Šį darbą, kurį pernai mergaitės pateikė Lietuvių kalbos instituto surengtam nacionaliniam žodynų konkursui, joms paruošti padėjo mamos Laima Žemeikienė, Jelena Korch bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Nijolė Šilerienė. Žemaičių - lietuvių žodynas, kuriame sudėta 4500 žemaičių žodžių su reikšmės paaiškinimais, buvo pripažintas geriausiu darbu jauniausių dalyvių grupėje.
Kuri iš jūsų lietuvė, kuri - žemaitė? Ar susikalbate tarpusavyje be žodyno?
EVELINA: Aš esu žemaitė. Savo namuose Endriejave su namiškiais kalbu tik žemaitiškai. Bet Kristinai žodyno, kad mane suprastų, tikrai nereikia, nes kai tik atvažiuoju į Balsio gimnaziją, tarsi automatiškai kas mane perjungtų - savaime imu kalbėti bendrine kalba. Endriejavo vidurinėje mokykloje, kur mokiausi iki penktosios klasės, taip pat niekas nežemaičiuoja.
Kodėl pasirinkote toli nuo namų esančią E. Balsio gimnaziją? Kaip joje jaučiatės?
EVELINA: Pasirinkau dėl muzikos - nuo mažens mokausi groti pianinu. Jaučiuosi čia gerai: labai draugiški mokiniai, geranoriški mokytojai, nebūna jokių konfliktų, patyčių ar ko nors panašaus, apie ką yra tekę girdėti iš kitų mokyklų mokinių. Balsiukai apskritai yra kitokie vaikai...
KRISTINA: Aš Balsio gimnazijoje mokausi nuo pirmos klasės. Noriu būti pianistė. Dar būdama darželinukė pajutau šį norą ir pati mamai tai pasakiau. Taigi ji mane atvedė į Balsio gimnaziją. Tačiau mums čia yra svarbi ne tik muzika - rimtai mokomės visų dalykų.
Ir matematikos?
KRISTINA: Ypač matematikos! Ji, beje, turi daug bendro su muzika: ritmas ir t. t. Tikslieji mokslai, manau, labai svarbūs, be to, jie mums patinka.
Mokotės vien devintukais ir dešimtukais. Po pamokų daug laiko praleidžiate prie pianino. Kada pramogaujate?
KRISTINA: Man tai nėra labai svarbu. Daugiausiai laiko skiriu mokymuisi. Darau tai dėl savęs.
O kaip knygos, rankdarbiai, draugai?
KRISTINA: Na, būna, savaitgalį išeiname su draugėmis pasivaikščioti... Bet šiaip aš ir savaitgaliais groju. O knygos man patinka, ypač fantastinės. Neseniai perskaičiau Stiveno Kingo "Naminių gyvūnėlių kapines", labai patiko.
EVELINA: Aš skaitau visų žanrų knygas, pirmiausiai, žinoma, kas privaloma pagal programą - dvi knygos per mėnesį... Nuo mažens patinka enciklopedijos.
Kiek laiko užtrukote rinkdamos ir versdamos žemaitiškus žodžius?
EVELINA: Apie du mėnesius. Kristina su mama ėmėsi lietuviškosios dalies, o mes su mama - žemaitiškos. Kalbinome nemažai žmonių - savo giminaičių bei pažįstamų - ir prašėme prisiminti kuo daugiau žemaitiškų žodžių. Labai padėjo trys seserys iš Trepkalnio kaimo, Veiviržėnų seniūnijos, kurioms jau daugiau nei 70 metų: Zita Žemeikienė, Elena Pakalniškienė ir Marija Birbalienė. Jos gimė šiame krašte ir dabar ten tebegyvena. Bet žodyne mes rašėme ne vienos patarmės, o visos žemaičių tarmės žodžius.
Kokiais šaltiniais dar naudojotės?
KRISTINA: Išstudijavome labai daug informacijos - ir knygas apie žemaičių tarmę bibliotekose, ir internete, ir muziejuose... Mums padėjo Danutė Mukienė (visuomeninės organizacijos Regionų kultūrinių iniciatyvų centro pirmininkė, žurnalo "Žemaičių žemė" vyriausioji redaktorė. - Red. past.), ji leido naudotis internete sukurtų svetainių apie Žemaitiją informacija.
EVELINA: Lankėmės Stepono Dariaus muziejuje, kuris yra Dariaus kaime, Judrėnų seniūnijoje, ir bendravome su jo vadovu Mėčislovu Raštikiu. Jis daug papasakojo apie žemaičius, nes pats yra gimęs Plungės rajone, Alsėdžiuose. Mano mama fotografavo trobas, muziejaus daiktus, baldus, drabužius - šias nuotraukas sudėjome į savo darbą, kad būtų lengviau paaiškinti kai kurių žodžių reikšmę.
EVELINA: Veiviržėnuose yra tokia sodyba, joje gyvena 104 metų senutė Eugenija Padagienė su sūnaus šeima, ji yra išsaugojusi senovinių daiktų, labai gražias skrynias iš Endriejavo ir Veiviržėnų apylinkių. Dabar visu tuo turtu jau rūpinasi ir anūkas Mindaugas.
Ar judviejų mamos - irgi draugės?
EVELINA: Jos išvis nebuvo pažįstamos, kol neįsitraukė į žodyno sudarymą. Ir susipažino tik Anykščiuose, kur vyko nacionalinio žodynų konkurso finalas.
Ar tame konkurse jūs buvote vienintelės dalyvės iš šio krašto?
KRISTINA: Dar dalyvavo Ingrida Šilgalytė iš Salantų gimnazijos. Ji rašė darbą apie žemaitišką trobą ir sudarė žodyną pagal namo dalis ir jose sudėtus įrankius.
Evelina, sakote, kad žemaičių jaunimas tarpusavyje kalba bendrine kalba. Kaip manote, ar tie žemaitiški žodžiai, kuriuos užrašėte, išliks gyvi kasdienybėje?
Nežinau... Turbūt kad ne. Žemaitiška tarme mūsų krašte kalba nedaug žmonių, gal tik senieji gyventojai. Tikriausiai ateityje šie žodžiai išliks tik žodynuose. Aš pati namuose kalbu savo gimtąja tarme, bet jau mano sesė, kuriai šešeri metukai, kažkodėl žemaitiškai ir namuose nekalba.
ŽODYNO FRAGMENTAI
Adina - valanda
Gimulys - naujagimis, kūdikis
Apižlėja - prieblanda
Aplebedis - ištižęs
Bagaris - nuskurėlis
Bambals - spuogas
Belab - pagaliau
Dabšna - dabita
Dūlė - bulvė
Gagrė - storžievis
Gorčės - kelnės
Idėm - nuolat ("Idėm dėrbam i dėrbam")
Jauniškė - jaunimas
Koupka - taurė
krupis - rupūžė
Kvaukė - lėlė
Pakuta - atgaila
Pluskis - kas ilgais plaukais
Skrėblis - bulvių skustukas
Spongė - akis
Šandra - šiukšlės
Titis - tėtis
Urškis - dešra
Zajuoks - padauža
Zambis - žioplys
Zapirskinė - prastas valgis
Žagata - šarka
Žvarbis - šaltukas
***
AR ŽINOTE, KAD
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, priėmė nutarimą 2013-uosius paskelbti Tarmių metais.
Šalies mastu šiais metais numatomi kultūriniai ir edukaciniai renginiai, bus užsiimta tarmių moksliniais tyrimais, planuojama parengti ir išleisti visuomenei skirtą tarmių užrašymo metodiką, kaupti ir sisteminti naujus lietuvių kalbos tarmių duomenis.
Lietuvių kalboje skiriamos dvi tarmės (aukštaičių ir žemaičių), 15 patarmių ir per 100 šnektų (10 jų išliko už Lietuvos Respublikos ribų).
Žemaičių tarmė vartojama vakarinėje Lietuvos dalyje. Būdingiausios šios tarmės ypatybės koncentruojasi buvusioje kuršių žemėje ir yra artimesnės latvių kalbai.
Pirmąją išsamią lietuvių tarmių klasifikaciją paskelbė Antanas Baranauskas. Jis išskyrė 11 tarmių, tačiau tiksliai nesuformulavo skirtumų.
A. Baranausko mokinys Kazimieras Jaunius tiksliai formulavo skiriamąsias tarmių ypatybes. Jis skyrė dvi pagrindines tarmes - žemaičių ir aukštaičių. Kiekvieną iš jų suskirstė į tris patarmes.
VERTA ŽINOTI
Žemaičių tarmė skirstoma į patarmes:
Šiaurės patarmę (Telšiai, Plungė, Skuodas, Mažeikiai, Akmenė, Kretinga) - kai tariami garsai ou, ei, pvz., douna, pėins;
Pietų patarmę (Kvėdarna, Varniai, Luršėnai, Šilalė, Kelmė, tauragė, Raseiniai) - tariama ū, y, pvz., dūna, pins;
Vakarų patarmę (Klaipėda, Priekulė, Šilutė) - taria o, ė, pvz., dona, pėns.
Todėl K. Jauniaus - A. Salio tarmių klasifikacijoje dvibalsio uo atitikmenims iliustruoti žemaičiai buvo praminti dounininkais, dūnininkais ir donininkais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą