Augustai, pernai esi nominuotas kaip geriausias metų jaunasis verslininkas. Gavai Ūkio ministerijos medalį už nuopelnus verslui ir pirmieji Tavo žodžiai buvo „oho!”. Iš tikrųjų „oho“ – Tau tik 22-eji, o Tu jau valdai tris įmones. Papasakok apie savo veiklas.
Pagrindinės mano veiklos – darbas įmonėje „ART21“, kuriančioje veiklos procesų valdymo sprendimus žemės ūkio sektoriui bei dėstymas „Finansinio savarankiškumo mokykloje“. Be viso to, esu javus auginančios įmonės bendrasavininkas.
Kuo išskirtinė „Finansinio savarankiškumo mokykla“? Kas joje gali mokytis?
Finansinio savarankiškumo mokykla buvo įsteigta 2001 m. Joje verslo filosofijos, asmeninių finansų valdymo ir lyderystės įgūdžių gali mokytis asmenys iki 18 m.
Mokslai mūsų mokykloje trunka dvejus metus. Mokymo programos tikslas – mokyti jaunus žmones valdyti pinigus.
Mokykla veikia ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Šiauliuose. Greitu laiku ketiname atidaryti ir Klaipėdoje.
Kai kalba pasisuka apie mokyklos unikalumą, visada naudoju tokį pavyzdį: nuolat naudojame instrumentą, kuris vadinamas pinigais. Jei pažiūrėsime į mokyklų, universitetų programas, tai pamatysime paradoksalią situaciją – beveik niekur nemokoma praktiškai valdyti pinigų.
Taigi mokykloje mes ir stengiamės kalbėti apie tai, kaip elgtis su pinigais, traktuojant juos kaip paprastą instrumentą.
Pasirinkome vaikus ir paauglius, nes jie imliausi suvokti, kad norint būti finansiškai nepriklausomu, reikia mokytis apie pinigus. Jei norime gyvenime turėti pinigų, reikia jais domėti nuo paauglystės ir mokytis jais disponuoti.
Pirmaisiais mokslo metais mes aiškinamės, kodėl verta mokytis apie pinigus – aiškiname, kaip pinigai atsirado, kaip jie kito, kodėl vieni žmonės turi pinigų, o kiti – ne; antraisiais metais kuriame verslą.
Kaip tai vyksta?
Vaikai suskirstomi į grupes, tada sugalvoja vieną visiems priimtiną hobį, o tai padarę, mąsto, kaip iš to uždirbti pinigų. Sugalvoję strategiją, imasi realių darbų. Praktika rodo, kad 80 proc. mūsų moksleivių grupių sugeba uždirbti realų pelną.
Jie dirba realioje rinkoje su realiais pinigais, taigi pelną pamatuoti nėra sunku. Reali paslauga, reali prekė, idėja yra parduodama žmonėms, nesusijusiems su mūsų mokykla.
Moksleivių veiklos spektras labai platus: nuo mineralinio vandens pardavinėjimo gatvėje iki labdaros projektų.
Gal galėtum įvardyti bent vieną realiai įgyvendintą moksleivių projektą?
Prieš keletą metų vienas vaikas užsiminė, kad jam labai patinka darbeliai iš molio. Tada kartu pamąstėme ir priėjome prie išvados, kad dauguma Lietuvos mokyklų turi daugybę tokių darbelių, kurie dulka ir niekur nenaudojami. Taigi nusprendėme kartu su muzikinio šou „Dangus“ dalyviais ir organizacija „Gelbėkit vaikus“ suorganizuoti labdaros renginį. Jo scenarijų nuo A iki Z sudėliojo mūsų mokyklos moksleiviai. Pagrindinė renginio idėja – surinkti pinigų organizacijai „Gelbėkit vaikus“, dovanojant aukojantiems vaikų pagamintų molinių dirbinių. Moksleiviai, kurie buvo idėjos autoriai, gaudavo atitinkamą procentą nuo paaukotos sumos.
Idėjas stengiamės generuoti taip, kad vaikai pajustų, ką reiškia uždirbti pinigų per pusė metų.
Kuo išskirtinė dėstymo metodika Jūsų mokykloje?
Pirmasis ir bene svarbiausias išskirtinis bruožas yra tas, kad čia dėstyti priimami tik tie žmonės, kurie sėkmingai dirba savo sukurtose įmonėse. Teoretikų pas mus nėra, visi praktikai. Aš pats antraisiais mokslo metais nuolat užsiimu su vaikais.
Kalbame vaikams per savo praktikos prizmę. Metodinė medžiaga yra sukurta pačių verslininkų. Kai mokau pats, nuolat stengiuosi žiūrėti per savo nesėkmių prizmę – kalbu apie tai, ko daryti nevertėtų.
Ir ko gi dar kartą nedarytum?
Niekada daugiau nekurčiau verslo dėl pinigų, nes jeigu kuri verslą tik dėl to, manau, yra didelė tikimybė, kad nepasiseks.
Mano galva, pinigai negali būti tikslas, nes jeigu horizonte matai tik pinigų maišą, tai sunkiai rasi sprendimą, kaip iki to maišo nueiti. O jeigu turi tikslą, kuris sukuria pridėtinę vertę žmonėms, arba nori sukurti kažką, kas gali pakeisti jų gyvenimus, verslas anksčiau ar vėliau bus pelningas.
Jei turi ilgaaikį tikslą – rasi ir kelią, kaip jį paseikti.
Iš tiesų, viskas atrodo pernelyg šviesiai ir pozityviai, bet iš tikrųjų verslininko kelias, ypač jaunojo, nėra grįstas vien apvalais akmenimis. Prisiminkime Tavo kelią į didįjį verslą.
2005 m. Vilniuje sukūrėme didžiausią interneto kavinę. Prieš pradėdami verslą, padarėme prielaidą, kad tai turėtų būti patrauklu ir generuoti nemažus pinigų srautus. Ištiko bankrotas maždaug po pusės metų. Patyrėme 150 tūkst. Lt nuostolių.
Tada iš esmės tapau itin laisvas: neturėjau jokių pajamų, taigi pradėjau dirbti savo mėgstamą darbą leidybos srityje. Pirmosios mano pareigos buvo pardavimų vadybininkas, bet po trijų mėnesių jau tapau pardavimų skyriaus vadovu, neilgai trukus ir direktoriumi.
Aš visą laiką jaučiau, kad mano stiprioji pusė yra pardavimai, nesvarbu, kokiose pareigose dirbau. Nepaisant sėkmės samdomame darbe, po pirmojo bankroto savo versle ryžausi dar kartą eiti į verslą. Norėjosi būti laisvam.
Pradėjau kurti savo antrąjį verslą ir po pusės metų išėjau iš samdomo darbo. Įkūriau grožio, stiliaus ir pramogų portalą, kuris iš pradžių labai sėkmingai rutuliojosi. Įsijautęs į procesą, patikėjau pernelyg daug atsakomybės samdomiems darbuotojams ir teko nusivilti, nes supratau, kad pernelyg didelis pasitikėjimas, kontrolės ir valdymo trūkumas neatnešė norimų rezultatų. Patyriau antrą bankrotą. Morališkai tai buvo labai sudėtinga – netgi slėgė.
Vėl atsidūrei kryžkelėje. Daugelis tokiais atvejais pradeda plaukti pasroviui. Kaip emocinį stresą bandei suvaldyti Tu?
Galvoje sukosi dvi mintys: arba plauksiu pasroviui, arba vėl rizikuosiu. Iki galo. Kol pasiseks. Nugalėjo noras dirbti sau. Ėmiausi IT verslo. Kūrėme įvairius IT projektus kartu su partneriu, tačiau vėliau susipykome, nes verslą įsivaizdavome labai skirtingai. Taigi 2007-ųjų gale su partneriu išsiskyrėme ir pradėjau veikti su kitu žmogumi. Neturėjome jokio kapitalo, tiesiog žinojome, kad turime rasti nišą, kurioje galėtume sėkmingai veikti.
Per metus visai netyčia tokią nišą aptikome žemės ūkio sektoriuje. Supratome, kad mes galime būti naudingi ūkininkams, o jie – mums. Sukūrėme sistemą „AgroSmart“. Programa yra skirta veiklos valdymo apskaitai, apjungiant visus procesus, automatizuojant mechaninį darbą, tiekėjų, pirkėjų, laboratorijos, sandėlių valdymą ir pateikiant reikalingas ataskaitas administravimui.
Taip prasidėjo mūsų dabartinės odisėjos pradžia.
Žemės ūkis – specifinis sektorius, reikalaujantis išmanymo, netgi glaudaus santykio su žeme. Kaip Tau, miestiečiui, tai yra suprantama?
Nors ir miestietis, bet ir pats sėju. Esu verslo partneris savo žmonos broliui, kuris užsiima javų auginimu. Ūkininkauju jau 4 m.
Kaip Tu tapai toks universalus? Ar tik ne tėvams turėtume dėkoti už tai, koks esi šiandien?
Man daug padėjo šeimos auklėjimas. Koks jis buvo? Ogi toks, kuris man padėjo susiformuoti dabartinį požiūrį. Nuolat gyvenau demokratinėmis sąlygomis ir stengiausi save vienaip ar kitaip realizuoti.
Mokiausi iš mamos. Ji buvo „Finansinio savarankiškumo mokyklos“ įkūrėja. Po jos mirties perėmiau jos dalį.
Valdyti pinigus irgi išmokai iš tėvų?
Praktikos būdu. Žinoma, tėvai su manim kalbėdavosi, jei man būdavo įdomu, jie atsakydavo į visus klausimus, susijusius su pinigais, bet aš jau nuo 12 m. susimąsčiau: kodėl aš turiu eiti į mokyklą ir negauti už tai pinigų.
Labai liūdna pasidarė. Pradėjau galvoti, kaip gauti pinigų. Sugalvojau pirmuosius būdus tai padaryti būdamas 12 m. Nuo tada nuolat turėjau pajamų. Man tai buvo hobis, azartas.
Mokykloje veikiausiai buvai nuolat susikoncentravęs ties finansiniais klausimais ir negalėdavai sutelkti dėmesio nei ties chemija, nei ties lietuvių kalba. Ar patvirtinsi susidariusį įspūdį?
Mokykloje buvau neblogas mokinys, bet elgesio prasme – tragiškas. Paskutinė mano mokykla, kurioje aš mokiausi, buvo Jėzuitų gimnazija. Gana aukšto lygio.
Dirbi jau daugybę metų. Ar niekad nekilo nora spasimėgauti kur kas laisvesniu studentišku gyvenimu?
Hmm. Diplomo man nereikia, nes niekas jo dirbant savam versle neprašo. Vis dėlto norėčiau aukštojo mokslo diplomą įgyti kad ir BMI (aut. pastaba – Baltic Management Institute).
Gana apie darbą. Pakalbėkime apie laisvalaikį.
Laisvalaikiu turiu keletą hobių. Pirmasis – žmona. Dar patinka medžioklė, žvejyba ir kaitavimas.
Suspėjai ne tik sėkmingą verslą „užkurti“, bet ir vesti...
Vedžiau 2008 m. spalį. Žmona – tarsi mano „pilkasis kardinolas“, kuris visada mane palaiko. Mes kartu dirbame. Be artimųjų žmonių palaikymo aš dabar nebūčiau toks, koks esu.
Daugelis tikrai stebėsis Tavo sugebėjimais atlikti šimtą veiksmų vienu metu. Ar Tu miegi?
Reikia daryti, ką nori, tada spėsi. Geresnio laiko negu dabar šitam pasauly negali būti. Taip, taip, miegu, bet keliuosi anksti – 5 val. ryto. Tada einu sportuoti, o paskui dirbu, bet darbas man yra ir gyvenimo būdas, todėl ribos tarp darbo ir kito gyvenimo laiko beveik nėra.
Nuolat bendrauji. Keliomis kalbomis kalbi?
Angliškai, rusiškai, supranatu ispaniškai, šiek tiek vokiškai. Beje, prieš metus rusų kalbos beveik visai nemokėjau, bet išsikėlęs sau tikslą ir ją išmokau. Vienu metu buvau net darbuotojų paprašęs, kad nuolat su manimi kalbėtų tik rusiškai.
Jau sakei, kad savo pasiekimų nematuoji pinigais, o kaip juos „pasveri“?
Matuoju rezultatais, išsikeliu sau tikslus, tada jų siekiu. Dabar noriu išvesti savo kompaniją į Rytų Europą ir tapti lyderiais bent penkiose šalyse programinės įrangos žemės ūkiui kūrimo srityje. Vakarai nemoka dirbti Rytuose, nes jų kitoks mentalitetas. Taigi turime gerą nišą. Čia ir išmokta rusų kalba pasitarnaus.
Žinoma, ir čia daug rizikos. Bet nieko, esame pripratę: arba patirsime finansinį krachą arba apogėjų.
Kas Tave įkvepia versle? Gal, kaip ir daugelis, turi savo idėjinį lyderį?
Stengiuosi žmonių neidealizuoti. Jei manęs paklaustum, koks žinomas ir turtingas žmogus man patinka, aš atsakyčiau, kad Styvas Jobsas (aut. pastaba – „Apple“ įkūrėjas), bet jis nėra mano idėjinis lyderis.
Man patinka jo filosofija, pasiekimai, tai, kad jis daro tą patį kaip ir visi, bet kitaip. Ta kontraversija man ir patinka.
Aš savo verslo aplinkoje visada dirbu su įdomiais žmonėmis, taigi kiekvienu gyvenimo periodu vis susipažįstu su naujais žmonėmis. Atskirame gyvenimo etape – pusmetį ar metus – būna vis kitas žmogus, tarsi koks stabas, kurio filosofija man patinka ir aš stengiuosi iš jo mokytis, išmokstu ko man reikia ir susirandu kitą mokytoją.
Yra tokia teorija, kad jei vienas žmogus ką nors pasaulyje padarė, tai yra 100 proc. įmanoma, kad Tu gali padaryti tą patį. Bet yra išimtis. Turi žinoti kiekvieną to žmogaus atliktą žingsnį. Dėl to man atrodo, kad skaitant žmonių biografijas, matant juos per televizorių ar „Youtube“, tu niekada nežinosi, kaip yra iš tikrųjų. Tu matysi, bet neatkasi giluminių žingsnių, ką ir kaip tas sėkmingas žmogus padarė, kad pasiektų gerų rezultatų versle. Taigi idealas neturi prasmės.
Kokie žmonės Tave žavi?
Tie, kurie drąsūs ir sugeba padaryti tai, ką pažadėjo.
Žaviesi tokiais pačiais kaip Tu?
Galima ir taip pasakyti, juk žmonės dažniausiai vertina kitus iš savo varpinės, t.y. pagal tai, kokie yra patys. Svarbu, kad žmogus neužsidarytų versle. Per vieną iš „Verslios Lietuvos“ renginių, aš auditorijos paklausiau, kas sunkiausia versle, ir viena moteris man pasakė: tai, kad turi atsisakyti asmeninio gyvenimo, jei nori sėkmingai veikti. Aš pats iki pernai metų liepos mėnesio irgi taip maniau.
Įsivaizdavau, kad mano pagrindinė gyvenimo vertybė, maloniausias dalykas, kurį darau, yra verslas, jo kūrimas. Taigi buvau nusiteikęs atsisakyti bet ko, kad tik galėčiau tai daryti, net šeima, draugai kažkiek buvo nukentėję.
Pernai liepą susirgau sunkia meningito forma, kol gulėjau ligos patale, tarsi persivertė vertybės, kitaip susidėliojo prioritetai.
Supratau, kad norint daryti verslą, nereikia atsisakyti viso kito. Aplinkui yra trys faktoriai: šeima, socialinė aplinka, neekonominis indėlis į visuomenę.
Dabar aš dirbu tiek pat, bet laiko tam skiriu mažiau. Būtų idealu, jei žmonės tai, ką aš supratau, suvoktų iki ligai ateinant.
Mąstai daug brandžiau nei daugelis Tavo bendraamžių. Kokių blogų savybių turi?
Aš daug rūkau. Be to, esu savanaudiškas.
Iš kur žinai?
Man kartais žmona taip pasako. Dar aš esu egoistas. Pirmiausia matau savo interesus.
Vadinasi, anksti išeisi į pensiją?
Norėčiau tai padaryti 40 m. Sulaukęs to amžiaus, aš noriu žinoti, kad galiu nedaryti nieko, bet aš žinau, kad nebus nei vienos minutės gyvenime, kai aš nieko nedarysiu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą