Bet visada labai džiaugiuosi, kai grįžtu namo. Nors kartais ir piktina daugelis dalykų (pvz., valdžia, šiukšlės, rūškani veidai), bet kiek begalvočiau, turbūt kitoje šalyje įsikurti visam gyvenimui nenorėčiau.
Megzdama šias pirštines be pirštų, mąsčiau apie savo draugę, kuri šiuo metu gyvena Belgijoje ir mintyse jai linkėjau nepamiršti Lietuvos, Vilniaus, mūsų kalbos ir keistenybių.
Ir dar norėjau, kad jai piešiant rankos nesušaltų.
Todėl ir išejo tokios pilkos (kad dažų dėmės per daug nesimatytų), su mažyčiais priminimais apie Lietuvą.
Dabar galės visiems belgams mojuoti ranka su mūsų vėliavėlėmis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą