Po penkių mėnesių užsieniečiai galės oficialiai pirkti Lietuvos žemę. Bet užsieniečiai seniai valdo nemažą dalį Lietuvos. Žemės savininkus ir perpardavinėtojus svaigina įsivaizduojami eurai. O jauni ūkininkai bijo žlugti, nes už turimus litus žemės niekas jiems neparduoda. Kas laimės, o kas praloš iš naujojo Lietuvos žemės perdalijimo?
Dalis žemės – užsieniečių rankose
Žarėnuose (Šiaulių rajonas) įsikūrusios UAB Klauso ūkio direktorius Kastytis Patiejūnas stebėjosi keliamu triukšmu dėl leidimo parduoti žemę užsieniečiams: „Lietuvoje seniai pilna vokiško, austriško, daniško kapitalo žemės ūkio bendrovių“.
UAB Klauso ūkio akcijos priklauso vienam Vokietijos piliečiui – visas akcijas jis prieš kelerius metus nupirko iš trijų savininkų – lietuvio ir dviejų vokiečių.
APYNASRIS: Ginkūnų agrofirma valdybos pirmininkas Arūnas Grubliauskis sako, kad blogiausia Lietuva jau padarė su Lietuvos žemdirbiais, kai bendrovėms apribojo nuosavos žemės limitą iki 500 hektarų.
Kastytis Patiejūnas bendrovę su dviem vokiečiais įkūrė 1996 metais. Visi buvo trisdešimtmečiai. Vienoje žemdirbių šventėje Latvijoje prie K. Patiejūno, tuomet atstovavusio vokiškų sėklų bendrovei, priėjo du jauni vokiečiai ir paklausė, ar jis nenorėtų įkurti Latvijoje žemės ūkio bendrovės.
„Latvijoje? Ne, nes aš esu lietuvis“, – atsakęs Kastytis. Ūkį įkūrė Lietuvoje.
„Bendrovė yra juridinis Lietuvos Respublikos asmuo, o akcininkais niekas nedraudė būti ir užsienio piliečiams. Todėl ta galimybe suskubo pasinaudoti tie užsienio piliečiai, kurie turėjo čia interesų“, – sakė K. Patiejūnas.
Klauso ūkyje dirba 33 žmonės. Gyventojų pajamų ir Sodros mokesčių per 2012 metus ūkis sumoka apie pusę milijono, PVM – apie 2,5 milijono litų. Vokiečių investicijos į ūkį – apie 8 milijonai litų, ūkis gavo ir Europos Sąjungos paramos.
„1996 metais žemėse, kuriose įsikūrė bendrovė, buvo šabakštynai, krūmai, kurių niekam nereikėjo. Juk čia sovietiniais laikais buvo Žarėnų-Latvelių tarybinis ūkis – pats paskutinis, pats prasčiausias visame Šiaulių rajone. Trejus metus iš mūsų žmonės juokėsi, kad vokiečiai atvažiavo užkasti į žemę savo pinigų, kurie taip ir dings tuose kemsynuose. Ketvirtais metais pradėjome gauti pelną. Iš mūsų nustojo juoktis“, – prisiminė bendrovės kūrimą K. Patiejūnas.
Pirmaisiais metais grūdinių kultūrų ūkis pasėjo 250 hektarų. Šiandien ūkio javai ir rapsai sėjami 2600 hektarų plote.
UŽSIENIEČIAI: UAB Klauso ūkio vadovas Kastytis Patiejūnas sako, kad dauguma užsieniečių jau seniai atėjo, įsigijo Lietuvos žemės.
„Masės užsieniečių nebus“
„Po 2014 metų gegužės 1 dienos, kai užsieniečiams bus leista įsigyti žemės Lietuvoje, jokio stebuklo neįvyks, – mano K. Patiejūnas. – Kas iš užsieniečių norėjo nusipirkti žemės Lietuvoje, jau seniai nusipirko. Bus gal vėluojančių, bet masės ateinančių užsieniečių nebegali būti. Kiek bėra tų neprižiūrimų dirvonų? Lietuvoje beveik visa žemė yra dirbama ir kažkam įsibrukti iš šalies bus sunku“.
K. Patiejūnas skaičiuoja, kad dirbantiems žemę savininkams „galvelę susukti“ bus galima nebent pasiūlius „nežmoniškus pinigus“. Tačiau, pasak K. Patiejūno, nuo sausio 1 dienos įsigalios žymiai ilgesnės ir sudėtingesnės žemės pardavimo procedūros: bus įdėti saugikliai, kad žemę pirmiausia galėtų įsigyti žemės sklypų kaimynai, nuomininkai.
„Saugikliai gerai, bet Lietuvoje juk įprasta, kad kai valstybė įsikiša į rinką dar sudėtingiau pasidaro: ar informacija kam nutekės, ar į letenėlę kas paprašys...“ – prognozuoja žemės pardavimo niuansus K. Patiejūnas.
POŽIŪRIS: Žarėnuose veikiančiame vokiško kapitalo Klauso ūkyje – vokiška politika – pirmiausia įrengtas ne direktoriaus kabinetas, o virtuvė, dušai, poilsio kambariai dirbantiems bendrovėje žemdirbiams. Taip pageidavęs bendrovės savininkas vokietis.
Latviai ir estai nebijojo
K. Patiejūnas Lietuvą lygina su Latvija ir Estija: „Latvijoje ir Estijoje žemę gali pirkti kas nori, kiek nori, kur nori. Latvija nesugriuvo, Estija nesugriuvo, tik pas mus visi labai tuo gąsdinami“.
Todėl K. Patiejūno teigimu, žemės kaina ir Latvijoje, ir Estijoje yra žymiai aukštesnė, nei Lietuvoje.
„Patriotiškai nusiteikusių žmonių lūpose, kad parduodami žemę, parduosime Lietuvą, kažkiek tiesos yra. Bet Konstitucijoje yra aiškiai pasakyta, kad nuosavybė yra šventas dalykas. Kai žmogui leidžiama laisvai disponuoti savo nuosavybe, jis ja laisvai ir disponuoja, nėra čia ko šūkauti. Konstitucijoje nėra punkto apie žemės šventumą ir draudimą ją parduoti užsieniečiams“, – sako K. Patiejūnas.
K. Patiejūnas priminė, kad tarpukariu tose vietose, kur yra Klauso ūkio dirbama žemės, buvo dvarų žemės. Vienas dvaras priklausė vokiečiui, o kitas – lenkui.
JAUNIMAS: Jaunas ūkininkas iš Meškuičių Tautvydas Zelba mano, kad daugelis jaunų šeimų ūkių nepajėgūs konkuruoti su užsienio kapitalu.
Skubiai kuriamos antrinės įmonės
Arūnas Grubliauskis, žemės ūkio bendrovės Ginkūnų agrofirmos valdybos pirmininkas sako, kad „užsieniečiai vis tiek ateis“.
„Jie registruoja savo įmones ir laukia to momento, kai bus leidimas pirkti žemę arba legalizuoti jau anksčiau įsigytą“, – neabejoja A. Grubliauskis.
Kas užsieniečius vilioja Lietuvoje: žemės pigumas, derlingumas?
„Jie turi laisvų pinigų ir ieško, kur juos investuoti. Lietuvoje žemė kol kas dar nėra labai brangi. Lietuvoje hektarą žemės gali nupirkti iki 10 tūkstančių litų, o Europoje – už 10–15, derlingose žemėse – 20–30 tūkstančių eurų. Pas juos jau nėra laisvos žemės, o pas mus ji parduodama“, – priežastis aiškina A. Grubliauskis.
Lygiai taip pat, kaip ir lietuviškos žemės ūkio bendrovės ar fiziniai asmenys, užsieniečiai pretenduos ir į Europos Sąjungos išmokas, skiriamas Lietuvoje dirbantiems žemdirbiams.
Žemė – visiems, apynasris – saviems
A. Grubliauskis sako, kad blogiausia, ką valdžia galėjo padaryti su žemės ūkiu – jau padarė. Jau kelerius metus Lietuvoje žemės ūkio bendrovėms uždrausta turėti daugiau, nei 500 hektarų žemės. Tas pats galios ir užsienio bendrovėms, ateisiančioms į Lietuvos žemės ūkio rinką po 2014 metų gegužės 1 dienos.
Realiai Ginkūnų agrofirma dirba 2200 hektarų žemės, bet nuosavos turi tik 493 hektarus, kita nuomojama. Vien bendrovės laikomų galvijų pašarui reikia 600 hektarų žemės.
„Kodėl bendrovės tegali turėti tik 500 hektarų nuosavos žemės, niekas negali paaiškinti. Bendrovės priverstos laviruoti, ieškoti išeičių, tapti kažkokiais pažeidėjais, nes iš 500 hektarų žemės neišsilaikytų“, – apgailestavo A. Grubliauskis.
Tokie apribojimai, pasak A. Grubliauskio, kenkia: sunku planuoti ateitį, bendrovės vystymą, nes žemės nuomotojų veiksmai gali būti neprognozuojami.
Ginkūnų agrofirma su žemės nuomotojais turi 460 žemės nuomos sutarčių. A. Grubliauskio teigimu, yra žmonių, siūlančių bendrovei nupirkti iš jų žemę.
„Mielai pirktume, bet nebegalime – viršysime nustatytą ribą. Ateis užsieniečiai, jie ir supirks tai, ko mes negalime pirkti. Tik nereikia galvoti, kad jie mokės pasakiškus pinigus. Jeigu šiandien nesudaromos sąlygos Lietuvos žemdirbiui, o tik laukiama užsieniečių, tai labai prasta valstybės politika, be jokios vizijos į Lietuvos ateitį. Keliama įtampa būtent Lietuvos žemdirbiams“, – mano A. Grubliauskis.
