Kaip skandinavams tai pavyksta? Apie tai puikiai žino Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Petras Čimbaras, ne kartą lankęsis Švedijoje ir domėjęsis šiuo klausimu. Jo nuomone, švedišką modelį reikėtų perkelti į Lietuvą, tačiau neabejoja, kad to nebus.
- Kaimo reikalų komiteto posėdyje akcentavote, kad į Lietuvą reikėtų perkelti švedišką miškininkystės modelį. Kokia to modelio esmė? - „Vakaro žinios“ teiravosi Seimo „socdarbiečio“ Petro ČIMBARO.
- Ne vieną kartą lankiausi Švedijoje. Ten yra tokia firma „Sydved“, kuri, tiesa, nežinau, ar yra privati, ar valstybinė, tačiau yra mūsų Generalinės urėdijos atitikmuo. Ne kartą joje lankiausi ir domėjausi tuo modeliu.
Pasirodo, jei privatininkas turi brandaus miško, jis pats negali nusikirsti medžio, turi kreiptis į tą firmą.
„Sydved“ viską suprojektuoja, iškerta, parduoda medieną, viską suaria, atsodina, sutvarko kelius, jei juos suardo miškavežiai. Ir tik tada viską, kas lieka iš medienos pardavimo atlikus visus šiuos darbus, atiduoda savininkui.
Jei Lietuvoje veiktume tokiu principu, nebūtų problemų nei dėl išartų kelių, nei dėl miškų atsodinimo. O pas mus kai kairė ranka nežino, ką daro dešinė, tai visur - plynės.
Koks užsienio verslininkas nusiperka mišką, jį iškerta, parduoda ir nei apie atsodinimą, nei apie kelius negalvoja. Ir gaudyk po to vėją laukuose.
Man pačiam kartą teko gaudyti tokį veikėją. Spėjau užfiksuoti transporto priemonės numerį, nes buvo suniokotas kelias. Tada seniūnija už kelio remontą išieškojo pinigus. Bet tai - ne išeitis, kiekvieno nesugaudysi, nepastatyti aplinkosaugininko ant kiekvieno kampo. Lietuvai reikėtų švedišką principą persikelti.
- Smulkiuosius miškų savininkus pašiurpino aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos užmojis apmokestinti visus miškus - 5 proc. miško vertės mokestį kasmet turėtų mokėti kiekvienas savininkas net ir tuo atveju, jei nenukerta nė vieno medžio. Ar jums toks planas nėra keistas?
- Ne tai kad keistas. Man jis kvepia korupcija. Tai yra smulkiųjų savininkų stūmimas parduoti mišką. Galimai korupcinis planas, siekiant, kad miškus susipirktų stambieji. Juk absurdas 5 proc. mokėti už neliečiamą mišką. Per 20 metų tada tu ir visą miško vertę sumokėsi. Jei žmogus turi kiek miško, tikrai jo nelaikys - iškirs arba, kas daug realiau, kuo skubiau parduos. O tai reiškia, kad labai pigiai, nes reikės kuo skubiau atsikratyti.
- O kokie aplinkos ministro argumentai dėl nekertamų miškų apmokestinimo?
- Jokių. Jis niekaip neargumentavo. Ir neargumentuos, nes argumentų negali būti. Bet kas galėtų paneigti, kad toks ministro siūlymas atsirado neatsitiktinai - prieš kokius tris mėnesius, kai Seimas svarstė įstatymą dėl draudimo vienam asmeniui įsigyti ne daugiau nei 1500 ha miško? Įtariu, kad tam, jog iki draudimo įgaliojimo žmonės suskubtų išsiparduoti.
Be to, kas gali paneigti, kad po kokių 5 metų, kai miškai pateks į kelių stambių kompanijų rankas, tas mokestis bus atšauktas, argumentuojant, kad nepasiteisino? Turiu įtarimų, kas čia vyksta, tačiau kol kas nenoriu apie tai viešai kalbėti, kol neturiu įrodymų.
- Ar nebuvo padaryta klaida, kai nuspręsta miškus grąžinti buvusiems savininkams. Gal geriau tegul jie būtų likę valstybiniai - gal tada Lietuvoje dabar nebūtų tiek plynių?
- Na, jei miškai kažkam priklausė, juos reikėjo grąžinti, kaip kad grąžinome žemę. Tačiau kai grąžinome, reikėjo įvesti valstybinį kontrolės mechanizmą, nes dabar jokios kontrolės nėra. Todėl privatininkai, besivaikydami pinigų, juos lengva širdimi iškerta. Ir neatsodina, todėl buvusių miškų vietos užželia beverčiais krūmais.
Jei jūs, tarkime, turite kokius 3 ha miško ir norite užsidirbti, tereikia iš miškotvarkos specialistų gauti leidimą kirtimui. Iškertate - ir viskas. Nieko po to neprivalote daryti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą