Euro zonoje tęsiasi sąstingis

Vokietija laikoma euro zonos viltimi ir vedle. Į ją euro zonoje dedama daugiausia vilčių, tačiau net ir šios didžiausios pinigų sąjungos ūkis pasirodė nesąs toks jau tvirtas kaip norėtųsi. Vis dėlto ši milžinė turi savo pranašumų prieš šešis ketvirčius iš eilės smunkančią euro zonos ekonomiką. Nedarbo lygis balandį siekė 5,4 proc. ir mažesnis buvo tik Austrijoje - 4,7 proc. Tuo pat metu euro zonoje nedarbo lygio rodiklis siekia visų laikų aukštumas ir balandį buvo 12,1 proc. Vokietijos BVP buvo itin neparanki šalta žiema - tokie pridėtinę vertę kuriantys sektoriai, kaip statybos, merdėjo ir ūkis iš esmės rėmėsi tik privačiu vartojimu. Tačiau balandžio mėnesio gamyklų užsakymų ir pramonės produkcijos rodikliai buvo pakankamai geri ir tebėra manoma, kad Vokietija išvengs recesijos.

Prancūzija, antroji pagal dydį euro zonos ekonomika, vyr. Ekonomistės teigimu, atrodo silpniau. Pagal I ketv. duomenis šalies ekonomika įžengė į antrąją recesiją per pastaruosius ketvertą metų. Čia nedarbo lygis gerokai artimesnis bendram euro zonos rodikliui, naujausiais duomenimis, siekė 11 proc. ir taip pat buvo rekordinis. Tokia padėtis darbo rinkoje slegia ir verslo bei namų ūkių pasitikėjimą, o vyriausybei belieka ramintis, kad šis ketvirtis bus geresnis. Prancūzija kenčia nuo menkstančio konkurencingumo, o darbo rinkai ir pensijų sistemai reikalingos reformos, kad ekonomikos variklis vėl galėtų lengviau funkcionuoti. Ekonominė būklė prislėgta iš esmės visose Prancūzijai aktualiose užsienio rinkose, o esant tokioms sudėtingoms sąlygoms dar reikia ir sukontroliuoti viešųjų finansų būklę. Kol kas prognozuojama, kad šalies BVP 2013 metais vargiai parodys kokį nors proveržį ir mažės 0,1 proc.

Trečiai pagal dydį euro zonoje Italijai šiemet prognozuojamas nuosmukis. Jos BVP mažės 1,3 proc., t.y. daugiau nei visos euro zonos (0,4 proc.). Rinka gerokai nerimavo keletą mėnesių, nes šalyje niekaip nepavyko suformuoti vyriausybės po vasario mėnesį vykusių rinkimų, kurie baigėsi be aiškios daugumos pergalės. Tik balandžio pabaigoje vyriausybė pavesta Demokratų partijos atstovui Enrikui Letai (Enrico Letta). Tačiau vien tik vyriausybės suformavimas dar nereiškia, kad šalies problemos bus išspręstos. Italijos vyriausybės skola, jei lyginsime su BVP, nusileidžia tik Graikijai ir 2012 metais siekė 127 proc. BVP ir tikrai nėra tvariame lygyje. Absoliučiu dydžiu Italijos vyriausybės skola sudaro apie 2 trln. eurų, o tai yra 23 proc. visos euro zonos skolos. Palyginimui paėmus Graikiją, šios skola tesudaro vos 4 proc. bendros skolos. Taigi esama didelių užslopintų problemų, glūdinčių euro zonos pietinėse valstybėse. Kol kas Europos centriniam bankui pavyksta palaikyti pasitikėjimą vyriausybių vertybiniais popieriais, tačiau Italijai gyvybiškai reikalingos nemažos struktūrinės reformos, šešėlinės ekonomikos mažinimas ir pajamų didinimas, kad toks skolos lygis nedestabilizuotų ūkio ir nesužlugdytų paties euro.

Tokie I ketv. duomenys leidžia beveik neabejoti, kad euro zonoje toliau bus palaikoma žema palūkanų norma. Lietuvos atveju tai reiškia, kad tiek paskolų, tiek indėlių palūkanų lygis liks žemas. Atsižvelgiant į eksporto struktūrą belieka pasidžiaugti, kad prekybiniai ryšiai Lietuvą daug glaudžiau sieja su Vokietija, nei kad Prancūzija ar Italija. Vokietija yra ketvirta pagal dydį mūsų eksporto partnerė ir čia keliauja 8 proc. visų išvežamų prekių. Atitinkamai į Prancūziją ir Italiją vežame 3 ir 2 proc. viso eksporto. Jei euro zonos šalių būklė ir toliau bus tokia silpna, nenuostabu, kad eksporto struktūra dar labiau pasikeis geriau gyvuojančiųjų - pavyzdžiui, Baltijos šalių ar Rusijos - naudai, sako R. Medaiskytė.