Ieva Delininkaitytė: "Paauglio gyvenimas - ekstremali situacija"

"Mus klaidingai tapatina su satanistais, žmonės galvoja, kad dobiame kates ir aukojame šėtonui. Iš tikro "gotai" atsirado viduramžiais, aukštuomenės luome, ir tai buvo liūdnosios sielos, poetiškos ir romantiškos", - sakė "gotams" atstovaujanti Simona Kozlovskytė.

IEVA: "Manau, kad tik tada reikia stengtis keisti pasaulį, kai pasikeiti pats."

Anot Simonos, "gotai" nebūtinai domisi okultizmu, o susirinkimai, vykstantys griuvėsiuose, greičiau yra turistinė išvyka pasigėrėti gražia architektūra.

Įvairiuose Europos miestuose vykstančiuose "gotų" festivaliuose jie dėvi gražius drabužius ir klausosi mėgstamos muzikos.

"Vieni vilki ryškiais drabužiais ir klausosi elektroninės muzikos, antri rengiasi juodai ir mėgsta sidabro papuošalus, tretiems "gotiškumas" yra raudonos rožės ir kraujas, dar kitiems - paukščio sparnai ir marcipano saldainiai. Man pačiai tai yra ramybė ir išsilaisvinimas, pabėgimas nuo visuomenės, kuri nepripažįsta kitokių žmonių, gilinimasis į žmogaus vidų. Literatūra, prozos ir esė rašymas yra mano antrasis gyvenimas."

Mergina sakė, kad mieste pilna "gotų" grupei priklausančių vaikinų, kurie ypač romantiški: vedasi merginas į kiną, dovanoja kalnus rožių ar vakarienę žvakių šviesoje.

Bėgimas nuo žiauraus pasaulio

"Lengva įsimylėti savo randus, jaustis pažymėtam gyvenimo, bet kai suabejoji savo išskirtinumu, gal viskas tik tada ir prasideda? - svarstė "emo" grupei atstovaujanti Greta Vilidaitė, grojanti gitara, mėgstanti "repuoti" ir piešti žmones. - Mes gyvename atsiduodami stiprioms emocijoms ir bandome pabėgti nuo žiauraus pasaulio būdami savame rate. Kai mums liūdna - verkiam, kai pikta - rėkiam, linksma - džiaugiamės (tai dažniausiai ir darom).

Kartais gatvėje vaikai šaukia: "Emo, emo, eik iš kiemo!", bet šiaip niekas neprikiša, kad mano tokia šukuosena; visur prisivėriau auskarų ir rengiuosi taip, kaip man miela ir gražu."

Paklausiau Gretos nuomonės apie savižudybę: ar jai tai atrodo romantiška ir tauru?

"Manau, kad savižudybė yra pasidavimas, kapituliacija, todėl ji negali būti nei tauri, nei graži. Savo gyvenimą turi išgyventi visą - kiek tau lemta - ir su visa emocijų audra. Jauno žmogaus gyvenimas yra ekstremali situacija", - sakė mergina.

DRAUGAI: "Išmokę veikti naudingai komandoje, jausimės stiprūs ir kiekvienas atskirai."

Lipdyk save kaip molį

"Nėra ribų, yra tik kliūtys, kurias galima įveikti. Gyvenimas yra kelias su kliūtimis; įveikęs jas, įveiksi save", - sakė vaikinukai, susižavėję "parkūru", arba "judėjimo menu" - laipiojantys stogais ir sienomis, šokinėjantys per turėklus.

"Ilgai treniruojantis ir improvizuojant, išugdomi tam tikri refleksai, kaip lipti, nusileisti. Ir nereikia jokio inventoriaus, kaip kalniečiui, tik sportinių kelnių ir batelių.

"Parkūras" - visiška judesių laisvė. Galima sakyti, mūsų kūnai ne tik gamtos sukurti; iš dalies jie ir kultūros objektas", - sakė Vaidas Monstavičius, nuo antros klasės lankantis alpinizmo treniruotes.

Vasarą vėl bus "parkūro" stovykla. Praėjusią vasarą dvi dienas stovyklautojai šokinėjo ant Melnragės ir Smiltynės molų, o trečiąją jau buvo taip išsekę, kad per miesto kliūtis "tik perlėkė".

Vaidas kuria efektingus filmukus apie parkurininkų meistriškumą ir potyrius, nes ateityje ketina studijuoti kinematografiją.

"Stovi ant stogo atbrailos ir bijai šokti, bet psichologiškai persilauži ir nušoki. Paskui jauti, kokią kliūtį įveiksi, kokiai dar nesi pasirengęs, - sakė Rimvydas Petrošius. - Pasiekimai priklauso nuo to, kaip esi ištreniravęs savo kūną. Kuo labiau jis treniruotas - tuo kryčių būna mažiau, ir tuo mažiau jie skaudūs. Kad ir kas nutiktų, kaskart turi būti pasirengęs išsisukti iš situacijos."

Rimvydas pasakojo, kad kartais policininkai išvaro juos iš kokios vietos, tačiau su pareigūnais reikia šnekėtis, nes jei nuolat bėgsi, jie galvos, kad esi ko prikrėtęs.

Vaikinas tikina, jo požiūris į gyvenimą kardinaliai pasikeitė, kai ėmė praktikuoti "parkūrą". Anksčiau buvęs nerūpestingas, neatsakingas.

"Suvoki, kad žalingi įpročiai kliudo paruošti save prasmingam gyvenimui. Gal net tampi kilnesnis, atsiranda siekių įveikti gyvenimo kliūtis ir ribas. Jeigu tu nori ir ruošiesi, tų ribų lieka mažiau. "Parkūras" skatina tobulinti kūną ir dvasią", - sakė vaikinas, ketinantis studijuoti psichologiją arba kūno kultūrą.

"Parkūras" - ne cirkas, kur verčiamasi 60 laipsnių kampu, salto ar triukai siekiant efekto, - papildo bendraminčius Povilas Jankus. - Pradedi treniruotis tose vietose, kurios tau įkandamos, o paskui jau sudėtingesnėse. Svarbu greitai įveikti kuo didesnį atstumą, kuo tikslingiau ir taupiau eikvojant jėgas. Nors mes šokinėjame panašiai kaip beždžionės, mums "parkūras" yra tapsmas žmogumi".

Povilas ketina tapti transporto elektronikos inžinieriumi ir mano, kad gerai treniruotas kūnas padeda lavinti ir išlaisvinti mąstymą.

"Grupė yra užnugaris"

"Kodėl jungiamės į grupes? Manau, laikydamiesi nuošaliai rizikuojame prarasti savo reikšmingumo pojūtį, - samprotavo vienuoliktokė Ieva Delininkaitytė. - Vieno žmogaus riksmo niekas negirdi. O grupė yra užnugaris: jeigu suklupai, yra kas padeda atsikelti ir dar stumteli į priekį.

Buvo toks laikotarpis mano gyvenime, kuris dabar jau kelia juoką. Kadaise aš irgi laiminga vaikščiojau su kerziniais batais, plaukus dažiau mėlynai. Turbūt nemokėjau išsiskirti kitaip, o norėjau, kad į mane žiūrėtų, kad įsimintų.

Tai buvo savisaugos instinktas: kad paslėpčiau viduje glūdinčią tuštumą. Paaugliai mėgsta voliotis purve, būti juodi, tamsoje. Bet dabar jau manau, kad geriau per daug neišsišokti, kad iš manęs nesitikėtų to, ko aš negaliu duoti.

Manau, kad tik tada reikia stengtis keisti pasaulį, padėti pažeistiems, apleistiems, vienišiems, nepritapusiems, kai pasikeiti pats."

Ievai šiuo metu svarbiausias dalykas - mokslai, tačiau užtenka ir kitos veiklos - vedė Mažosios Lietuvos dainų šventę, dalyvauja skaitovų konkursuose, yra viena moksleiviškų vaidybinių filmų konkurso organizatorių ir vaidina jaunimo "Aušros" teatre.

Ar neišsibarsto, ar lieka laiko... meilei?

"O ar teatras ir visa kita veikla nėra meilė? Man tai didžioji gyvenimo meilė, kuri niekada nepalieka. Ir būdama 70 metų tikiuosi vaidinti, persikūnyti, nes tai suteikia gebėjimą į bet kokią situaciją pažvelgti iš šalies,kiekviename reiškinyje įžvelgti aukso gyslelę. Ir tada nesi tiesmukas žmogus, įsimylėjęs pinigus ar betoną. Esi kaip ta pupa, kuri nesiliauja stiebtis į dangų, nors iki jo dar labai toli", - samprotauja mergina, ketinanti studijuoti teisę.

Įdomiausia Ievai - prokuroro profesija. "Gal teisingumo jausmas įsišaknijo? Matau daug neteisybės, nubaudžiami nekalti žmonės, o to nusipelnę išteisinami", - sako Ieva, turinti draugų tarp metalistų, gotų, menininkų... ir įsitikinusi, kad jiems visiems tinka "Kultūros raktas".