Pasinaudos perpardavinėtojai
A. Grubliauskis skaičiuoja, kad žemę, kurios dėl apribojimų negali pirkti žemdirbiai, skubiai perka nekilnojamojo turto agentūros, bankai, perpardavinėtojai ir tikisi iš to pasipelnyti.
„Ne vienas žmogus, iš kurio nuomojame žemę, sakė, kad iš jų perpardavinėtojai siūlosi supirkti žemę „už gerus pinigus“. Net jei ir sudaryta žemės nuomos sutartis, sutinka laukti, kol ji pasibaigs“, – sakė A. Grubliauskis.
Nekilnojamojo turto agentūros „Anara“ vadovas Arūnas Beleckis patvirtino, kad suaktyvėjimas pastaruoju metu žemės ūkio paskirties žemės rinkoje jaučiamas.
„Nors aš skeptiškai žiūriu į užsieniečių atėjimą, – sakė nekilnojamojo turto agentūros vadovas. – Kaimo žmonės gąsčiojasi vienas kito. Nepuls tie užsieniečiai į mūsų Lietuvėlę būtent dabar, nes kam reikėjo, seniausiai įsigijo Lietuvos žemės. Suaktyvėjimas jaučiamas ir dėl sudėtingėjančių po Naujųjų metų žemės pardavimo procedūrų. Bus jovalas, nes žemės pardavimo procedūra išsitęs“.
Jaunieji pasmerkti žlugti?
Meškuičiuose (Šiaulių rajonas) gyvenantis jaunas ūkininkas Tautvydas Zelba ūkininkauti pradėjo 2007 metais. Drauge su tėvu ir pusbroliu iš viso dirba 360 hektarų žemės, tačiau nuosavos Tautvydo žemės – tik 80 hektarų. Apie 100 sklypų T. Zelba nuomojasi daugiau, nei iš 60-ies žmonių, kurie turi nuo 11 arų iki 30 hektarų žemės.
Tautvydas teiraujasi, gal šie parduotų nuomojamą žemę jam. Už hektarą žemės Meškuičių apylinkėse T. Zelba siūlo mokėti po 15 tūkstančių litų.
„Visi atsisako parduoti man. Sako: „Laukiam užsieniečių“, – pasakojo T. Zelba.
T. Zelba mano, kad užsieniečiai žmonėms tikrai nemokės žymiai daugiau, nei siūlo jis.
„Žaisime aukcioną, kuriame pirkėjų jėgos tikrai bus nelygios. Aš siūlau 15 tūkstančių litų už hektarą. Užsienietis nesiūlys daugiau, nei 16 tūkstančių litų. Aš iš paskutiniųjų galbūt galėsiu pasiūlyti 17 tūkstančių litų. Užsienietis pasiūlys 18 tūkstančių litų ir nupirks tą žemę, o aš liksiu pralaimėtoju“, – situaciją modeliavo T. Zelba.
Jis įsitikinęs, kad nereikia skubėti pardavinėti žemės užsieniečiams, su kuriais jauniems ūkininkams nebus įmanoma konkuruoti.
Trisdešimtmetis ūkininkas jaučia nerimą dėl savo ūkio ateities.
„Daugelis jaunų žmonių ūkių – dar labai trapūs, besikuriantys. Aš tik dabar techniką baigiu susipirkti, nes kuo būčiau dirbęs žemę. Pastatai yra. Dabar atėjo laikas pirkti žemę, bet jos nupirkti man nebeįmanoma dėl susidariusios įtampos, kad ateis užsieniečiai ir sumokės aukso kalnus. Lietuvai paleidus žemės pardavimą užsieniečiams, grės nedidelių šeimos ūkių išnykimas“, – apgailestavo Tautvydas.
IŠMINTIS: Antanas Petrauskas tvirtas: „Manęs žemės neprašykit parduoti. Žemės žmogus žemės neatsisakys niekada“.
„Ką darysim be žemės?“
Gedvydžių kaime netoli Šakynos (Šiaulių rajonas) gyvenantis Antanas Petrauskas turi 19 hektarų nuosavos žemės.
„Kodėl turėčiau parduoti, kol pats ją dirbu? Ką aš valgysiu, jei žemės neturėsiu, jos nedirbsiu? Kol judu, jokiu būdu neparduosiu“, – tvirtai įsitikinęs A. Petrauskas.
Jis tikina net ir negavęs pasiūlymų parduoti žemę.
„Kalbėjau su kaimynais, jie irgi nesiruošia parduoti. Kas lietuvis be žemės? Vienas kitas vokietis jei ir atvažiuos, nepervers Lietuvos“, – juokiasi pensininkas.
Kieme stovi reikalinga žemei dirbti technika. Nors ir nenauja, bet sava.
„Manęs žemės neprašykit parduoti. Žemės žmogus žemės neatsisakys niekada, – susimąsto A. Petrauskas. – Aš ją paliksiu savo vaikams“.
Rašyti komentarą