"Neturim patirties - tik talentą"

Materialistai, nepažįstantys dvasinių vertybių, besimeldžiantys technologijoms, nebemokantys bendrauti su realiais draugais, egoistai, ieškantys malonumų ir lengvo uždarbio, kaip žiurkės bėgantys iš skęstančios tėvynės, net lietuviais nebenorintys būti... Toks jaunosios kartos portretas dažnai piešiamas viešojoje erdvėje. Ar tikrai Lietuva miršta - ir fiziškai, ir dvasiškai, kaip konstatuoja vyresniosios kartos politikai, verslininkai, filosofai? Ką apie visa tai galvoja pats jaunimas?

"Aš niekada nemaniau, kad Lietuvoje - bedugnė. Po nekilnojamo turto valdymo ir vadybos studijų Londone, Grinvičo universitete, sugrįžau į Klaipėdą, nors ir ne iš patriotizmo - dėl asmeninių priežasčių. Aš mokyklos suole išvis nežinojau, kas yra patriotizmas. Dabar žinau, - sako klaipėdietis verslininkas Jokūbas Morkūnas, prieš trejus metus, būdamas 23-ejų, merdinčiame Klaipėdos senamiestyje įkūręs kavinę "Cukrainė". Joje yra vos 25 vietos, tačiau ji turi 1 200 fanų.

- Jauni žmonės visais laikais norėjo išvažiuoti - jei ne į Ameriką, tai į Vilnių. Jauni visada turėjo utopiškų planų. Dalis mano draugų paliko darbą įmonėse ir sukūrė Vilniuje savo informacinių technologijų įmones.

Kas man padėjo pradėti verslą? Didžiulis noras ir mama - savo patarimais. Su biurokratinėmis kliūtimis neteko susidurti, bet manau, kad valstybė turėtų pradedančius verslininkus keletui metų atleisti nuo mokesčių.

Pats gyvenu miesto centre, ir manau, kad viskas, kas patraukliausia, turi būti įsikūrę senamiestyje, o ne naujame rajone. Paaugliai taip pat nori dalyvauti miesto gyvenime, jiems reikia vietos, kur galėtų jaustis savi tarp savų. Galima išsilaikyti, sukti verslą nebūtinai plėšiant pinigus.

Kaip nusakytum dabartinio jaunimo vertybes?

Jauni žmonės - kaip minkštas molis. Vertybės priklauso nuo auklėjimo. Netgi tie, kurie paauglystėje maištauja, sulaukę 30-ies elgiasi kaip jų tėvai. Aš pats nebuvau maištininkas, su mama gyvenau kaip karalius: galėjau daryti ką noriu, kol neperžengdavau ribos. Tarp mūsų nebuvo jokio melo, prievartos, tik pasitikėjimas. Mama turėjo galią, kaip ir visos mamos, auklėjo taip, kad pačiam atrodė teisinga, jog tokiu keliu ir turiu eiti. Ji sakė, kad iš esmės niekam nerūpiu, kiekvienas atsako už save, ir jeigu nieko nedarysiu, nieko ir neįvyks.

"Nemokame iš karto padaryti gero įspūdžio"

"Kaip nusakyčiau vyresniąją kartą? Ji iš principo nori, bet arba nemoka, arba nežino, kaip mums, jauniems, padėti. Kartais kaltina, kad esame kitokie. Ir nenori keistis kartu su mumis. Iš čia ir kyla kartų konfliktas", - sakė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos kompozicijos specialybės I kurso studentas Matas Drukteinis.

Matas iki tol studijavo kino vadybą. O dar prieš tai vaikinas buvo Lietuvos mokinių parlamento narys, organizavo trumpametražinių vaidybinių moksleivių filmų konkursus, renginius neformaliam jaunimui. Jo iniciatyva prieš trejus metus Klaipėdoje sukurta kultūrinė organizacija "Kultūros raktas", o dabar neseniai duris atvėrė galerija "Kultūros namai: kava ir menas". Čia lankosi alternatyvaus meno vertintojai, subkultūrų atstovai rengia diskusijas ir pobūvius.

"Idėja įkurti organizaciją manyje brendo nuo dešimtos klasės, o galerija Tiltų gatvėje yra mūsų materialus projektas. Jauni menininkai, neturintys diplomo, laimėjimų, nedalyvavę festivaliuose, nepriimami Parodų rūmuose bei kitose galerijose. Bet jie turi talentą. Lygiai taip neturinčių patyrimo nenorima priimti į darbą. Aš manau, iš tų nepripažintųjų išaugs garsūs menininkai", - sakė Matas. Pavasarį planuojama atidaryti parodą socialine tematika "Grafičių menas", kur jaunuoliai grafičius pateiks ne kaip teplionę ant sienos, o kaip kūrinius.

Ar jauti priešpriešą, o gal net prarają tarp dviejų kartų? Vyresnieji sako, kad jūs jau nežinote, kas yra patriotizmas.

O mes turime progą būti patriotiški? Juk vyresnioji karta kala į galvas, jog Lietuvoje yra viskas blogai. Tai kaip jaunimas gali apkabinti savo šalį, būti pilietiški, kai tokia emocinė būsena?

Kalbant apie jaunimo puoselėjimą ir kultūrinį lauką, vyresnioji karta savotiškai remia. Bet kai jaunimas turi radikalių idėjų arba maksimalizmo, galbūt iš žmogiško pavydo ar dėl savo jaunystėje neįgyvendintų svajonių prasideda blokavimas. Senesni nenori priimti naujovių. Moderni muzika, menas yra apskritai nesuprantami - ir ypač Klaipėdoje. Tačiau žinovai mato mūsų kūrybos prasmę, pripažįsta ją kaip įdomią.

Kokia, tavo akimis, didžiausia vyresniosios kartos problema?

Ji neskatina jaunimo būti aktyvaus ir iniciatyvaus. Jaunas žmogus prieš vyresnį visada turi pasitempti, dėtis rimtas, perspektyvus. Vyresnis žmogus jauną labai dažnai vertina pagal pirmą įspūdį. Mes nemokame arba nenorime iš karto padaryti gero įspūdžio, nes nemėgstame stereotipų. Mes turime savo aprangos stilių, nenorime kalbėti įmantria kalba, būti perdėtai oficialūs ir nuolankūs. Suaugusieji nelinkę lygiavertiškai bendrauti su jaunimu.

Ko stokoja, pasigenda jaunimas iš vyresniųjų pusės?

Aš manau, kad reikia skleisti daugiau optimizmo viešojoje erdvėje. Tai ir daro jaunimas.

Ką ketini veikti baigęs studijęs Vilniuje?

Planuoju grįžti į Klaipėdą. Noriu atgaivinti užmirštas kultūros sritis, prikelti užmirštas meno formas: kiną, sceninę muzikinę kūrybą. Džiaugiuosi Klaipėdoje suburta jaunimo bendruomene ir tikiuosi atsivežti naujų narių iš sostinės. Apie mūsų miestą labai gražiai atsiliepiama, jis turi savitą emocinę aurą.

Turime ambicijų ir naudojamės galimybėmis

"Aš manau, kad žmogus turi būti geras savo srities profesionalas, ir jauni išvažiuoja iš Lietuvos mokytis ne todėl, kad čia viskas blogai, o todėl, kad jie turi didelių profesinių ambicijų ir naudojasi esamomis galimybėmis", - sako abiturientas Džiugas Šykšta, besimokantis "Ąžuolyno" gimnazijoje.

Džiugas planuoja studijuoti ekonomiką Rygos SSE universitete, kuris studijų turinį orientuoja į Baltijos šalių rinką, o šiuo metu jis yra aktyvus ekonomikos VEMP (Vadybos ir ekonomikos modeliavimo pratybos) ir MMB (Mokomoji moksleibių bendrovė) varžybų dalyvis bei prizininkas.

Ką atsakytumei į teiginį, kad dabartinis jaunimas tapo savanaudiškas ir sumaterialėjo?

Taip, mes esame savanaudiški siekdami įgyvendinti savo profesinius tikslus. Tačiau juos pasiekusieji tais pasiekimais nori dalintis su kitais. Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje yra jaunų teisininkų kompanijų, kurios laisvalaikiu teikia nemokamas teisines paslaugas.

Jaunų žmonių yra visokių - kaip ir vyresniosios kartos atstovų: juk vieni dirba tik dėl algos, kad pragyventų, kiti trinasi darbo biržoje, o dar kiti ieško galimybių, mokosi, tobulėja, siekia daugiau. Dalis vyresniosios kartos yra prisirišę prie senos sistemos ir mano, kad jų vaikai turi elgtis panašiai. Bet dalis savo vaikus skatina, palaiko ir leidžia rinktis.

Bet geriausi palieka tėvynę.

Lietuviai studijuoja Rygos universitete - ar tai nereiškia, kad jie planuoja po studijų grįžti į savo šalį? O gal dirbti čia pat - Latvijoje, Estijoje. Be to, visi žinome Airijos patirtį: iš ten irgi jaunimas masiškai bėgo, bet paskui sugrįžo - su žiniomis ir įgūdžiais.

Net emigracijos tyrimai rodo, kad į užsienį labiau važiuojama ne uždarbio, o realizuoti save, pasinaudoti didesnėmis profesinio tobulėjimo ir karjeros galimybėmis. Ten studentai per atostogas prašosi dirbti kompanijose, bankuose be atlyginimo, norėdami mokytis. Po keleto metų tos kompanijos dažnam pasiūlo darbą. O pas mus su nepatyrusiais niekas nenori "cackintis".

O kaip vyresniosios kartos dėstytojai dirba su studentais? Ne vienas pažįstamas studentas man yra pasakojęs, kad dėstytojai vėluoja į paskaitas, dėsto dvidešimties metų senumo patirtį. Tai dar viena iš priežasčių, kodėl jaunimas važiuoja studijuoti į užsienį.

Kas labiausiai kliūva stebint vyresniąją kartą?

Negatyvizmas. Akcentuojamas tik blogis, geri dalykai nematomi. Kai koks nereikšmingas atradimas padaromas Oksforde, jis reklamuojamas, lyg būtų didžiausias pasaulyje. O Lietuvoje yra toli pažengęs fizikos mokslas, yra lazerių firmos, kuriančios net raketas kariuomenei. Bet pas mus nekalbama apie genijus. O apie jaunimą sprendžiama iš tokių laidų kaip "Aistros" ar "Ką manai?". Vyrauja bloga nuomonė apie Lietuvos mediciną, bet Kauno medicinos institutas turi puikią aparatūrą, laboratorijas, daro stebuklus su širdies chirurgija...

Problemų yra, bet yra ir gerų dalykų.

Kokių gerų dalykų pastebi savo aplinkoje?

Pavyzdžiui, mano gimnazijos mokytojai dirba po pamokų ir savaitgaliais be atlygio, tam, kad nuvežtų mus į tarptautinius konkursus, matematikų, chemikų olimpiadas, jie kuria su mumis internetinį verslą, dėsto teisės, ekonomikos, psichologijos pagrindus. Moksleivių prašymu mokykla surado mokytoją, kuri dėsto ispanų kalbą kaip pamoką. Nedaug trūko ir iki japonų kalbos.

Kartais į mokyklą atvažiuoja politikai, nors jiems tai draudžiama daryti, ir pila pamazgas ant ministro, o patys neišmano ekonomikos, nesugeba atsakyti į elementarius klausimus. O mūsų klausia: "Ar reikia tvoros aplink mokyklą?.." Tokie ir kalba apie jaunimą negatyviai, pesimistiškai, o iš tikrųjų net nesidomi, kaip mes gyvename.

Be niekieno pagalbos

Jūs mokėtės užsienyje ir dirbote užsienio firmose, tad galite palyginti ir atsakyti į klausimą: ar Lietuvoje jaunimui yra galimybių realizuotis?

Romanas GAIDUKAS, verslo konsultacijų kompanijos "Linkage" partneris:

Jaunimas turi būti ten, kur gali save realizuoti. Galimybių yra visur, Lietuvoje taip pat - versle, socialiniame bei dvasiniame gyvenime. Ir suteikiamas išsilavinimas čia nėra prastas.

Taip, verslui dirva čia sunkesnė nei Vakaruose, bet jeigu pradėjai arti savo žemėje, gali išauginti derlių ir čia. Savo vaikams sakau: būk ten, kur širdžiai miela. Labiau įžiūriu prasmę, jeigu gali kitiems duoti, o ne imti.

Politinės situacijos nekomentuosiu: aš tokių pažiūrų, kad žmogus turi pats sau padėti be niekieno pagalbos.

Kuo skiriasi dabartinis jaunimas nuo jo tėvų kartos?

Jis ne blogesnis nei buvęs prieš šimtą metų. Jaunimas siekia to, ko jų tėvai nedarė.

Kas prikels Lietuvą?

Mokytojai turbūt geriausiai gali apibūdinti jaunimą... Labiau giria ar peikia?

Vytautas STAUGAS, "Baltijos" gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas:

Mokytojai per dieną susiduria su keletu paauglių, kurie neskleidžia gerų emocijų, tačiau gražių asmenybių yra daug daugiau nei kraštutinių atvejų.

Kalbėdama apie perspektyvą, vyresnioji karta netrykšta optimizmu.

Tarp suaugusiųjų tvyro negatyvios nuotaikos, tad jie ir neįžiūri perspektyvoje gerų dalykų. Kita vertus, tas jaunimas, kurį peikia suaugusieji, neatsiranda tuščioje vietoje, jis sugeria visuomenės toksiškumą.

Apskritai lietuviams melancholija ir liūdesys yra įgimti. Mūsų istorijoje ir literatūros klasikoje nėra daug džiaugsmo, greičiau - gramzdinimas į rezignaciją. Esame tarsi Rūpintojėlio simbolis.

Tai kokias vertybes, tradicijas jaunimas perėmė iš savo tėvų?

Aš pastebėjau, kad jaunimas brangina šeimos tradicijas, jiems svarbi bendra vakarienė su tėvais, bendros išvykos, šeimos ritualai. Jie perėmė ir amžinąsias vertybes, tik jas modifikuoja. Tarkime, mūsų gimnazijoje yra jaunųjų šaulių, kurie niekieno neverčiami, iš patriotizmo, pasipuošę uniformomis, žygiuoja mieste paraduose.

Yra ir mokinių, kurie išlaikę brandos egzaminus po savaitės išvažiuoja į užsienį.

Aš nemanau, kad jaunųjų pragmatizmas yra nesveikas. Ar blogai, kad paskaičiuoja prieš ką nors darydami, ar turės iš to naudos? Jie turi didelių vilčių ir svajonių, jie maksimalistai: štai baigsiu mokyklą ir parodysiu pasauliui, kas aš. Jie dar nėra pavargę, iš jų sklinda graži energija, ir jie prikels Lietuvą, nes mes to nepadarėme.

Jaunimas ateina su savo pasauliu ir idėjomis; jeigu jam padėti negalime, tai bent netrukdykime.

Užkalkėjimas

Gintaras GRAJAUSKAS, rašytojas, dramaturgas:

Jei ėmei keikti netikusius laikus, piktintis jaunimo sugedimu ir visiems įkyriai pasakoti tas pačias istorijas - tai visai nereiškia, jog pasaulis beviltiškai suprastėjo. Tai reiškia, kad beviltiškai pasenai. Kad tavo protas nebesmalsus, nebepajėgia priimti naujos informacijos - ir apimtas siaubo, ją tiesiog atmeta. Kad iš kalkių tavo kraujagyslėse jau galima nudrėbti vidutinio dydžio tavąjį monumentą.

Jei nori išmokti ko nors - stebėk gerokai vyresnius ir gerokai jaunesnius už save. Tavo bendraamžiai tau nieko naujo nepasakys.

Jauni žmonės naivoki - galima šaipytis iš jų. O galima ir pavydėti - nes pats jau niekada nebebūsi toks naivus, pagaulus, smalsus. Koks būsi? Ciniškas, nuilsęs, nuobodus. Kad nenusigraužtum nagų iš liūdnumo, šaipysiesi iš jauniklių, o savo tylią neviltį vadinsi gyvenimiškąja išmintimi.

Iš tiesų begyvendamas išmokai vienintelio dalyko - išgyventi. Išbūti. Prisitaikyti, nutylėti. Nereikalauti per daug - nei iš kitų, nei iš savęs. Dešimtmečiais kontempliavai savo silpnumą, kaskart vis nustebdamas - koks atsparus sutvėrimas yra ta silpna būtybė, kiek daug sugeba ištverti šitas netobulas padaras, kasdien jaučiantis savo netvarumą ir baigtinumą. Visai gali būti, jog šitame greičiau už plastikinį pirkinių maišelį suyrančiame kūno maiše yra įdėta kažkas neįtikimai stipraus, gal net amžino. Gal - siela. O gal kokia nors Viešpaties mikroschema.

Užtat ir juokinga, kai senas surukęs maišas niršta ir piktinasi jaunu vynmaišiu. Tarsi vakarykštis laikraštis staiga pradėtų burbėti ant šiandieninio.

Sielos neturi amžiaus - o ką apie tai galvoja pakuotės, svarbu tik pačioms pakuotėms.