Tik ketvirtoje klasėje aš pradėjau mokytis normaliai. Klasės draugės tuomet jau buvo sudalyvavusios ne viename konkurse. Sudalyvavau seminare, ir mokytoja Rasa Dapšienė pasakė: "Bandyk, gal dar ne per vėlu".
Po pusmečio tapau laureate M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje vykusiame respublikiniame J. S. Bacho konkurse, o mokydamasi penktoje klasėje - B. Dvariono konkurse man nepasisekė. Vasarą tarptautiniame "Gradus Ad Parnasum" pianistų konkurse laimėjau I diplomą, taip pat gavau diplomą tarptautiniame konkurse "Olympus Musicale".
Dabar ruošiuosi dalyvauti B. Dvariono konkurse, ir, jei pavyks, Visagine vyksiančiame tarptautiniame A. Dvarionaitės konkurse.
Muzikavimas man suteikia gerą savijautą. Kai groju - suprantu, kad tai - nuostabus dalykas, ir ne kiekvienas tai gali padaryti.
Juk žinai, kad dažnai iš vunderkindų "išauga" vidutinybės...
Taip. Aš labai ir nesvajoju apie didžiąją sceną. Nenorėjau atsidėti dailei ar lankyti chorą. Pasirinkau muziką, nes fortepijonas man labiausiai patiko.
Ateityje noriu būti aktore. Deja, ir šiai svajonei greitai galiu būti "per sena". Bet tiesiog nėra laiko mokytis vaidybos, kai groji.
Mano tikslas - suvaidinti bent jau viename gerame filme, ir pajust, kas tai yra. Aktorystė man būtų dar vienas iššūkis. Trokštu paslaptingos, fatališkos moters, kuri galingesnė už bet kokį raumenų kalną savo "vidiniu užtaisu", vaidmens. Gal esu truputį feministė, bet manau, kad moteris turi didesnę širdį, ji stipri savo jausmais, ir jei gali juos valdyti, nepasiduoda, daug pasiekia kūryboje ir gyvenime.
Paauglystės prieštaravimai padeda saviraiškai ar trukdo?
Padeda, nes esu jausmingesnė, nei anksčiau, daugiau suvokiu, iš viso pasaulio muzikos ir atlikėjų pasisemiu gero, blogo - visko, ir kai groju, susikaupusi suteikiu kūriniui daugiau emocijų. Kanonų nelaužau, bet reikia žinot ribą tarp taisyklės ir to, kas tau duota, kas pasėta tarp natų.
Ar trylikamečius muzikantus įkvepia, tarkim, meilė?
Šaunu būtų ką nors mylėti, bet manau, tada daug laiko praleisčiau, galvodama apie savo jausmus, tai trukdytų mokslams. Manau, kad mane meilė sužlygdytų, juk esu jausmingasis Zodiako ženklas - Žuvys, - juokiasi Teklė. - Kai bendrauju su įdomiu žmogumi, man lytis nesvarbi, ir man svetima, kaip kai kurioms mergaitėms parodyti, ką turi mergaitiškai gražaus.
Bendraamžiai kartais atrodo arba vėjavaikiški, arba... neišjudinami stulpai, bet šiaip berniukai supranta ir vertina mano humoro jausmą.
Tavo gyslomis srūva ir rytietiškas kraujas...
Manau turinti ryškų charakterį, tas maišytas kraujas privalumas - tai dviejų kultūrų, civilizacijų susiliejimas, prilyginčiau ugnikalnio išsiveržimui. Kartais tai padeda, bet ne visada, pradedu žiauriai ginčytis, nes man svarbu įrodyti savo tiesą.
Ir šiaip "užplaukia", kai pralaimiu konkursą: taip negali būti, čia kažkokia klaida, privalau nugalėti kitą kartą. Užkopt aukščiau, parodyti savo galimybes.
Tavo tėvai, Daiva Ložytė ir Izraildžon Baroti - žinomi menininkai. Kodėl neseki jų, keramikų, pėdomis?
Kažkada, kai lankiau darželį, daug piešiau. Buvau trejų metukų, kai Dailės parodų rūmuose šalia penkiamečio brolio Jokūbo ir tėvų darbų kabojo ir mano sufantazuotos "abstrakcijos".
Mamos dirbtuvėje daug molio "balvonų" prilipdžiau. Man iš tiesų daug davė meniška aplinka. Jeigu eičiau į paprastą vidurinę, žinau, būčiau visai kitokia, kitkuo domėčiausi, taip nesureikšminčiau savo užsiėmimų, iš musės nedaryčiau dramblio. Ir užuot murksojus namie, lakstyčiau laukais kaip daugybė laimingų vaikų.
E. Balsio menų gimnazijoje mes irgi mušamės, spardomės, bet vis tiek suprantam, kad esam išskirtiniai. Kuo? Tiesiog suprantam, jeigu mokaisi gimnazijoje, tave išrinko, nes esi kažkuo ypatingas, turi sugebėjimų. Jautiesi labiau suaugęs, intelektualesni žaidimai.
Vardan ko kasdien kankini fortepijoną, juk vieną dieną viskas baigsis. Iškart, kai baigsi gimnaziją...
Per tuos dvylika mokslo metų norisi pasiekti jei ne viršūnę, tai tam tikrų aukštumų. Todėl stengiuosi dabar, kiek įmanoma.
Žinau, kokia svarbi buvo muzika Einšteinui, tiems dvasios didžiūnams, kurie pasirinko kitą ieškojimų kelią. Ir žinau, kad bet kokia sėkmė man nebus "ant lėkštutės padėta", nenoriu būti mamos ar tėčio dukrelė, o kad žmonės vertintų tai, ką pati darau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą