Nauja kuršiškos Klaipėdos mįslė

Nauja kuršiškos Klaipėdos mįslė

Uos­ta­mies­čio is­to­ri­kai vis karš­čiau dis­ku­tuo­ja apie šią va­sa­rą mies­te ap­tik­tą nau­ją pi­lia­vie­tę. Ji ga­li bū­ti lai­ko­ma kur­šiš­ką­ja Klai­pė­da - se­nes­ne pi­li­mi ir gy­ven­vie­te nei Vo­kie­čių or­di­no pa­sta­ty­tas Me­mel­bur­gas, da­vęs pra­džią Klai­pė­dai.

Mat iki šiol nie­kam nė­ra pa­vy­kę nu­sta­ty­ti, kur ir ar bu­vo uos­ta­mies­ty­je bal­tiš­ka gy­ven­vie­tė iki 1252 m., prieš kry­žiuo­čiams pa­sta­tant Me­mel­bur­gą. Tad vos 3 km nuo jo ap­tik­ta di­džiu­lė ar­chaiš­ka gy­ven­vie­tė už­mi­nė dau­gy­bę mįs­lių.

Kur­šių pi­lia­vie­tę, keis­tu pa­va­di­nu­mu Poys, ra­dęs Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to (KU) ar­cheo­lo­gas Klai­das Per­mi­nas spė­ja, kad tai ir ga­li bū­ti to­ji ne­ras­to­ji kur­šiš­ka Klai­pė­da.

Tie­sa, jo ver­si­ja, kaip pa­pras­tai bū­na moks­lo pa­sau­ly­je, tu­ri ir sim­pa­ti­kų, ir skep­ti­kų, ta­čiau su­si­do­mė­ji­mas Poys dėl to tik au­ga.

Iš­ti­sus de­šimt­me­čius is­to­ri­kai, ar­cheo­lo­gai ban­dė at­sa­ky­ti į klau­si­mą: ar da­bar­ti­nei Klai­pė­dai pra­džią XIII a. da­vę kry­žiuo­čiai bu­vo vie­nin­te­liai, įsit­vir­ti­nę prie Da­nės (Dan­gės) žio­čių?

Mat iki Vo­kie­čių or­di­nui įke­liant ko­ją į kur­šių že­mes ir Da­nės žio­ty­se pa­sta­tant Me­mel­bur­go pi­lį apie vie­ti­nius mies­tus ar gy­ven­vie­tes da­bar­ti­nės Klai­pė­dos te­ri­to­ri­jo­je ra­šy­ti­nių ži­nių nė­ra.

Ta­čiau moks­li­nin­kai įsi­ti­ki­nę, kad da­bar­ti­nės Klai­pė­dos te­ri­to­ri­jo­je bū­ta vie­ti­nių mies­tų, to­dėl in­ten­sy­viai ieš­ko­ta kur­šiš­kos Klai­pė­dos li­ku­čių.

Ne­re­tai kry­žiuo­čiai sa­vo pi­lis pa­sta­ty­da­vo ir sa­vaip jas pa­va­din­da­vo bu­vu­sių vie­ti­nių pi­lai­čių, gy­ven­vie­čių vie­to­je, to­dėl pir­miau­siai kur­šiš­kų pėd­sa­kų ieš­ko­ta da­bar­ti­nė­je Me­mel­bur­go, ar­ba Klai­pė­dos pi­lia­vie­tė­je prie Da­nės žio­čių. De­ja, ne­sėk­min­gai.

Jo­kių kur­šių gy­ven­vie­tės pėd­sa­kų ne­ras­ta ir ka­si­nė­jant se­na­mies­tį ir ap­link jį, to­dėl da­bar jau ne­abe­jo­ja­ma, kad bal­tiš­ka Klai­pė­da bu­vo ne prie upės žio­čių, o kaž­kur to­liau.

KU lek­to­riaus, ar­cheo­lo­go dr. K.Per­mi­no ma­ny­mu, prie jū­ros ar ma­rių to­kių pėd­sa­kų ir ne­rei­kė­tų ieš­ko­ti.

„Ma­no ma­ny­mu, kur­šiai da­bar­ti­nės Klai­pė­dos mies­to te­ri­to­ri­jo­je gy­ve­no to­liau nuo ma­rių. Pir­miau­siai, prie Da­nės žio­čių bu­vo pel­ky­nai, la­bai ne­pa­to­gi gy­ven­ti vie­ta, ne­bu­vo ap­link ir ge­ros dir­ba­mos že­mės. Ga­li­ma klaus­ti, ko­dėl ta­da kry­žiuo­čiai pa­si­rin­ko to­kią itin pra­stą vie­tą sa­vo pi­liai? At­sa­ky­mas pa­pras­tas: or­di­no skver­bi­mo­si į kur­šių že­mes pra­džio­je pi­lis ant ma­rių kran­to pa­sta­ty­ta sku­baus ir stai­gaus at­si­trau­ki­mo at­ve­jui. Ki­taip, jei bū­tų puo­lę kur­šiai, Me­mel­bur­go pi­lies gy­ven­to­jai (įgu­la) la­bai grei­tai bū­tų ga­lė­ję lai­vais at­si­trauk­ti į jū­rą“, - LŽ pa­sa­ko­jo ar­cheo­lo­gas.

Jis ti­ki­no, jog kai ku­rie is­to­ri­niai šal­ti­niai ir ana­lo­gai ver­čia ma­ny­ti, kad kry­žiuo­čiai ir mais­tą gau­da­vo lai­vais, ir vo­kie­čiai bent pra­di­nia­me eta­pe ne­bu­vo su­in­te­re­suo­ti gy­ven­vie­tę kur­ti ar­ti žem­dir­bys­tei tin­ka­mų lau­kų.

„Da­nės žio­ty­se pa­sta­ty­ta pir­mo­ji pi­lis 1252 m. bu­vo me­di­nė, pa­pras­ta. Vė­liau bu­vo pa­stay­ta nau­ja, jau mū­ri­nė. Ži­no­ma ir tai, kad įsit­vir­ti­nus kry­žiuo­čiams vi­sos ap­link da­bar­ti­nę Klai­pė­dą bu­vu­sios kur­šiš­kos pi­lys po tam ti­kro lai­ko su­ny­ko. Tad ku­ri bu­vo iš jų ar­čiau­siai uos­ta­mies­čio ir ga­lė­tų va­din­tis kur­šiš­ku Klai­pė­dos pirm­ta­ku?“ – svars­tė jis.

Di­džiau­sia piliavietė

Po ke­le­rių me­tų žval­gy­bos šią va­sa­rą K.Per­mi­nas at­li­ko ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­mus, ka­si­nė­ji­mus de­ši­nia­ja­me Da­nės kran­te, ne­to­li Bach­ma­no dva­ro esan­čio­je šla­pio­je ir ly­gio­je pie­vo­je, apau­gu­sio­je krū­mais ir me­džiais. Jo ma­ny­mu, vos 3,2 km nuo Me­mel­bur­go pi­lies esan­ti tir­ta vie­to­vė bu­vo XIII a. or­di­no do­ku­men­tuo­se mi­ni­ma pi­lis, pa­va­din­ta Poys. Ji ir ga­li bū­ti lai­ko­ma Klai­pė­dos pirm­ta­ke.

„Ap­link Klai­pė­dą bu­vo dau­giau kur­šių pi­lių: Žar­dė, Lais­tai, Gi­bi­šiai, Pur­ma­liai, Mu­te­ne, ku­ri iki šiol ne­ras­ta. Ne­ap­tik­ta bu­vo ir Poys, ir aš įsi­ti­ki­nęs, kad ją pa­vy­ko ras­ti. Žval­go­mų­jų ar­cheo­lo­gi­nių ty­ri­nė­ji­mų me­tu mes ra­do­me strė­lių, ar­ba­le­tų ant­ga­lių, žies­tos ke­ra­mi­kos šu­kių, ku­rios ga­li bū­ti da­tuo­ja­mos XII-XIV a. Ir ši Poys gy­ven­vie­tė bu­vu­si di­džiu­lė, kaip maž­daug 34 fut­bo­lo aikš­tės, uži­man­ti apie 22 ha plo­tą“, - LŽ pa­sa­ko­jo jis.

Ra­šy­ti­nių šal­ti­nių duo­me­ni­mis, ši pi­lis ir gy­ven­vie­tė bu­vo lai­ko­ma la­bai svar­bia kur­šių pi­li­mi ir pi­lies apy­gar­da. Gy­ven­vie­tė bu­vo di­des­nė ir svar­bes­nė už li­ku­sias ap­link Klai­pė­dą pi­lia­vie­tes.

Netoli šios vietos dešiniajame Danės upės krante (nuotraukoje – kairėje) aptikta paslaptinga didžiulė gyvenvietė neduoda ramybės istorikams. / Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka

„To­dėl, kad 1253 m. Li­vo­ni­jos or­di­no ir Kur­šo vys­ku­po že­mių da­ly­bų do­ku­men­te Poys įvar­di­ja­ma kaip „cas­tel­la­tu­ra“, o tai – pi­lies apy­gar­da. Tuo tar­pu ki­tos vie­to­vės ne­mi­ni­mos, kaip to­kio lyg­mens ad­mi­nis­tra­ci­niai vie­ne­tai. Poys fi­gū­ruo­ja ir 1291 m. do­ku­men­te. Ga­li bū­ti, kad vė­liau šios pi­lies reikš­mė su­men­ko. Pi­lis su­ny­ko, bu­vo su­nai­kin­ta ar­ba ap­leis­ta, kaip ir ki­tos kur­šių pi­lys vo­kiš­ka­jam Me­mel­bur­gui ir mies­tui au­gant bei stip­rė­jant“, - pa­sa­ko­jo jis.

Dar įdo­miau yra tai, kad Poys mi­ni­ma vie­na­me ad­mi­nis­tra­ci­nia­me lyg­me­ny­je net su iš­ti­so­mis kur­šių že­mė­mis Duv­za­re, Pil­so­tu, Mė­gu­va, Cek­liu, kas ne­abe­jo­ti­nai liu­di­ja apie ypa­tin­gą Poys sta­tu­są.

„Tad rea­liai kur­šiai įkū­rė di­de­lę sa­vo gy­ven­vie­tę apie 3,5 km nuo ma­rių, ir jie tu­rė­jo vi­sas są­ly­gas ten sau­giai gy­ven­ti. Pi­lia­vie­tę su­pa iš­kas­ti gy­ny­bi­niai ka­na­lai, grio­viai, yra ir py­li­mų. Ki­to­je upės pu­sė­je – di­džiu­liai žem­dir­bys­tei tin­ka­mi lau­kai, o iš va­ka­rų gy­ven­vie­tę sau­go­jo pel­ky­nai ir eže­riu­kai. Net ne­abe­jo­ju, kad Poys gy­ven­vie­tė­je ant Da­nės kran­to bu­vo ir uos­te­lis, kur bu­vo lai­ko­mi kur­šių lai­vai“, - tei­gė jis.

Ar­cheo­lo­gas pri­dū­rė, kad Poys pi­lia­vie­tė griau­na ir bal­tų pi­lių ste­reo­ti­pą, esą šios bu­vu­sios tik ant pi­lia­kal­nių.

„Gal to­dėl Poys pi­lia­vie­tė vi­zua­liai at­ro­do ne­įti­ki­na­mai. Ta­čiau tai yra di­džiau­sia at­vi­ro ti­po pi­lia­vie­tė Lie­tu­vo­je, o pa­grin­di­nė pi­lies aikš­te­lė, vi­di­nis kie­mas ir ka­na­lo ap­sup­ta cen­tri­nė da­lis sie­kia apie 10 ha. Ne ant pi­lia­kal­nių bu­vu­sių gy­ven­vie­čių, pi­lia­vie­čių tie­sa, ne­di­de­lių, Lie­tu­vo­je yra bu­vę ir prie Klai­pė­dos Ja­kų žie­do, ir Kre­tin­gos ra­jo­ne, o Eu­ro­po­je at­vi­ro ti­po pi­lia­vie­čių yra Šve­di­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je ir ki­tur. Tik mū­suo­se ga­jus ste­reo­ti­pas, kad pi­lis bū­ti­nai bu­vu­si ant kal­no. Kaip aiš­kė­ja, ne vi­sa­da“, - tei­gė K.Per­mi­nas.

Įver­tins paveldosauga

To­liau lyg siū­lų ka­muo­lį kur­šiš­kos Klai­pė­dos lop­šio teo­ri­ją vys­tan­tis Poys at­ra­dė­jas at­krei­pė dė­me­sį į ke­lis sa­vo ra­di­nius: ar­ba­le­tų ir lan­kų strėl­ga­lius, ras­tus ka­si­nė­ji­mų me­tu.

„A­ki­vaiz­du, kad ar­be­le­tų ant­ga­liai – ne kur­šių, o kry­žiuo­čių. Tai įro­do pi­lies at­akas. Ir ti­krai yra aiš­ku, kad Poys – daug se­nes­nė, nei Me­mel­bur­gas. Tad aš ma­nau, jog pa­vy­ko ras­ti mū­sų, bal­tiš­kos Klai­pė­dos lop­šį, nes ma­ny­ti, kad iki kry­žiuo­čiams pa­sta­tant Me­mel­bur­gą čia nie­kas ne­gy­ve­no yra klai­din­ga. Ta­čiau mes mi­ni­me tik 1252 m. Me­mel­bur­go įūri­mą, kaip Klai­pė­dos gim­ta­die­nį. Jei pa­vyk­tų įro­dy­ti ir nu­sta­ty­ti Poys pi­lia­vie­tės am­žių, gal­būt tu­rė­tu­me ir kur­šiš­kos Klai­pė­dos gim­ta­die­nį“, - svars­tė jis.

Anot ar­cheo­lo­go, Poys su­ny­ki­mas ga­li bū­ti sie­ja­mas su įvai­riais veiks­niais. Ga­li bū­ti, kad kry­žiuo­čiai šią pi­lį su­de­gi­no, gal pri­ver­tė ap­leis­ti ją vie­ti­nius, ku­rių da­lis ap­si­krikš­ti­jo ir asi­mi­lia­vo­si su me­mel­bur­gie­čiais, gy­ve­no ne­to­li Poys pi­lies, o ki­ti pa­si­trau­kė į že­my­no gi­lu­mą.

K.Per­mi­no ra­di­nys jau at­si­dū­ręs pa­vel­do­sau­gi­nin­kų aki­ra­ty­je: eks­per­tai va­sa­rą lan­kė­si pi­lia­vie­tė­je ir ją fik­sa­vo. Spe­cia­li ko­mi­si­ja Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­te svars­tys, ar įtrauk­ti K.Per­mi­no ra­di­nį į nau­jų pi­lia­vie­čių są­ra­šą ir ga­ran­tuo­ti jai vals­ty­bi­nę ap­sau­gą.

„Ži­no­ma, ma­no prie­lai­dos dar tu­ri bū­ti la­bai rim­tai pa­grįs­tos moks­li­niais ty­ri­mais, to­dėl jų rei­kia iš­sa­mes­nių ir de­ta­les­nių, bū­ti­ni nau­ji ar­cheo­lo­gi­niai ka­si­nė­ji­mai. Mes ty­rė­me tik spė­ja­mą prieš­pi­lį, o vi­di­nės pi­lies te­ri­to­ri­jos – dar ne. Ti­kiuo­si, kad pa­vyks gau­ti fi­nan­sa­vi­mą ir ty­ri­mus pra­tęs­ti ki­tais me­tais“, - sa­kė jis.

Ko­le­gos - atsargūs

Vis­gi K.Per­mi­no teo­ri­ja, kad Poys pi­lia­vie­tė ga­li bū­ti lai­ko­ma kur­šiš­ka Klai­pė­da, dar tu­rės pra­sis­kin­ti il­gą ke­lią į pri­pa­ži­ni­mą.

Ma­žo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos mu­zie­jaus (MLIM) di­rek­to­rius, ar­cheo­lo­gas dr. Jo­nas Ge­nys kol kas ne­ti­ki, kad Poys – kur­šių Klai­pė­da.

„Jei mes ieš­ko­me Klai­pė­dos prieš­is­to­rės, ne­bū­ti­nai tai tu­ri bū­ti da­ro­ma pa­čio­je mies­to te­ri­to­ri­jo­je. Pa­vyz­džiui, kai aš pats ka­si­nė­jau ke­li ki­lo­me­trai nuo mies­to esan­čią Žar­dės-Ban­du­žių gy­ven­vie­tę, kur bu­vo net trys vie­na ša­lia ki­tos įsi­kū­ru­sios kur­šių pi­lys, taip pat iš pra­džių ma­niau, kad už­čiuo­piau Klai­pė­dos pirm­ta­kės gi­ją. Ta­čiau kur­šių gy­ven­vie­čių apie da­bar­ti­nę Klai­pė­dą juk bu­vo ne vie­na“, - sa­kė jis.

KU ar­cheo­lo­gas, prof. Vla­das Žul­kus LŽ tei­gė kol kas dar nie­kaip ne­ver­ti­nan­tis K.Per­mi­no teo­ri­jos.

„Dar la­bai ma­žai ty­ri­nė­ta, o to­kiu at­ve­ju at­si­ran­da erd­vė fan­ta­zi­jai ir in­terp­re­ta­ci­joms. Ne­iš­ku, net ko­kio lai­ko­tar­pio bu­vo ko­le­gos ras­ta gy­ven­vie­tė. Ga­li bū­ti ir Or­di­no lai­kų, nes ir pats ter­mi­nas „cas­tel­la­tu­ra“ at­si­ran­da bū­tent Or­di­no do­ku­men­tuo­se. Rei­kia tir­ti to­liau“, - tei­gė jis.

Vietovėje rasti arbaletų ir lankų strėlgaliai liudija apie joje vykusias kovas. / Klaido Permino nuotrauka.

Ge­riau­siu pi­lia­kal­nių ir pi­lia­vie­čių ži­no­vu Lie­tu­vo­je va­di­na­mas ar­cheo­lo­gas Gin­tau­tas Za­bie­la taip pat la­bai at­sar­giai ver­ti­no ver­si­ją, kad ras­ta kur­šiš­ko­ji, t.y., anks­ty­ves­nė, nei Me­mel­bur­gas, pi­lia­vie­tė.

„Ma­to­te, to­kių at­vi­ro ti­po įtvir­tin­tų gy­ven­vie­čių Lie­tu­vo­je yra la­bai ne­daug. Ma­čiau tik vaiz­dus su va­di­na­mą­ja Poys pi­lia­vie­te, ir jie man pri­me­na tą ti­pą gy­ven­vie­čių, pi­lia­vie­čių, ku­rios bu­vo nu­si­žiū­rė­tos bū­tent nuo Or­di­no. Pa­vyz­džiui, pa­na­ši yra bu­vu­si kry­žiuo­čių gy­ven­vie­tė Ne­mu­no pa­kran­tė­je, va­di­na­mo­sios Ve­liuo­nos Pi­lai­tės, ir ji da­tuo­ja­ma jau XIV a.“, - LŽ sa­kė jis.

Ar­cheo­lo­gas pa­žy­mė­jo, kad iki šiol nė­ra ras­ta ir pir­mo­ji Me­mel­bur­go pi­lia­vie­tė, XIII a. vid. sta­ty­tos me­di­nės pi­lies vie­ta.

„To­dėl la­bai su­nku be de­ta­les­nių ty­ri­mų spręs­ti, ar iš­ties pa­vy­ko už­čiuop­ti kur­šiš­kos Klai­pė­dos, jei ga­li­ma taip pa­va­din­ti, pėd­sa­kus“, - LŽ sa­kė jis.

Keis­ta­sis pavadinimas

Daug gin­čų ky­la ir dėl Poys pa­va­di­ni­mo kil­mės, nes iš pir­mo žvilgs­nio jis nie­kaip ne­su­si­jęs su žo­džiu Klai­pė­da ar­ba bent pa­na­šiu į jį. Iš­ties pats Klai­pė­dos pa­va­di­ni­mas kaip „Ca­loy­pe­de“ vi­du­ram­žių do­ku­men­tuo­se pir­mą kar­tą pa­mi­ni­mas tik 1413 m. LDK Vy­tau­to laiš­ke.

„Ko­dėl nė­ra jo­kių Klai­pė­dos pa­mi­nė­ji­mų iki šio do­ku­men­to? Ma­nau, ir pats pa­va­di­ni­mas la­bai su­pap­ras­tin­tai pa­pa­sa­ko­jus at­si­ra­do taip: at­jo­jo Vy­tau­to lai­kais že­mai­čiai iki Me­mel­bur­go, pa­ma­tė kry­žiuo­čių pi­lį pel­ky­nuo­se ir pa­va­di­no „klam­py­ne“. Juk ir Klai­pė­dos pa­va­di­ni­mas kil­di­na­mas iš su­dur­ti­nio žo­džio „klam­pi pė­da“. Poys nie­kaip ne­su­si­ju­si su Klai­pė­dos pa­va­di­ni­mu“, - svars­tė J.Ge­nys.

Ta­čiau K.Per­mi­nas at­rė­mė, kad Poys yra kry­žiuo­čių už­ra­šy­tas pa­va­di­ni­mas, ku­rį ne­aiš­ku, kaip ta­rė pa­tys kur­šiai ir kaip gir­dė­jo jį ta­riant kry­žiuo­čiai.

„Be to, se­nuo­se vo­kiš­kuo­se že­mė­la­piuo­se bu­vu­sios Poys pi­lia­vie­tės vie­to­vė va­di­na­ma Poes­zen, kas ta­ria­ma „Pė­žen“. Vė­liau ta pa­ti vie­to­vė jau mi­ni­ma, kaip Šau­liai. Tad ma­to­me, kaip kin­ta vie­to­var­džiai, to­dėl ir Klai­pė­dos at­ve­ju ga­li bū­ti pa­na­šiai. Čia – la­bai su­dė­tin­go ir il­go eti­mo­lo­gi­nio ty­ri­mo ob­jek­tas. Ki­tas da­ly­kas, žo­dis „Klai­pė­da“ kil­di­na­mas ir iš lat­viš­ko ar­ba kur­šiš­ko "klai" – at­vi­ras, o tai juk ati­tin­ka ir Poys pi­lia­vie­tės ap­lin­ką“, - svars­tė jis.

Is­to­ri­kai ga­li pa­teik­ti ana­lo­gų, kaip ta pa­ti vie­to­vė skir­tin­gais lai­ko­tar­piai va­di­na­ma vi­siš­kai ki­taip. Pa­vyz­džiui, ten, kur yra da­bar­ti­nė Kre­tin­ga, XIII a. ne­bu­vo jo­kio mies­to. Kre­tin­gą XVI a. įkū­rė gra­fai Chod­ke­vi­čiai, o štai ke­li ki­lo­me­trai nuo šio da­bar­ti­nio že­mai­čių mies­te­lio XIII a. iš­ties sto­vė­jo pi­lis, kry­žiuo­čių do­ku­men­tuo­se įvar­di­ja­ma kaip Cre­tyn.

Ta­čiau da­bar Cre­tyn pi­lia­vie­tė va­di­na­ma An­du­liais ar­ba Eg­liš­kiais. Ša­lia jų, be­je, dar yra ir Va­lė­nų-Car­tu pi­lia­kal­nis, ku­ris sie­ja­mas su go­tų ka­ra­liaus Griu­tin­go var­du pa­va­din­ta pi­li­mi Griu­tin­ga (Kre­tin­ga). Ar­ba dar vie­nas pa­vyz­dys: ta pa­ti vie­to­vė yra mi­ni­ma skir­tin­gais pa­va­di­ni­mais Gar­dai, Var­du­va, Že­mai­čių Kal­va­ri­ja.

“Klai­pė­da“ – ne mies­tas?

Vie­no at­sa­ky­mo, iš ko kil­di­na­mas Klai­pė­dos var­das, ne­tu­rė­jo ir kal­bi­nin­kė, KU prof. Da­lia Ki­se­liū­nai­tė. Ta­čiau ji iš­kart at­me­tė Poys pa­va­di­ni­mo sie­ji­mą su Klai­pė­dos.

„Poys var­das dar nė­ra kal­bi­nin­kų iš­šif­ruo­tas, mat iš vo­kiš­kos ra­šy­bos rei­kia nu­sta­ty­ti, kaip rai­dės at­spin­di bal­tiš­kus gar­sus. Vė­liau šio­je vie­to­je už­ra­šy­tas kai­mo var­das Pos­zen skai­ty­ti­nas Pė­žai. Ar jis tu­ri tie­sio­gi­nį ry­šį su Poys, ar yra vė­ly­ves­nis as­men­var­dis, ne kar­tą pa­si­kar­to­jan­tis Klai­pė­dos kraš­te (pa­ly­gin­ti, Pė­žai­čiai), be at­ski­rų ty­ri­nė­ji­mų dar ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti“, - tei­gė kal­bi­nin­kė.

Jos ma­ny­mu, jei­gu nau­jai at­ras­to­ji gy­ven­vie­tė yra ta pa­ti XIII a. Poys, tai yra ge­ra pa­ska­ta kal­bi­nin­kams iš­tir­ti jos var­do kil­mę. „Var­dai Poys ir Pė­žai su Klai­pė­dos var­du su­nkiai sie­ja­mi. Klai­pė­dos var­do kil­mė yra ne­abe­jo­ti­nai kur­šiš­ka. Pir­mo­ji šio žo­džio da­lis „klai-" ga­lė­jo reikš­ti tą pa­tį, ką lat­vių kal­bo­je klajš - „tuš­čias, dy­kas, at­vi­ras“. O pė­da - „ko­jos apa­čia, pa­das, kal­no pa­pė­dė, že­mu­pys“. Tai­gi Klai­pė­da ga­lė­jo va­din­tis ne gy­ven­vie­tė, o koks nors ki­tas žve­jams ar jū­ri­nin­kams svar­bus kran­to orien­ty­ras: ra­gas, kran­to da­lis, upės del­ta“, - svars­tė ji.

Prof. D.Ki­se­liū­nai­tės ma­ny­mu, ga­li bū­ti ir ki­taip: pir­mo­ji žo­džio da­lis „klai-„ yra ki­lu­si iš šak­nies „klei-„ - krei­vas, šlei­vas, klei­vas. Tai bū­tų „krei­va pė­da“, taip pa­žy­mint Da­nės že­mu­pio ypa­ty­bę, nes iki Klai­pė­dos pi­lies įkū­ri­mo upės žio­tys ne­bu­vo to­kios tie­sios kaip da­bar.

„Šiaip ar taip, jei­gu Poys yra ar­čiau­siai jū­ros esan­ti kur­šių gy­ven­vie­tė, tai kur­šių var­das Klai­pė­da ti­kriau­siai žy­mė­jo ki­tą ob­jek­tą, ku­ris bu­vo to­je vie­to­je, kur vė­liau įsi­kū­rė Or­di­no pi­lis“, - ma­no ji.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder