Lietuviško šokio patriarcho portretą, gyvenimo etapus, kūrybinės ir kitos meninės veiklos aspektus teorinėje-mokslinėje konferencijoje atskleis pranešėjai – katedros studentai, absolventai, buvę ir esami pedagogai.
Šventinis vakaras-koncertas „Išaudęs margą šokių raštą“, apjungęs 13-kos įvairaus amžiaus Klaipėdos bei Nidos šokių grupių, kolektyvų, studijų šokėjus, mums primins choreografo kūrybos „perliukus“. Po pasisveikinimo „Kepurinės“ bus ratuojama adventiniu „Jievaro tiltu“, valiūkiškam vyrų „Pakeltkojui“ kontrastuos nostalgiškasis merginų „Kuskinėlis“, smagųjį „Paplėštuodegį“ nuotaikingai pratęs „Pasiutpolkė“, šmaikštų vaidybinį „Lenciūgėlį“ pakeis ramusis „Dribkus“, po iškilmingo „Rusniečio“ „nuskambės“ trankios „Šventinės polkos“ saliutas... 18-ka koncertui parengtų šokių kompozicijų – tai tik nedidelė dalelė iš pusantro šimto J. Lingio kūrybinio kraičio.
Išties - lietuvių choreografinio folkloro tyrinėtojo, lietuviško sceninio šokio pradininko ir kūrėjo, šokių švenčių metodinių pagrindų autoriaus indėlis į šalies kultūrą - didžiulis, turintis ilgalaikę išliekamąją vertę. Jo sukurta ir atgaivinta apie 200 lietuvių liaudies ratelių, žaidimų, sceninių šokio kompozicijų bei choreografinių vaizdelių, dalis kurių iki šiol gyvuoja tiek profesionalaus ansamblio „Lietuva“, tiek įvairių mėgėjiškų šokių kolektyvų repertuare. Net kelios dešimtys autorinių jo kompozicijų tapo vadinamojo aukso fondo turtu. Savo kūrybą choreografas įgyvendino Latvijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Vokietijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje, Rumunijoje, ji iki šiol pristatoma lietuvių išeivių ansamblių JAV – Čikagoje, Klyvlende ir kt. – programose.
J. Lingys – nuolatinis respublikinių Dainų švenčių Šokių dienų vyriausiasis baletmeisteris, kitų masinių švenčių meno vadovas (1950-1980), Valstybinio Liaudies (dabartinio „Lietuvos“) ansamblio šokėjas, ilgametis (1941-1981) šokių grupės vadovas ir vyr. baletmeisteris.
Savo sukauptą biblioteką kūrėjas padovanojo tuometinei Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų choreografijos (dabar - LMTA KF Šokio) katedrai, kurioje pedagogu dirbo nuo įkūrimo (1967) iki 1979-ųjų. Joje 1973 m. baigęs studijas ir įgijo baletmeisterio pedagogo diplomą, o 1978 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
J. Lingio surinkta liaudies choreografinė medžiaga ir autorinių kompozicijų aprašai išspausdinti leidiniuose „Šokiai ir žaidimai: 1950 m. Dainų šventės repertuaras“, „Lietuvių liaudies žaidimai“, „Šok mergelės vainikuotos: šokių rinkinys“, „Lietuvių liaudies šokiai“ (3 dalys, 1948-1959), „Sceninis lietuvių liaudies šokis“ (4 d., 1975-1981), „Lietuviškų šokių pynė“ (5 d., 1978–1988) ir kt. Iš šio lobyno istorinių žinių nuolat semiasi ir kūrybinį potencialą analizuoja bei tobulina dabartinė studentų auditorija.
Apie J. Lingio gyvenimą ir kūrybą išleista choreografo Kazio Poškaičio parengta knyga „Padarykit aslužėj ruimužį“, jo biografiją rasime naujausioje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [8], „Muzikos enciklopedijoje“ (Vilnius, 2003 / T. 2), Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“, kraštotyrininkų Bernardo ir Vincento Aleknavičių knygose „Novužės krašto vaikai“ (Klaipėda, 2008 / D. 6), Snieguolės Einikytės sudarytame enciklopediniame žinyne „Lietuviškojo tautinio šokio choreografai“ (Vilnius: LNKC, 2018) ir kt.
Net dvyliką kartų J. Lingiui buvo paskirta Kultūros ministerijos choreografijos premija, kūrėjas tris kartus apdovanotas už Dainų šokių šventes bei kitą meninę ir kūrybinę veiklą, 1954 m. jam įteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės ordinas, o 1970-aisiais suteiktas liaudies artisto vardas.
Rašyti komentarą