Tačiau architektai tokį pasiūlymą vertina kritiškai - esą istorinė imitacija klaidintų klaipėdiečius ir miesto svečius, taip pat reiktų pasistengti, kad toks įvaizdis netaptų kiču. Kita vertus, keliamas ir klausimas, ar gyventojai pasiryžtų mokėti papildomai už įvaizdį?
„Tegu pasižiūri Kaliningrade”
„Neįtikėtina, kaip radikaliai apvirto komunistinis požiūris į vokišką istorinį paveldą. Tai, kas aršiai naikinta tris ar net keturis dešimtmečius, jau antrą dešimtmetį atkuriama, atstatoma iš naujo, - sakė A. Juozaitis. - Fasadų puošimo ir dažymo vajus šiuo metu taip „subujojo”, kad palietė ir 7-ojo dešimtmečio „chruščiovkių” fasadus. Vadovaujantis istorinėmis Kaliningrade stovėjusių namų nuotraukomis, komunizmo metu statyti daugiabučiai neatpažįstamai keičiasi. Tačiau ne visos „chruščiovkės” puošiamos barokinėmis karūnomis ir lipdiniais. Yra ir „art deko” stiliaus elementų. Taip pat kaldinamos balkonų atramos-grotelės.”
Pokarinių namų remontą esą šiuo metu „vizuoja” Kaliningrado srities valstybinis archyvas, kuris architektams taip pat pateikia prieškario namų nuotraukas, fasado spalvos ir atspalvių aprašymus, čerpių, karnizų, kapitelių formas.
„Pokyčių atskaitos tašką mačiau savo akimis - tai buvo 2004- 2005 metais, ruošiantis Karaliaučiaus 750 metų jubiliejaus šventei. Tuo metu buvo vykdomi milžiniško masto gatvių ir fasadų remonto darbai. Originaliai atstatyti Karališkieji vartai Lietuvių Pylimo gatvėje ir panašiai. Šįsyk viešint Kaliningrade mane aplankė galingas jausmas - dar labiau įsitikinau, kad Kaliningradu vadinamas miestas vis mažiau primena Rusiją. Tegul architektai ir namų savininkai nuvyksta ten ir patys pasižiūri!” - ragino A. Juozaitis.
Beje, pašnekovas pasakojo, kad Kaliningrade taip pat aktyviai statomi nauji, modernūs daugiaaukščiai ir žemaaukščiai namai. Naujieji rajonai esą atrodo idealiai švarūs, o centrinių Karaliaučiaus gatvių danga esą geresnė negu Klaipėdos.
Svarbu vientisumas
Klaipėdos savivaldybės administracijos Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjas Almantas Mureika sakė, kad istorinių kvartalų atkūrimo projektai Europoje - ne naujiena.
„Istorinio stiliaus atkūrimo interpretacijas jau esu matęs vienoje Kaliningrado parodoje. Atkuriami pastatai nebūtinai visiškai atspindi nuotraukas, tačiau jie pritampa prie senamiesčio arba istorinės miesto dalies. Tokių pavyzdžių, kai atkuriami karo metu sunaikinti kvartalai, taip pat galima rasti Vokietijoje, Lenkijoje. Žmonės gal ir nežino tikrųjų pastato statybos metų, tačiau jiems svarbus įvaizdis, senamiesčio dvasia”, - nuomonę dėstė A. Mureika.
Istorizmo laikotarpio imitavimas, anot architekto, yra puikus pasirinkimas, tačiau, siekiant išvengti kičo, labai svarbu išlaikyti tam tikro kvartalo architektūrinį vientisumą. „Šalia neogotikinio stiliaus pastato prastai atrodo modernus statinys ar namas su šiaudiniu stogu. Tam, kad būtų išvengta tokių liapsusų, architektai daro gatvės išklotinę ir vertina, kaip jų projektuojamas pastatas įsikomponuoja į visumą”, - aiškino jis.
Kokybiškai įkomponuoti pastatus į senamiesčio audinį esą geriausiai moka austrai. Renovuoti pastatai ten savo masteliu, kompozicija, stiliumi neišsišoka iš bendro vaizdo.
„Žvelgiant iš tolo, nė nepastebėtum, kad pastatas atnaujintas. Prie istorinės aplinkos siekiama prisiderinti tokiais elementais kaip karnizai, apvadai, cokoliai, spalvinė gama”, - pasakojo A. Mureika.
Nors dar negausiai, tačiau, anot architekto, ir Klaipėda gali pasigirti tokiais renovacijos pavyzdžiais Danės ir Liepų gatvėse. Laukia ir gyventojų inicijuotas trijų pastatų, esančių prie Turgaus ir Tiltų g. kampo, istorinių fasadų atkūrimas.
Beje, kai kurių „chruščiovkių” renovacijai naudojamos senajai Klaipėdos architektūrai būdingos raudonos plytos.
Idėją Klaipėdai grąžinti prieškarinę, vokišką, architektūrą A. Mureika palaikytų, nes tai taptų miesto puošmena.Nors, akivaizdu, tokio projekto įgyvendinimas kainuotų kur kas daugiau nei renovacija pagal tipinį projektą, pašnekovas mano, kad būtų verta išleisti daugiau pinigų.
„Šiandien žmonės nori gauti viską kuo pigiau ir paprasčiau. Vyrauja nuomonė, kad, norint pasistatyti namą, reikalingas tik inžinierius. O kur meninė pastato vertė? Juk anksčiau architektams kuriant pastatą procese dalyvaudavo ir skulptorius bei dailininkas”, - sakė A. Mureika.
Beje, jis siūlė nepamiršti, kad ir vadinamoji chruščiovinė architektūra atspindi tam tikrą istorinį miesto laikmetį, tad keletą tokios architektūros pastatų ateities kartoms esą dera palikti.
Misija neįmanoma?
Savivaldybės administracijos Statybos leidimų ir statinių priežiūros skyriaus vedėjas Gediminas Pocius mano, kad Kaliningrado pavyzdys gal ir geras, tačiau tokie pastatų papuošimai kaip dvišlaičių stogų įrengimas ar kiti jau minėti akcentai, jo nuomone, kainuotų per brangiai.
„Pamėginkite įtikinti daugiabučių namų gyventojus, kad už grožį jiems reiks susimokėti papildomai. Aš manau, kad mūsų krašte tai būtų misija neįmanoma”, - kalbėjo G. Pocius.
Jo nuomone, architektai nebent galėtų labiau pasistengti renovuodami pastatus senamiestyje ar centrinėje miesto dalyje ir sukurti projektus, labiau derančius kultūros vertybių saugojimo teritorijoje.
„Tačiau žmones vis tiek būtų sunku įtikinti paploninti savo pinigines. Jeigu dabar taip sudėtinga juos įtikinti, kad atėjo laikas keisti dešimties metų senumo plastikinius langus, įsivaizduokite, kaip jiems reiktų paaiškinti, kad pastatui, kuriame jie gyvena, reikalingas dvišlaitis stogas, balkonai su ornamentais ar kiti fasado puošybos elementai. Visa tai brangiai kainuoja ir, neabejoju, būtume pasiųsti „ant trijų raidžių”. O Kaliningrado valdžia, matyt, suvokė, kad „chruščiovkės”, ypač istorinėje miesto dalyje bei centre, niekaip nedera. Neabejoju, kad Kaliningrade prie tokių renovacijos projektų gausiai prisideda ir viešasis sektorius, tačiau pas mus valstybė finansiškai paremia tik tuo atveju, jei vykdant renovaciją naudojamos energiją taupančios priemonės. Taigi, visi tie papuošimai galėtų atsirasti nebent iš gyventojų kišenės. Žinoma, po dvišlaičiais stogais galėtų atsirasti mansardiniai butai, kuriuos vėliau būtų galima parduoti, vis dėlto žinant, kaip lėtai pas mus juda renovacija, drįsčiau teigti, kad toks sumanymas nerealus. Juolab kad netrūksta atvejų, kai verslininkai, išsipirkę mansardinius butus, nori pakoreguoti stogą tam, kad patalpos taptų erdvesnės, patogesnės, ir dėl to kyla nesutarimų su kitais gyventojais”, - reziumavo G. Pocius.
Kičas?
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) valdybos pirmininkas Vaidotas Dapkevičius taip pat mano, kad estetinių architektūrinių sprendimų gali būti labai įvairių, tačiau viskas priklauso nuo finansų.
„Ruošiant renovacijos projektus įprastai bandoma surasti kuo geresnių energetinių sprendimų už priimtiną kainą. Žinoma, taip pat labai svarbu išlaikyti vientisą kvartalo estetiką”, - aiškino V. Dapkevičius.
Vis dėlto „chruščiovkėms” pritaikyti senesnio laikmečio įvaizdį, anot jo, netikslinga.
„Juk chruščiovinių pastatų tipologija nebūdinga ankstesniam negu pokaris laikotarpiui. Tai - modernistinio stiliaus statiniai, kurių planavimas yra laisvas. Suteikti tokiems pastatams istorinį rūbą, manau, būtų netikslinga ir taip mes meluotumėme žmonėms. Apskritai man tai kvepia kiču”, - sakė architektas.
Paklaustas, ar jau įvykdyti renovacijos projektai Klaipėdoje apskritai džiugina architekto akis, V. Dapkevičius teigė, kad uostamiestyje tikrai yra gerų renovacijos pavyzdžių. Vieną jų galima rasti Miško kvartale.
Pasak pašnekovo, vietoje pastatų fasadų puošybos reikėtų kreipti dėmesį į tai, kaip kokybiškai renovuoti šalia pastatų esančias erdves.
„Vėžinės ląstelės”
Tomas S. BUTKUS, architektas, vienas iš knygos „Klaipėdos urbanistinė raida1945-1990” autorių
1958-1970 metais pastatyti gyvenamieji namai jau atitarnavo. Ir ne tik dėl fiziškai susidėvėjusios inžinerinės infrastruktūros ar konstrukcijų. Tokiais namais užstatytos teritorijos yra degradavusios, disonuoja su istoriniu užstatymu, netinkamai suplanuotos. Tai miesto vėžinės ląstelės. Įvairūs bandymai juos papuošti, pasendinti yra trumpalaikiai. Papuošus išorę nei ploto daugiau, nei kambariai erdvesni. Antra vertus, pavertus tokį pastatą „sendinta relikvija” sumaišoma ir miesto istorinė atmintis. Turistai nesupras, ar tai sena ar nauja. Kiekvieno laikotarpio pastatas yra kartu ir ekonominio bei socialinio-kultūrinio gyvenimo atspindys, kalbantis mums apie savo laiką. Viena aišku, kad Klaipėdai pats metas pasirengti gyvenamųjų teritorijų regeneracijos planą.
Rašyti komentarą