Grybai prasideda!

Klaipėdietė Aldona pasakojo, kad pirmuosius baravykus šiais metas atrado praeitą savaitgalį. "Sekmadienį prisirinkome, pirmadienį atvežėme į turgų. Baravykai buvo mažiukai, gražūs, nesukirmiję. Pardavinėjau juos po 10, 8, 6 Eur už kilogramą, bet pirkėjų pirmadienį nebuvo. Tad nepardaviau, namuose susidžiovinau džiovyklėje. O paskui baravykų šią savaitę ir neradome, tik voveraičių", - sakė moteris.

Grybauja ir žvejoja

Pensininkė pasakojo, kad grybauja su vyru Švėkšnoje, Vėžaičiuose, Sauguose. "Pamatau mišką ir einu, ieškau. Nėra taip, kad visada grybai toje pačioje vietoje augtų. Vienais metais - vienur, kitais metais - kitur. Šiais metais vietas, kur anksčiau baravykų daug būdavo, šernai iškniso ir nieko nėra. Be to grybai ne visur tuo pat metu pasirodo, kai kur - anksčiau pasirodo, kai kur - vėliau. Kūlupėnuose, Darbėnuose, žmonės sako, irgi baravykai pradėjo dygti, bet aš ten nevažiuoju. Man turi būti gražus miškas. Nemėgstu po kemsynus braidyti", - sakė ponia Aldona.

Pašnekovė nustebino mėgstanti ne tik grybauti, bet ir žvejoti. "Grybauju nuo vaikystės. Kai buvau maža, su močiute eidavau į mišką. Uogaudavom, grybaudavom. Pripratau ir liko pomėgis visam gyvenimui. O žvejoti tėtis įpratino. Mėgstu ir prie jūros pasivaikščioti. Vis geriau negu namuose sėdėti", - šypsojosi ponia Aldona.

Papildomos pajamos

Turguje prekiauti grybais klaipėdietė sakė pradėjusi maždaug prieš aštuonerius metus. "Atsimenu, nuvažiavome su vyru į mišką ir apstulbome. Tiek grybų aš gyvenime nebuvau mačiusi. Samanos buvo nuklotos rudomis baravykų galvutėmis. Na, prisigrybavome, šiek tiek išsivirėme. Valgyti grybus aš nelabai mėgstu. Kitą dieną pasikvietėm į mišką ir kaimynus. Prisigrybavome tiek, kad nebuvo kur dėti grybų ir visi gražūs, sveiki. Sugalvojome nuvežti į turgų. Atvažiavom, o prekiauti tai nemokėjau. Atsistojau, susidėjau į indelį. Iš karto priėjo moteris ir paklausė kainos. Atsakiau, kad 10 litų (tada dar litai buvo) už kilogramą. Ji nupirko daug, ir apstojo mane pirkėjai. Per pusę valandos visus grybus pardaviau. Uždirbau 200 litų! Man tai buvo labai dideli pinigai. Apsisukus - vėl į mišką. Kitą dieną - į turgų. Taip grybai tapo papildomu pajamų šaltiniu. Pensija mano - tik 160 eurų", - atviravo klaipėdietė.

Priklausoma nuo gamtos

Taip pat voveraites pardavinėjanti Svetlana sakė, jog grybus renka Šernų miške. "Kibiriukas voveraičių - 2 Eur, dėžutė - 2,5 Eur, 1 l stiklainis - 3 Eur, o mažučių voveraičių stiklainis - 4 eur, - vardino kainas moteris. - Tai - mano darbas. Grybauti mėgstu nuo jaunystės. Miškas labai padėjo man išgyventi tuo metu, kai griuvo kolūkiai, steigėsi komercinės bendrovės. Mano vaikai tada buvo maži, darbo neturėjau, pinigų reikėjo. Pradėjau rinkti miško dovanas ir prekiauti turguje. Sunkus laikotarpis buvo, kai krizė prasidėjo. Vėl miškas gelbėjo. O paskui atsirado tarsi priklausomybė nuo miško. Kartais atsikeliu, viską skauda, vos pajudu, galvoju, neisiu į mišką, miegosiu, bet atsigeriu kavos ir krypsta žvilgsnis į mišką", - pasakojo moteris.

Svetlana į mišką eina nuo pavasario iki vėlyvo rudens. "Pavasaris mano prasideda pakalnutėms sužydėjus, paskui renku žemuoges, mėlynes, grybus. O žiemą ilsiuosi. Jeigu vyras nedirbtų - vien iš miško visus metus nepragyvenčiau, bet dviese - užtenka. Gyvename kaime už Šernų. Mišką atmintinai pažįstu. Turiu savo vietas, kuriose nuolat grybauju. Keliuosi 5 val. ryto, važiuoju į mišką su dviračiu. Nuo 6 val. ryto grybauju visą dieną. Jeigu daug prisirenku, kitą dieną pardavinėju turguje. O jei nedaug, tada kitą dieną į kitą vietą važiuoju. Dabar renku voveraites. Šiais metais grybai pasirodo periodiškai - tai atsiranda, tai išdžiūva. Miškai mūsų sausi. Baravykai tik prasideda", - teigė Svetlana.

Miško dvasios dovanos

Moteris sakė į mišką einanti tik viena. "Aš jaučiuosi gamtos vaikas. Nemėgstu eiti į mišką su kuo nors. Man patinka būti vienai miške su savo mintimis. Turiu savo ritualus: įžengusi į mišką pasisveikinu su miško dvasia, išeidama atsisveikinu, visada padėkoju. Tikiu, kad ji yra. Vieną kartą labai norėjau greitai prisigrybauti ir tą pačią dieną parduoti. Buvau užsirašiusi pas manikiūrininkę, o pinigų trūko. Atėjau į mišką ir paprašiau miško dvasios, kad parodytų man geras vietas, padėtų. Nepatikėsite, tačiau tą dieną kibirą per valandą grybų pririnkau. Nėra to buvę anksčiau", - pasakojo grybautoja.

Grybautoja prisipažino, jog ne visada miške saugu. "Yra buvęs ir incidentas. Kartą miškelyje prie Dovilų rinkau žemuoges ir netikėtai pasirodė vyras. Jis ėmė artėti link manęs. Pajutau, kad agresyviai nusiteikęs, ir bėgau. Gerai, kad kelias netoli buvo, o prie kelio - dviratis. Spėjau paspruki. Po to gal mėnesį bijojau į tą vietą eiti. O prie Majorų buvau gyvatę sutikus. Einu užsisvajojusi per samanas ir staiga - šnypštimas visai šalia. Buvo karšta diena, gyvatės nėra labai greitos, kai karšta, tad ji mane įspėjo. Erkių nebijau. Būna, kad per dieną po 5-7 erkes išsitraukiu. Nesu pasiskiepijusi. Manau, kad yra lemtis. Jeigu bus lemta, niekur nedingsi", - svarstė Svetlana.

VIETOS KINTA. "Pamatau mišką ir einu, ieškau. Nėra taip, kad visada grybai toje pačioje vietoje augtų. Vienais metais - vienur, kitais metais - kitur", - teigė daug metų grybaujanti ponia Aldona.

Geresni už baravykus

Ponia Onutė vienintelė turguje turėjo kitokių grybų. "Čia geltonkotis baravykas. Jis dar geresnis už paprastą baravyką, nes baravykas patęžta, kai išverdi, o šitie - išlieka kieti", - aiškino klaipėdietė apie raudongalvius baravykūnus (Aureoboletus projectellus), kuriuos žmonės dar balsevičiukais vadina. Šie grybai į Lietuvą atkeliavo iš Šiaurės Amerikos ar Pietryčių Azijos. Daugiausiai jų randama Kuršių nerijoje. Manoma, kad Kuršių nerijoje ši grybų rūšis įsikūrė prieš 35-40 metų.

"Nei aš juos renku, nei valgau, nei gaminu, - prisipažino Onutė. - Vyras anksti ryte atsikelia, Smiltynėje prigrybauja, o aš parduodu. 3 Eur už dėžutę", - pasiūlė pardavėja