Klaipėdietė Simona Žukaitė skinasi kelią Honkonge

Klaipėdietė Simona Žukaitė skinasi kelią Honkonge

Kai sužinojau, kad klaipėdietė Simona Žukaitė teisę studijuoja Honkonge ir mokosi kinų kalbos, žurnalistinis smalsumas suvešėjo taip, kad grįžusios atostogų į Klaipėdą šios merginos puoliau ieškoti su keliomis lempomis ir dar liktarnomis pasišviesdama. Ir radau!

Baigusi vidurinę išvažiavote studijuoti į Kento universitetą. Kodėl pasirinkote teisę ir kodėl Didžiojoje Britanijoje?

Mano prosenelis Juozas Jurkus buvo vienas pirmųjų pokarinės Klaipėdos teisininkų. Ne tik iš artimųjų, bet ir kitų klaipėdiečių girdėdavau labai gražių pasakojimų apie jį, jo darbą. Man prosenelis regėjosi, na, toks teisės gigantas. Domėtis teisiniais dalykais skatino ir dėdė Gintaras Steponavičius. Įvairiomis progomis iš jo gaudavau dovanų knygų, kuriose aptikdavau mane dominusių ir teisinių, ir politinių dalykų. Todėl nė kiek nesvyravau, kai rinkausi profesiją. Tiesa, buvo dar vienas postūmis - labai mėgstu argumentuotai ginčytis. Tad tą pomėgį, viliuosi, teisėje galėsiu puikiai realizuoti...

Kodėl Kento universitetas? Jis pats save vadina europietiškiausiu universitetu Didžiojoje Britanijoje - čia itin daug studentų iš visos Europos. Renkantis lėmė ir geografinė universiteto padėtis: iš Kenterberio į Paryžių, Briuselį truksiu tik dvi valandas, na, o iki Londono pakaks ir vienos...

O kokiais keliais atsidūrėte Honkonge?

Kai po dvejų metų studijų Kento universitete galėjau rinktis bet kurį Europos universitetą studijoms tęsti pagal "Erasmus" apsikeitimo programą, atrodė, Europą buvau tarsi ir "apčiupinėjusi". O kas ir kaip Azijoje? Būtent ten įžvelgiu ekonomikos plėtros perspektyvas. O kur ekonomika - ten ir teisė. Kai Kento universiteto Teisės mokykloje pasakiau savo pageidavimus, kiek nusivyliau sužinojusi, kad teisės fakultetas neturi ryšių su Honkongo universitetu (jis tituluojamas Azijos Kembridžu), į kurį ir taikiausi. Bet vienas dėstytojas pasiūlė dalyvauti konkurse ten mokytis. Tebuvo dvi vietos, o norinčiųjų važiuoti tęsti mokslų - dvidešimt. Man ir dar vienai merginai pavyko. Išvažiavau. Mes esame Honkongo universiteto pionierės, pramynusios takus čia iš Kento universiteto.

Išgirdusi, kaip žmonės radikaliai keičia gyvenamąją vietą, įpročius ir panašiai, mano oda nueina pagaugais. Kaip adaptavotės Jūs?

Aš žinojau, kad bus nelengva. Bet nuo pirmųjų dienų save sveikinau - teisingai pasirinkau. Mano dėstytojai - profesūra, kurių knygas Anglijoje tik skaičiau. O čia jie man kalba gyvai, aš su jais galiu diskutuoti. Buvo be galo ir be krašto įdomu. Na, o buityje, žinoma, pasitaikė keblumų. Nors Honkongas - buvusi Anglijos kolonija, angliškai kalba ne visi. Ant įstaigų, parduotuvių - angliški pavadinimai, bet kai kur tiktai hieroglifai. Tačiau Honkonge turiu gerų draugų, kurie padėjo greitai susigaudyti. Ir dabar jau nebemanau, kad buvo sunku adaptuotis. Be to, pradėjau mokytis kinų mandarinų kalbos - ji čia populiari, nors Honkonge kalbama tradicine kinų kalba. Tad buityje jau puikiai galiu bendrauti su vietiniais. Ir jaučiu pranašumus - jau esu laikoma sava. Įgyti bičiuliai - kai kurie dar Kento universitete, kai kurie jau čia - kviečia į savo namus. Mane žavi jų šeimos ritualai. Pavyzdžiui, visa šeima po rytinės gimnastikos eina į restoraną pusryčiauti - valgo virtinukus, geria arbatą, aptarinėja dienos darbus. Panašus ritualas ir vakare. Niekas nesėda prie stalo, kol nesusirenka visa šeima. Ir niekas nepradės valgyti, kol prie valgio neprisilies tėvas. Mama pasirūpins valgiu apdalinti. Mane žavi jų stiprios kultūrinės šaknys įvairiose srityse.

O kas Jums tenai nepatinka?

Labai nepatinka tai, kad jie niekuomet tiesiai šviesiai tau nepasakys, kas jiems mano elgesyje, kalboje nepatinka. Tai turiu nujausti be žodžių. Esu be galo dėkinga bičiuliams kinams, kurie mane mokė, kaip su jais reikia bendrauti. Esti daugybė niuansų, kurie vakariečiams gali pasirodyti keisti. Na, kad ir prietarai - prieš Naujuosius metus negalima plauti galvos - laimę išplausi, o po Naujųjų dvi savaites negalima pirkti naujų batų. Kai mane dėl to perspėjo, viduje šaipiausi. Bet, prisipažinsiu,kai kuriuos prietarus jau esu perėmusi...


Honkonge - didžiulė žmonių koncentracija: 1000 kv. km gyvena arti 7 mln. žmonių. Na, beveik septyni tūkstančiai kinų ir kitataučių viename kvadratiniame kilometre. Ar tai Jūsų, pripratusios prie žalių erdvių, neslegia?

Honkongo gyventojai ypač gerbia vieni kitus:važiuodami metro laikraštį skaito susilankstę į dešimt dalių, kad tik alkūnėmis nekliudytų kits kito; muzikos klausosi taip, kad jos negirdės pašalinis. Honkonge išgyvenusi metus, nė karto negirdėjau triukšmaujančių kaimynų. Honkongas - saugus miestas, nes daug policijos. Yra ir specialus policijos padalinys, kuris rūpinasi šiukšlių mėtytojais. Ir jau išugdytas įprotis šiukšles mesti tik ten, kur dera, ar net parsinešti namo. Šiukšlių mėtytojų drausmintojų aukos - ir vietiniai, ir miesto svečiai. Griežta tvarka užtikrina švarą mieste.

Grįžusi į Kento universitetą, baigėte bakalauro studijas. Dabar laukia praktika. Kur ketinate ją atlikti?

Su praktikantais niekas nenori terliotis. Sumaniau, kad man būtų įdomu ir pravartu bandyti specializuotis tarptautiniame arbitraže. O Honkonge yra pasaulinio garso ir reputacijos Tarptautinis arbitražo centras. Parašiau laišką kinų tautybės generalinei sekretorei, mokslus baigusiai JAV, pasiprašiau audiencijos. Ji mielai sutiko pasikalbėti. Po pirmo šių metų semestro Kento universitete vėl skridau į Honkongą, susitikau su generaline sekretore. Žinoma, labai jaudinausi, nes tikėjausi pokalbio, prilygstančio egzaminui. Bet sekretorei rūpėjo mano motyvacija, kodėl aš čia, o ne kitur noriu praktikuotis.

Vienas iš mano motyvų buvo tas, kad centre dirba lyderiaujantys pasaulio teisininkai ir kad labai norėčiau mokytis iš jų. Ir centras palaimino mano praktiką. Pasidžiaugusi Lietuva, po kelių mėnesių vėl skrisiu į Honkongą. Centre manęs niekas už rankutės nevedžios. Į viską privalėsiu gilintis pati, dalyvauti susitikimuose, posėdžiuose ir stebėti, stebėti. Ir mokytis. Bus galimybių megzti profesinius ryšius. Ir tikiuosi, kad čia aš užkopsiu ant pirmojo kvalifikacinio laiptelio. Bet man reikės dar ketverių metų, kai galėsiu pasakyti: esu kvalifikuota teisininkė. O tuomet siekiamybė - būti teisinės firmos partnere. Tačiau iki to dar turėsiu pereiti daugybę teisinės hierarchijos pakopų: jaunesnysis, padėjėjas ir taip toliau...

Jūsų mokslai geriausiuose universitetuose, įsivaizduoju, nemažai kainuoja...

Mokslams turėjau imti paskolą. Honkonge pati išsilaikiau, nes turėjau mokinių, kuriuos mokiau anglų kalbos. Kai ruošiausi bakalauro egzaminams, dirbti negalėjau. Žinoma, kiek įstengdami padeda tėvai. Be jų paramos siekti, ko noriu, tikrai negalėčiau.

Kaip įsivaizduojate savo ateitį?

Kol kas ją sieju su Honkongu. O paskui žiūrėsiu. Kai tapsiu iš tiesų visavertė aukštos kvalifikacijos teisininkė, grįšiu į Lietuvą - gal mano įgytos žinios ir patirtis čia bus reikalingi..?

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder