„Roną“ galime pakeisti žodžiu „žaizda“ ir gausime žaizdoto pasaulio vaizdą. Pasaulis įnikęs į skolų sportą ir Lietuva tame žaizdotame sporte vis energingiau dalyvauja. Valstybės, savivaldybių ir eilinių žmonių lygmenimis. Ar žaizdotas pasaulis tikrai yra sveikas? Tik tiek, kiek yra sveikas sužeistas žvėris.
Individo fantazijos ir norai visada viršydavo jo finansines galimybes. Sapnų vaizdai ir realybės vaizdai juk retokai sutampa. Todėl viduramžių palūkininkai, o vėliau bankai ir jų susivienijimai atsirado, kad aptarnautų ne individų kasdienę realybę, bet individų sapnus. Imk pinigus. Įgyvendink vieną fantaziją. Grąžink pinigus su kaupu. Imk pinigus. Įgyvendink antrą fantaziją. Grąžink pinigus su kaupu. Ir taip be pabaigos. Ir įsipainiok.
Skolos rodo, kad pasaulis sapnuoja. Ir vis labiau. Nesapnuoja tik bankai. Nes jų ne tokia paskirtis. Jie, visada budrūs kaip mitinis šuo Argas, faktiškai kontroliuoja pasaulio valstybes. Nors mes demokratiškai įsivaizduojame, kad kažką renkame. Ir kažkas šalių vyriausybėse, merijose ar Europos Komisijoje priima išmintingus ar ne itin išmintingus sprendimus. Nieko panašaus. Ne šalių lyderiai valdo. „Eurostat“ 2010 metų duomenimis, net 14 iš 27 Europos Sąjungos valstybių skolos buvo didesnės nei 60 proc. viso šalies biudžeto. Ir tik kelių valstybių biudžetų finansinis deficitas buvo mažesnis nei 3 proc. Tai rodo, kad pasaulis lenktyniauja, kaip greičiau prasiskolinti bankams. Ir jie, trūktelėję už virvutės, gali sukelti praskolintos valstybės gyventojų maištus. Dar labiau apgriauti šalių ekonomikas. Supriešinti gyventojus. Nuversti demokratiškai išrinktas valdžias. O paskui, jei norės, pasiūlyti „nevykėliams pagalbą“. Dar vieną paskolą. Ir bankams dar klusnesnę valdžią.
Ar stiprūs prasiskolinusių šalių lyderiai? Aišku, nestiprūs! Ir kuo demokratiškesnė šalis, tuo lengviau jie pakeičiami. Tad būtent demokratija, norėdama išlikti, turi išmokti taupyti. Aiman, demokratija elgiasi kitaip.
„Eurostat“ 2010 metų duomenimis, Lietuvos skola dar sudarė tik apie 38 proc. šalies biudžeto. Aišku, šiemet didesnė. Bet, jei palygintume su Graikijos 144 proc., bent Ingridai Šimonytei atrodome neblogai. Tačiau tai, kad ir mes atsidūrę ne realybės, bet sapno pasaulyje, išduoda net mažiausi valdžios sraigteliai - vietos savivalda. Visos savivaldybės skolingos ir toliau ruošiasi skolintis. „Sodra“ deficitinė. Gyventojai čiumpa greitąsias paskolas. Valdininkija kliedėte kliedi apie ES finansinę paramą. Kas mes? Visi su išsukiotomis galūnėmis? Lietuviui skola reiškė naštą ir gėdą. Reiškė nesugebėjimą gyventi. Taip tvarkytis, kad nereikėtų žemintis ir kaulyti iš kito ūkininko ar giminaičio.
O dabar skola reiškia garbę. Beveik tokią pačią, kaip Europoje būti netradicinės orientacijos. Ištekėti už delfino ar tapyti paveikslus ne dažais, bet ekskrementais. Tos garbės yra. Bet vis dar trūksta. Matyt, lietuviai šiuo požiūriu dar atsilikę. Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas jau guodžiasi, kad komerciniuose bankuose mažėja paskolų portfelis. O indėlių daugėja. Kažkaip negražu. Dalis lietuvių dar taupo, neišlaidauja. O tai prieštarauja sapno ir žaizdoto pasaulio logikai. Juk bankai tik tada jaučiasi pasaulio valdovais, kai iš jų per daug skolinamasi. Jokiu būdu ne per mažai.
Lietuva jau įsukta į Ponzi schemą. Ima kreditus, kad padengtų ankstesnius kreditus. O paskui ims kreditus, kad padengtų dabartinius kreditus ir t.t. Ar tai visavertis žmogaus ir jo valstybės gyvenimas? O kas dėl to rūpinasi? Atsakys, kad naudojasi modernaus, globalaus pasaulio finansiniais instrumentais. Apduję nuo galimybės nusitiesti dviračių taką. Renovuoti miestelio aikštę ar žmonos kailinius. Mes toliau ritamės į sapną. Kol jį finansuojantys skandinaviški bankai netrūktelėjo už virvutės. Gal jau laikas pagalvoti, kaip graikams, kokią salą parduosime. Tik prieš tai dar reikia ją surasti. Ar supilti.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą