Modes­tas Pau­laus­kas apie Klai­pė­do­je pra­leis­tą vai­kys­tę, aša­ras ir ame­ri­kie­čių vilio­nes

"Būtent Klai­pė­da mane išug­dė krep­ši­nin­ku. Esu labai dėkin­gas šiam mies­tui už suteik­tas pamo­kas, pui­kius vai­kys­tės ir paaug­lys­tės metus, neįkai­no­ja­mą patir­tį. Nie­ka­da nepa­mir­šiu kaip su drau­gais eida­vo­me į tur­gų pirk­ti sau­lė­grą­žų, kaip išsi­suk­da­vo­me ia pamo­kų, kad nuke­liau­ti pasi­žiū­rė­ti fil­mo į kino teat­rą "Švy­tu­rys".

Pri­si­mi­ni­mai - labai šil­ti", - štai taip apie Klai­pė­dą atsi­lie­pia 1972 metų Miun­che­no olim­pi­nių žai­dy­nių čem­pio­nas, dukart pasau­lio ir ketu­ri­skart Euro­pos čem­pio­nas, Lie­tu­vos didžio­jo kuni­gaikš­čio ordi­no Koman­do­ro kry­žiaus kava­lie­rius Modes­tas Pau­laus­kas.

Tai išties neei­li­nė, šil­ta ir savo gyve­ni­mo pavyz­džiu ne vie­ną spor­ti­nin­ką įkvė­pu­si asme­ny­bė.

M. Pau­laus­kas išsi­ski­ria ne tik iško­vo­tais titu­lai, bet ir pat­rio­tiš­ku­mu.

Per spor­ti­nę karje­rą jis ne kar­tą sulau­kė kvie­ti­mo tap­ti Mask­vos CSKA nariu. Lie­tu­viui buvo siū­lo­mi kari­niai laips­niai, mil­ži­niš­ki pini­gai ir butai. Taip pat jis buvo vilio­ja­mas ir į Ame­ri­ką, tačiau vis­gi liko savo gim­ti­nė­je.

"Kai suži­no­jau, kad esu kvie­čia­mas į NBA, net šiur­pas nukrė­tė. Jei būčiau išvy­kęs į Ame­ri­ką, būtų nuken­tė­ję mano arti­mie­ji, būčiau nega­lė­jęs grįž­ti namo. Tuo­met buvo tokie lai­kai. Augau namuo­se, kur ant sie­nos kabė­jo mamos jau­nys­tė­je išsiu­vi­nė­tas Vytis", - pasa­ko­jo M. Pau­laus­kas.

Augi­na viš­tas

Kokia olim­pi­nio, pasau­lio ir Euro­pos čem­pio­no dabar­ti­nio gyve­ni­mo įpras­ta die­no­tvar­kė? - "Savai­tės eks­p­re­sas" pasi­tei­ra­vo kovo 19 die­ną 75-ąjį gim­ta­die­nį atšven­tu­sio M. Pau­laus­ko.

Atsi­bun­du apie 8 valan­dą ryto, dar kelio­li­ką minu­čių pasi­var­tau lovo­je... Vėliau lau­kia leng­va - gydo­mo­ji mankš­te­lė, pus­ry­čiai ir gam­tos malo­nu­mai. Nuo pava­sa­rio kas­met su žmo­na Jani­na kelia­mės į sody­bą, kuri yra maž­daug 20 km nuo Šakių, Sla­vi­kų kai­me. Žmo­nos gim­ti­nė, šalia teka Šešu­pės upė... 

Tai­gi, vie­nas malo­nu­mas ryte išei­ti į kie­mą, pasi­gro­žė­ti gam­ta, paukš­te­liais. Yra ir sodas, tad pasi­krapš­to­me prie jo, ravi­nė­ja­me žoly­tę, vasa­rą augi­na­me viš­tas, ska­nau­ja­me kai­miš­kais kiau­ši­niais, žie­mai užsi­šal­do­me mėsos... Visai kitas sko­nis, kai užsiau­gi­ni savo, nei per­ki iš didžių­jų pre­ky­bos cent­rų...

Nesu­ly­gi­na­mi daly­kai. Mūsų sody­ba - nema­ža, tad dar­bo užten­ka: rei­kia kokį kam­pą pada­žy­ti, žolę nupjau­ti ar ką sutvar­ky­ti. Ką galiu, savo jėgo­mis tvar­kau­si. Jei rei­kia dides­nių dar­bų, kvie­čia­mės pagal­bi­nin­kus.

Gyve­na pas mus kelios gand­rų šei­mos. Su liū­de­siu kiek­vie­ną rude­nį išlei­džiam ir lau­kiam pava­sa­rį sugrįž­tan­čių.

Pri­pra­to­me prie ramy­bės, būtų sun­ku gyven­ti did­mies­ty­je, kur didžiu­lis gyve­ni­mo tem­tas, apstu auto­mo­bi­lių, triukš­mo, sku­bė­ji­mo... Mes gyve­na­me kai­mo sąly­go­mis, nerei­kia mąs­ty­ti kaip reng­tis, išlen­di į kie­mą su trum­pi­kė­mis ir apdri­sku­siais marš­ki­nė­liais ir nesu­ki sau gal­vos.

Būtų sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip dabar reik­tų gyven­ti did­mies­ty­je dau­gia­bu­čia­me bute užda­ry­tam kaip kana­rė­lei.

Gyve­no Klai­pė­dos cent­re

Modes­tai, jūs visą vai­kys­tę ir paaug­lys­tę pra­lei­do­te Klai­pė­do­je. Ką jums reiš­kia šis mies­tas?

Ne kar­tą esu sakęs, kad mane drą­siai gali­ma vadin­ti klai­pė­die­čiu. Klai­pė­do­je žen­giau pir­muo­sius savo žings­nius, vėliau pra­dė­jau lan­ky­ti Klai­pė­dos krep­ši­nio mokyk­lą pas tuo­me­ti­nį tre­ne­rį Vla­dą Kna­šių.

Būtent Klai­pė­da mane išug­dė krep­ši­nin­ku. Juk šia­me mies­te buvo iško­vo­tos mano pir­mo­sios per­ga­lės, taip pat juk, atsto­vau­da­mas Klai­pė­dos "Mais­to" vyrų koman­dai, iško­vo­jau pir­mą­jį Lie­tu­vos suau­gu­sių­jų čem­pio­no titu­lą. Esu labai dėkin­gas Klai­pė­dos mies­tui už suteik­tas pamo­kas, pui­kius vai­kys­tės metus ir neįkai­no­ja­mą patir­tį.

Kur Klai­pė­do­je lei­do­te die­nas? Kokie gra­žiau­si pri­si­mi­ni­mai?

<text>Mokiau­si tuo­me­ti­nė­je pir­mo­jo­je vidu­ri­nė­je mokyk­lo­je, kuri vėliau buvo pava­din­ta Kri­sti­jo­no Done­lai­čio mokyk­la, o dabar - Vytau­to Didžio­jo gim­na­zi­ja. Šio­je mokyk­lo­je die­nas lei­dau iki 17 metų.

Nuo­lat su drau­gais po pamo­kų sku­bė­da­vo­me į spor­to salę ir ten bumb­sen­da­vo­me krep­ši­nio kamuo­lį. Pava­sa­rį ir vasa­rą mokyk­los kie­mas kni­bž­dė­da­vo nuo moki­nių gau­sos, kadan­gi pra­dė­da­vo veik­ti vie­nin­te­lis po atvi­ru dan­gu­mi įreng­tas Done­lai­čio basei­nas. Tre­ni­ruo­da­vo­si plau­ki­kai, van­den­svy­di­nin­kai...

Tie­siog pava­sa­rį basei­ną išva­ly­da­vo, išrink­da­vo lapus, pri­leis­da­vo van­dens ir visi su malo­nu­mu plau­kio­da­vo­me. Buvo nuo­sta­būs lai­kai... Vėliau basei­ną po atvi­ru dan­gu­mi užda­rė ir įren­gė užda­rą basei­ną. Yra likę labai daug vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų, susi­ju­sių su Klai­pė­da. Tai mano šir­dies mies­tas.

Pame­nu, kaip mokyk­los lai­kais per per­trau­kas par­bėg­da­vau namo, mama paruoš­da­vo paval­gy­ti ir vėl sku­bė­da­vau į mokyk­lą. Taip pat per per­trau­kas nuo­lat žais­da­vo­me kvad­ra­tą. Mokyk­los kie­me buvo dvi krep­ši­nio aikš­te­lės, šalia - sta­dio­nas. Dar - spor­to salė... Sąly­gos spor­tuo­ti - idea­lios.

Be to, mano tėve­lis ir mama dir­bo šio­je mokyk­lo­je ir aš turė­jau vadi­na­mą "bla­tą" spor­tuo­ti beveik kada noriu... Moky­to­jai mane gerai žino­jo. Tik būda­vo lais­va minu­tė­lė ir bėg­da­vau į spor­to salę atlik­ti kelis meti­mus.

Krep­ši­nis man tais lai­kas buvo lyg šiuo­lai­ki­niam jau­nuo­liui mobi­lus tele­fo­nas. Be jo neįsi­vaiz­da­vau nė vie­nos savo die­nos.

Sap­nuo­se - krep­ši­nio bata­li­jos

Jūs esa­te vie­nas titu­luo­čiau­sių Lie­tu­vos krep­ši­nin­kų. Koks iško­vo­tas titu­las Jums yra pats svar­biau­sias?

Aš to per­ne­lyg nesu­reikš­mi­nu. Žinau, ką esu iško­vo­jęs, tačiau neska­i­čiuo­ju savo titu­lų ir su kitais nesi­ly­gi­nu. Man svar­bus tiek pra­di­nių kla­sių var­žy­bų dip­lo­mė­lis, tiek olim­pi­nis auk­so meda­lis. Kiek­vie­na per­ga­lė savo lai­ku buvo džiu­gi ir dėl jos buvo išlie­ta daug pra­kai­to, ener­gi­jos, įdė­ta dale­lė šir­dies.

Iškop­ti į krep­ši­nio aukš­tu­mas padė­jo ne tik juo­das dar­bas, talen­tas, bet ir pats liki­mas.

Su TSRS jau­nių rink­ti­ne 1964 m. Nea­po­ly­je tapo­me Euro­pos čem­pio­nais, liki­mas lei­do mums lik­ti gyviems. Rei­sas, kuriuo turė­jo­me skri­sti, bet neskri­do­me, paty­rė ava­ri­ją. Būtu­me užsi­mu­šę. O mes lai­mė­jo­me čem­pio­na­tą. Visa­da buvo liki­mo barje­rų.

Krep­ši­nis man tie­siog yra įau­gęs į krau­ją. Dar ir dabar būna, kad nak­ti­mis sap­nuo­ju, kaip lemia­mo­mis aki­mir­ko­mis metu kamuo­lį į krep­šį. Taip pat būna ir taip, kad Lie­tu­vos krep­ši­nio are­no­se ste­bė­da­mas emo­cin­gas var­žy­bas taip įsi­jau­čiu į jas, kad rodos, jog esu koman­dos narys, įsi­vaiz­duo­ju, kad einu į koman­dos pasi­ta­ri­mus ir pana­šiai.

Ar su bend­ra­am­žiais dar mėgė­jiš­kai pažai­džia­te krep­ši­nį?

Ne, jau nebe­žai­džiu. Nebe­su pajė­gus stum­dy­tis, ven­giu ašt­res­nių jude­sių. Juk jau ne tas amžius... Mie­liau išei­nu į lau­ką pasi­vaikš­čio­ti ar pasi­krapš­ty­ti sode, ar su žolia­pjo­ve padir­bė­ti sody­bo­je.

Žino­ma, krep­ši­nis išlie­ka mano didžiau­sia aist­ra, ste­biu rung­ty­nes, taip pat esu Kau­no "Žal­gi­rio" koman­dos Gar­bės klu­bo pre­zi­den­tas, užsi­ima­me visuo­me­ni­ne veik­la. Nuo krep­ši­nio tik­rai nesu nuto­lęs.

Tie­siog džiau­giuo­si, kad visas mano gyve­ni­mas susi­jęs su didžiau­sia mano aist­ra - krep­ši­niu.

Visą straipsnį skaitykite savaitraštyje "Savaitės ekspresas". 

"Manau, kad, virusui atslūgus, ekonomika labai greitai atsigaus", - optimistiškai nuteikia "Limarko" direktorius Vytautas Lygnugaris. Ką apie pasaulį ištikusios pandemijos pasekmes galvoja ne vieną krizę jau išgyvenę uostamiesčio verslininkai ir didelių įmonių vadovai, skaitykite naujame "Savaitės ekspreso" numeryje.

Koronaviruso ir karantino tema šį kartą vyrauja ir savaitės apklausoje. Sužinosite, kaip karantino sąlygomis gyvena žinomi klaipėdiečiai. "Dabar darau viską, ko anksčiau rankos nepasiekdavo", - sako dainininkė Violeta Riaubiškytė-Tarasovienė.

Kol kas negalime keliauti, bet galime dalintis įdomių kelionių prisiminimais. Šį kartą "Savaitės eksprese" reportažas apie Vietnamą, krokodilienos ir ryklienos valgius su kobrų užpiltine.

Savaitraštyje gausu istorinių temų. "Mažosios Lietuvos" priede rasite Mindaugo Milinio straipsnį "Raudonarmiečių gaujos plėšikavo, žudė ir prievartavo". "Jei dar kam nors kyla klausimų, ar per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva buvo okupuota, ar išvaduota, tereikia paskaityti 75 metų senumo sovietinių funkcionierių skundus aukščiausiems tuometinės sovietinės respublikos vadovams..." - straipsnį pradeda M. Milinis.

"Mažosios Lietuvos" priede taip pat galėsite sužinoti, kuo ypatingi buvo konfirmacijos drabužiai.

Priede "Kultūros uostas" tradiciškai rasite naują skaitytojų pamėgtų žurnalistės Gražinos Juodytės "Akvarelių" pasakojimą. Taip pat daug dėmesio skiriama teatralams, nes kovo 27-ąją švenčiama Teatro diena.

"Savaitės eksprese" ir psichologų patarimai, kaip išbūti su nerimu, kaip padėti jį įveikti savo vaikams, taip pat galėsite išbandyti ne vieną maisto tinklaraštininkų siūlomą receptą.

Kartu su savaitraščiu gausite ir specialų priedą "TV publika" su TV programa visai savaitei.

Naujo savaitraščio "Savaitės ekspresas" ieškokite visose spaudos platinimo vietose.