"Man uostas daug reiškia, aš jame nuo 17 metų, galima sakyti, užaugau. Dabar jame nebėra pusės pastatų, kurie buvo anksčiau. Viskas labai pasikeitę. Turiu išlaikęs senų nuotraukų. Kai kurie kranai jau seni, o aš prisimenu tuos laikus, kai jie buvo nupirkti ir pastatyti. Su kranu Nr. 53 pats pirmas pradėjau dirbti. Palyginti su senaisiais jis buvo pasaka: šilta, šviesu, erdvu. Skirtumas toks, kaip iš žiguliuko persėstum į mersedesą. O dabar visi tie kranai jau pasenę. Dar jaunystėje, kai pasakydavai, kad dirbi prekybos uoste, buvai iš karto vertinamas, nes tai visai kitas lygis. Ir dabar dėl socialinių garantijų pas mus tikrai niekas nesiskundžia", - pasakojo "Klasco" vyr. stividorius.
Pasak jo, darbas krovos terminale dabar yra gerokai pasikeitęs. Anksčiau jame karaliavo metalas, o dar visai kita krovinių nomenklatūra - daugybė biriųjų krovinių,
Butui užsidirbo Šiaurėje
V. Ilakis, mokydamasis 42 profesinėje mokykloje, suvirintojo praktiką tuomečiame prekybos uoste (dabar "Klasco") atliko dar 1976 m., o 1977 m. įsidarbino šios bendrovės mechaninėse dirbtuvėse, tačiau tais pačiais metais buvo pašauktas į armiją. Grįžęs 1980 m. pradėjo dirbti eiliniu dokininku, paskui tapo I klasės dokininku, t. y. valdė visą techniką, daugiausia dirbo kranuose, krovė krovinius į laivus ir vagonus iki 1985 m. Kai vedė, reikėjo buto, o šansų gauti jį Klaipėdoje nebuvo, tad išvažiavo dirbti į Šiaurę, kur praleido 9 metus. Dirbo ir Jakutijoje, ir Čiukotkoje, ir Karelijoje, ir Archangelske. Paskui vėl grįžo į prekybos uostą, kelerius metus vadovavo tvirtintojų brigadai. Vėliau mokėsi, įgijo aukštąjį išsilavinimą. Neakivaizdiniu būdu baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, dar porą metų lankė kursus, žodžiu, gavo du diplomus. Tada dirbo dispečeriu, pamainos viršininku, vyriausiuoju stividoriumi, terminalo vadovo pavaduotoju.
Vien išsilavinimo nepakanka
V. Ilakis vadovauja gana sudėtingam ūkiui. Krovos terminale nuolatos intensyvus judėjimas, zuja daugybė žmonių. Jam pavaldūs 28 eiliniai stividoriai, du vyresnieji ir apie 200 dokininkų. Darbas gana įtemptas. "Kai suskamba telefonas, mane nupurto kaip elektros šokas. Tuojau galvoji, kas nutiko. Per tiek mano darbo metų buvo ir nelaimingų atsitikimų. Tai man baisiausia. Atrodo, ne karas, o žmonės žūva. Todėl stengiuosi kontroliuoti situaciją, kad jie dirbtų atsakingai, vadovaudamiesi visomis instrukcijomis.
Be viso to, dar reikia koreguoti visus technikos darbus. Reikalų labai daug, ne vien tik turi žiūrėti, kaip žmonės dirba. Visas mano kabinetas užverstas popieriais, kartais nėra kada išeiti ir į krantinę. Sunkiausia tai, kad dabar dirba daug jaunų žmonių. Turi nuolatos jiems daug ką aiškinti. Mažiausia problema, jie sustingsta ir nebežino, ką toliau daryti", - pasakojo V. Ilakis.
Vyriausiąjį stividorių visi pažįsta, net tie, kurių jis pats nepažįsta. Jeigu jis pasirodo krantinėje, vadinasi, reikia pasitempti ir nepažeisti jokių instrukcijų. Pats jis jaunus žmones gal dar ir ne visus pažįsta, o senųjų žino ir vardus, ir pavardes.
Anot pono Vytauto, darbų vadovui tokiame terminale nepakanka turėti tik gerą išsilavinimą, dar reikia ir vadovo gyslelės. Paklaustas, kokia jo paslaptis, kaip jis randa bendrą kalba su savo armija, V. Ilakis atsakė: "Aš užaugau pradėdamas nuo pačios apačios. Žinau viską, ką jie daro, kur gali ką nors ne taip padaryti ar gudrauti. Ir jie net nesistengia manęs apgauti. Iš pradžių buvo labai sunku vadovauti išėjus iš tos pačios gildijos, labai nenorėjo klausyti nurodymų. Kai tik atsiduri anoje pusėje, nebesi savas. Reikėjo užsitarnauti pavaldžių darbuotojų (dokininkų, talmanų) pasitikėjimą, įrodyti, kad išmanai savo darbą ir gali greitai išspręsti iškilusiais problemas. Man padėjo daugiametė eilinio dokininko darbo patirtis. Po kurio laiko darbuotojai pamatė, kad gali manimi pasitikėti."
Žvejybai laiko nebelieka
V. Ilakio hobis - žvejyba. Jis apgailestauja, kad jai vis mažiau ir mažiau lieka laiko.
"Dabar turiu kitą vargą. Po uošvienės mirties liko sodas, tai žmona mane ten varo. Anksčiau pavykdavo susitarti: šeštadienis sodui, sekmadienis - žvejybai, o dabar viskas sodui. Jau sode darbai baigiasi, tai tikiuosi dar savaitgaliais nulėkti pažvejoti. Man patinka muselinė žvejyba. Rišu museles, turiu jų apie 1 000 pririšęs.
Mėgstu meistrauti sode. Turiu krūvą visokių įrankių. Dirbu ir su metalu, ir su medžiu. Galima sakyti, nepamiršau suvirintojo darbo. Turiu sode visokių dirbinių pridaręs iš metalo, akmenų: ir visokių vabalų, ir gėlyčių. Žinoma, turėčiau laiko, padaryčiau jų daugiau", - pasakojo ponas Vytautas.
Jis juokavo, kad ruošiasi sau kampelį senatvei. "Kartais keikiuosi, kad prarandu laiką, o draugai skambina ir pasakoja kaip žvejoja. Bet paskui pagalvoju: darbas baigsis, išeisiu į pensiją, gal sveikatos nebebus važiuoti žvejoti, tai galėsiu ramiai pasėdėti kokioje nors pavėsinėje", - sakė vyr. stividorius.
Jis užaugino dvi dukras, kurių viena gyvena su šeima Anglijoje, kita - Kaune. Senelį džiugina net 4 anūkai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą