Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas sako, kad domėtis tuo, ką slepia pastatai ir pylimai, pradėjo maždaug prieš dešimtmetį - nuo tada, kai, vykdant I. Simonaitytės bibliotekos rekonstrukciją, jos kieme buvo aptiktas tunelis. Pašnekovo teigimu, buvo manyta, kad tai - rūsys daržovėms laikyti, tačiau, apžiūrėjus istorikams, archeologams, paaiškėjo, kad tai - vokiečių karo metu įrengta tunelinė slėptuvė.
Vokiškų slėptuvių ieškojimo entuziastu tapęs L. Kavaliauskas sako, kad mieste yra gana daug slėptuvių, jo sudarytame sąraše - daugiau nei 30 objektų, beveik visi jie - laisvai pasiekiami, tik dauguma beveik sugriauti. Be to, kasmet randama po keletą naujų.
Kaip atskirti vokiškas slėptuves nuo sovietinių? Pasak L. Kavaliausko, vokiškų slėptuvių matmenys yra standartiniai: įėjus į vidų plotis siekia apie 1,6 m, aukštis - apie 1,9 m.
"Faktiškai paklaida būna centimetras. Tai - nerealu, ypač žinant, kaip jos buvo statytos", - sako L. Kavaliauskas, pasakodamas, kad slėptuvės būdavo su vakuuminėmis durimis, patikimomis sklendėmis, vienu ar dviem įėjimais bei vienu ar dviem atsarginiais išėjimais. Viduje sausą aplinką užtikrino drenažai, besislepiantieji galėjo naudotis elektra, veikė oro vėdinimo, net ventiliavimo sistemos.
Pasiruošę gintis
"Bent jau aš spėju, kad jos buvo pradėtos statyti karo pabaigoje, kai frontas pajudėjo atgal. Turbūt didžiausias stimulas tai daryti buvo, kai anglai subombardavo Karaliaučių - visi suprato, kas gali laukti vokiečių miestų, - mano L. Kavaliauskas. - Memelis buvo pirmas miestas-tvirtovė, su kuria susidūrė sovietų kariuomenė. Tai buvo gerai įtvirtintas miestas su fortais, priešlėktuvinės gynybos baterijomis, daugybe apkasų. Faktiškai visi namai, kiemai buvo įtvirtinti."
Pasak pašnekovo, apie gerą pasiruošimą ginti Klaipėdą byloja fotografija, daryta 1980 metais - joje matyti vienas S. Šimkaus gatvėje esančios konservatorijos pastatų, kuriame yra mažytis langelis, dabar jau užmūrytas.
"Tai buvo stebėsenos ir snaiperio "lizdukas". Nuotraukoje matyti, kad jis - apšaudytas. Atsistoję kampu matome, kad toje vietoje susieina trys gatvės, kurias šaulys galėjo matyti ir ginti. Miestas buvo fantastiškai įtvirtintas", - įsitikinęs paveldosaugininkas.
Jo teigimu, I. Simonaitytės bibliotekos kieme atrasta slėptuvė buvo išskirtinė tuo, kad kita jos anga buvo už kelių gatvių. Tokios slėptuvės, pasak L. Kavaliausko, buvo pritaikytos mūšiams miesto gatvėse - šaulys galėdavo nerti į slėptuvę, pasislėpti nuo persekiotojų ir išlįsti į paviršių už kelių gatvių kvartalo. Pašnekovo teigimu, šios tunelinės konstrukcijos ilgis galėjo siekti daugiau nei 150 metrų.
Vis dėlto bibliotekai vadovaujantis Juozas Šikšnelis, išgirdęs apie kokį statinį teiraujamės, sakė, kad L. Kavaliauskas esą labai perdeda, geriausiu atveju tai - esą tik tunelis, o ne slėptuvė. Jame šiuo metu bibliotekos administracija laiko nereikalingus rakandus, o įėjimas užrakintas, kad būtų palaikoma tvarka ir niekas nesusižeistų, jei tunelio sienos įgriūtų.
"Paveldosaugininkų dėka turime laikyti tokią piktšašę savo teritorijoje. Ji buvo pripažinta nevertinga ir statant naują biblioteką buvo gauti visi leidimai vadinamąją slėptuvę sunaikinti, dalis jos buvo sėkmingai sunaikinta. Bet sukilo choras neaišku ko saugotojų ir buvo nuspręsta, kad tai - vietinės reikšmės paveldas. Turėjau įvairių sumanymų, kaip būtų galima panaudoti jos fragmentą, bet nieko neleido. Tų slėptuvių Klaipėdoje yra išlikusių labai unikalių, bet pas mus - tikrai ne slėptuvė, o požeminis koridorius", - kalbėjo J. Šikšnelis.
Gyvena benamiai
Kuo ypatingos tunelinės slėptuvės? L. Kavaliauskas teigia, kad jos susijusios su miesto legendomis.
"Kai prasidėjo apleistos Klaipėdos apgyvendinimas žmonėmis tiek iš Lietuvos, tiek iš visos Sovietų Sąjungos, jie rado daugybę įėjimų į kažkokius tunelius. Taip ir prasidėjo legendos, kad po miestu yra tuneliai, kurie veda nuo piliavietės iki dabartinio Jūrų muziejaus - po mariomis, nuo rotušės iki policijos komisariato ir taip toliau. Buvo kalbama, kad yra visa tunelių sistema, esą visi matę, regėję. Tai, deja, netiesa, nes gruntiniai vandenys Klaipėdoje yra gana aukštai ir mūsų senamiestyje dėl drėgmės yra mažai išlikę net elementarių rūsių", - mistiką sklaido L. Kavaliauskas.
Tunelinės slėptuvės, pasak jo, ypatingos dar ir tuo, kad būdavo zigzago formos. Tai esą buvo daroma dėl to, kad bombardavimo metu būtų sunkiau sunaikinti visą slėptuvę, o sprogimo jėga pažeistų mažesnį plotą. Taip pat buvo galvojama apie gatvių mūšius.
"Viena įdomiausių slėptuvių - prie Trinyčių tvenkinio. Anksčiau čia veikusio kojinių fabriko du korpusus po Bangų gatve jungė 28 metrų ilgio tunelis-slėptuvė. Yra išlikusi betoninė aptakių formų konstrukcija, pro kurią galima nusileisti į vidų, tačiau išėjimas kitame gale yra užverstas. Būnant viduje girdisi gatve važiuojantys automobiliai", - pasakojo L. Kavaliauskas, juokęsis, kad pirmą kartą į jį nusileidęs sutiko benamių trijulę, maždaug ties tunelio viduriu įsirengusią prabangius patalus.
Viena - po rotuše
Pasak entuziasto, viena didesnių slėptuvių buvo Bangų gatvėje, išlikusi jos dalis - apie 15 metrų. Šioje slėptuvėje buvo išlikusios vakuuminės durys, autentiška elektros instaliacija, ventiliacinės angos ir drenažas. Likusi statinio dalis buvo nugriauta, kai plėtėsi alaus darykla.
Be tunelinių, buvo gausybė kitų slėptuvių, pavyzdžiui, rotušėje. Anot L. Kavaliausko, iki 2006 ar 2007 metų niekas nežinojo, kad po ja yra rūsys, pritaikytas slėptis.
"Vyko stogo remontas, reikėjo sutvirtinti pastato apačią, fojė buvo daroma vieta kolonoms ir buvo atvertos ertmės. Taip buvo atrastas rūsys, kuris buvo sumūrytas, spėjame, 18 amžiaus viduryje, gal net jo pirmoje pusėje, iš vadinamųjų olandiškų plytelių. Rūsyje buvo įrengta net vandens tiekimo sistema, tualetas, atsarginiai išėjimai", - prisiminė pašnekovas, turėjęs galimybę apžiūrėti trumpam atvertą vietą, kuri pabaigus remontą vėl buvo užmūryta.
L. Kavaliauskas sako, kad išlikusių slėptuvių ar jų fragmentų yra visame mieste, tik žmonės nepagalvoja, kas tai gali būti. Pasidairę įėjimų į slėptuves ar jų pačių galėtumėte pamatyti prie geležinkelio stoties, Joniškės kapinių, Liepų, Daržų, Bangų, Alyvų gatvėse ir kitur. Dvi tunelinės slėptuvės, L. Kavaliausko duomenimis, yra išlikusios Karinių jūrų pajėgų teritorijoje, tiesa, į jas patekti nėra galimybių. Nemažai gynybinių įtvirtinimų, pasak L. Kavaliausko, galima rasti ir Neringoje, Smiltynėje. Pastarojoje kelis objektus pavyko aptikti, kai per miško gaisrą nudegė dalis paklotės.
Rengė mokslo darbą
Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakulteto lektorius, technikos mokslų daktaras Arminas Štuopys, prieš keletą metų, dar dirbdamas Kauno technologijos universitete, parengė ir publikavo mokslinį straipsnį, kuriame analizavo būtent Antrojo pasaulinio karo laikotarpio tunelinės konstrukcijos slėptuves uostamiestyje.
A. Štuopys rašo, kad daugelis tunelinių slėptuvių Klaipėdoje smarkiai nukentėjo plečiantis miesto kvartalams, pirminę išvaizdą prarado pokariu jas pritaikant ūkio reikmėms. Dabar jos virto aktyviai niokojamomis asocialių asmenų buveinėmis, tad autentiškos išlieka tik konstrukcinės medžiagos.
A. Štuopio teigimu, originaliomis Memelio tunelinėmis slėptuvėmis galima vadinti įrengtas Jono kalnelio pylimuose, mat pasirinktas originalus konstrukcinių sprendimų įgyvendinimas.
"Pagrindinės konstrukcinės medžiagos tunelinėse Memelio (Klaipėdos) slėptuvėse yra keraminių plytų mūras ir betonas (gelžbetonis). Mūras naudotas sienose ir vidinėse pertvarose, gelžbetonis - visų slėptuvių monolitinėse (betonuotoje statybvietėje) denginio plokštėse, betonas - kai kurių slėptuvių sienose. Mūrui naudotos gerai išdegtos, bet ne itin tikslių matmenų pilnavidurės keraminės plytos, kai kurios slėptuvės mūrytos su plytų laužu, nevengta ir išsiklaipiusių, suskilusių bei kartą jau panaudotų plytų", - rašo technikos mokslų daktaras.
Jis pažymi, kad technologinės betonavimo darbų klaidos ir pažeidimai būdingi daugumai slėptuvių, tačiau taip pat dauguma jų buvo pastatytos ir įrengtos atsižvelgiant į suvienodintus konstrukcinius ir planinius tokios paskirties statinių sprendimus, o jų statyba vyko keliais etapais.
"Darbų atlikimo ir įrangos kokybe, konstrukciniais sprendimais išsiskiria prieš geležinkelio stotį stovinčios slėptuvės. Tikėtina, kad jos pastatytos ir buvo administruojamos Reicho geležinkelio tarnybos", - teigia mokslininkas.
Jis abejojo ir versija apie gatvių mūšiams pritaikytus tunelius.
"Kaip fortifikaciniai, artimai kovai mieste skirti statiniai išlikusios Memelio (Klaipėdos) slėptuvės netinkamos, nes visiškai nepritaikytos konstrukciniu ir funkciniu požiūriais. Jos pernelyg mažai įgilintos, kai kuriose - beveik neužmaskuotos jų laikančiosios konstrukcijos, palyginti plačios ir lengvai granatų pažeidžiamos įeigos, kovai netinkamas planinis sprendimas, nėra (neišliko?) šaudymo ir stebėjimo angų", - svarsto A. Štuopys.
Jo nuomone, "kaip vieninteliai Lietuvoje esantys tokios paskirties statiniai tunelinės Memelio (Klaipėdos) slėptuvės yra įdomūs Antrojo pasaulinio karo paveldo objektai, deja, kol kas neradę deramos vietos miesto aplinkoje ir miestiečių atmintyje. Jos yra vertingos bei saugotinos ir kaip technikos (technologijos) istorijos eksponatas, statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų objektas."
Rašyti komentarą