Adrenalino ir nepakartojamų įspūdžių genami nuotykių ieškotojai parasparnius išskleidžia ant didžiųjų skardžių tarp Girulių ir Karklės arba Kuršių nerijoje, užlipę ant jūrinio kopagūbrio. Ikarais neoficialiai vadinami ekstremalai teigia, jog nenutūpus įmanoma nuskristi nuo Smiltynės iki Juodkrantės ir atgal.
„Pajūris, kai pučia vakarų vėjai, yra kone vienintelė vieta sklandyti pakilus nuo skardžio ar kitokios aukštumos. Vis dėlto ši pramoga palyginti saugi, nors iš šono taip neatrodo“, - LŽ tvirtino Klaipėdos regiono parasparnių sklandymo klubo „InClouds“ vadovas Jefimas Nikitinas.
Nuo skardžio nešoka
Lietuvoje sklandymas parasparniais pastaruoju metu plinta žaibiškai. Skaičiuojama, kad šalyje taip pramogauja beveik pusė tūkstančio asmenų. Vieni sklando parasparniais be variklio, kiti - su juo. Lygumose parasparniai iškeliami orlaivių, prikabinus prie jų lyną, kuris kilometro ar didesniame aukštyje atkabinamas.
Tačiau dar didesnis iššūkis laukia sklandytojų, norinčių pakilti nuo žemės be orlaivio ir lyno pagalbos. Tokiai pramogai idealiai tinka mūsų pajūris, ypač jo dalis tarp Girulių ir Karklės, Olando Kepurės skardžiai, kurių aukštis siekia per 20 metrų.
Kai kurie ekstremalai sklando kone liesdami ant skardžių augančių pušų šakas ir taip kelia nuostabą praeiviams. „Niekaip neįsivaizduoju, kaip jie nušoka nuo skardžio ir neužsimuša. Ir kaip geba kelias valandas sklęsti?“ - klausinėja žmonės.
Patyrę sklandytojai aiškina, kad oras yra nevienalytis ir judrus. Jis juda ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai. Vienas parasparnininkų meistriškumo rodiklių - gebėjimas "pabalnoti" oro srautus, kilti su jais aukštyn nenaudojant jokių papildomų priemonių.
„Vakarų vėjas atsimuša į skardžius ir kyla aukštyn. Įgudęs sklandytojas pagauna tą srautą ir pakyla dar būdamas ant skardžio viršaus. Valdydamas parasparnį jis nusklendžia nuo aukštumos. Tuomet reikia gaudyti tuos vėjo šuorus, kurie kelia į viršų. Taip be nusileidimo galima sklęsti valandų valandas. Mums reikia maždaug 6 metrų per sekundę vėjo“, - atskleidė subtilybes J. Nikitinas.
Anot jo, per sezoną Lietuvoje parengiama keliasdešimt naujų parasparnininkų, ir jų vis daugėja. Parasparnis palyginti lengvai telpa į didelį maišą, nėra sunkus. Pilotas sėdi specialiame "krėsle", kuriame yra atsarginis parašiutas ir būtina įranga.
Įgyvendina sapnus
J. Nikitinas tikino, kad sklandyti pakylant nuo skardžių nėra pavojinga. „Vėjas į jūrą žmogaus tikrai nenuneš, nes pučia nuo jos. Didesnė rizika - pakibti medžių šakose, bet taip beveik nenutinka, juk pilotai valdo parasparnį. Kai kurie net specialiai kojomis atsiremia į pušų viršūnes ir jomis „vaikšto“. Tačiau sklęsti, pavyzdžiui, nuo Vilniuje esančios Pūčkorių atodangos būtų pražūtinga, nes ten nėra tokio vėjo“, - pasakojo ekstremalas.
Lietuvos skrydžio parasparniu be nusileidimo rekordas yra 280 kilometrų, pasaulio - 500. Maksimalus tokios skraidyklės greitis - 60-65 kilometrai per valandą. Parasparniu net įmanoma padaryti tokius triukus kaip mirties kilpa, kūlverstis pirmyn.
„Norint gauti parasparnio piloto licenciją, reikia atlikti mažiausiai 60 skrydžių, išklausyti 20 valandų teorines paskaitas, išlaikyti egzaminus. Esant palankioms orų sąlygoms galima sklandyti visą dieną ir mėgautis nepakartojamais vaizdais. Jie ypač gniaužia kvapą pajūryje, prie Olando Kepurės“, - dalijosi įspūdžiais J. Nikitinas.
Prieš keletą metų ekstremalai kurį laiką naudojosi ir aukštosiomis Kuršių nerijos kopomis, tačiau lipti ant jų draudžiama, todėl didįjį kopagūbrį pamaryje teko pamiršti.
Rašyti komentarą