Prisimindami šią iškilią uostamiesčio asmenybę, siūlome vėl atsiversti Gražinos Juodytės straipsnių ciklą, pirmąkart publikuotą prieš penkerius metus:

***

Nežinomas Alfonsas Žalys

Tęsinys. Pradžia čia

Beje, lygiai taip pat neapsiskelbęs jis vizitavo ir kitų Vykdomojo komiteto darbuotojų sklypus. V. Greičiūnas suprato: pats pirmininkas nepiktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nesigviešdamas tikrai lengvai pasiekiamų materialinių gėrybių, siekė, kad ir jo bendradarbiai bei bendražygiai išliktų švarūs. Tai ir buvęs bene vienintelis debesis, kuris aptemdė jų santykius per 20 bendro darbo metų...

Galima sakyti, kad tie klaipėdiečiai, kurių keliai kažkur susikryžiavo su A. Žalio minamais takais, kupini dėkingumo apvaizdai už tai, kad jų gyvenime taip nutiko. Ir vienas iš jų - Klaipėdos eksmeras Rimantas Taraškevičius.

Žalio pamokos

„Kai jaunas, baigęs mokslus, sugrįžau dirbti statybininku, su Vykdomojo komiteto pirmininku teko daug bendrauti. Jis pats rūpindavosi ir prižiūrėdavo kiekvieną statomą ar rekonstruojamą objektą. Be galo reiklus sau, reiklumo nestokojo ir kitiems. Negalėdavau atsistebėti jo išmintimi ir gudrumu apeinant tuometinius įstatymus, bendraujant su centrine valdžia dėl statybų finansavimo. Neįmanoma išvardyti visų objektų, kuriuos mums paliko Žalys. Tačiau jis mums paliko, drįstu sakyti, didesnį turtą - savo asmeninį pavyzdį. Ir pamokas - kaip reikia svajoti, planuoti, dirbti ir nepavargti, rizikuoti ir laimėti, mylėti savo artimą, savo miestą ir savo Tėvynę Lietuvą. Džiugu, kad Žalio lietuviškąją vagą tęsia jo sūnus Vytautas - istorikas ir diplomatas.

Aš daug kartų patyriau Žalio - statybininko „nuo Dievo“ - rūpestį ir reiklumą. Jis - statybininkas iš didžiosios raidės! Įkūnydamas Jūrų muziejaus idėją jis pats vadovavo sudėtingai statybai tarsi darbų vykdytojas. Svarbiausia, kad tuomet toji statyba buvo nelegali. Nelegali buvo ir antroji muzikos mokykla Statybininkų prospekte, nelegali - Ledo arena, nelegalus Dramos teatro perstatymas. Būtent per Dramos teatro rekonstrukciją daugiausiai teko su juo bendrauti. Tuomet jau buvau Statybos tresto valdytojo pavaduotojas, įpareigotas rūpintis Dramos teatro reikalais. Mačiau, kaip jis rūpinosi kiekviena statybos kertele. Kad aktoriams būtų patogu, kad žiūrovai, atėję į teatrą jaustųsi patekę į meno šventovę. Rizikuodamas savo galva Vykdomojo komiteto pirmininkas ragino visus neapsiriboti kasdienybe, aukotis dėl kilnių tikslų, nepasiduoti biurokratijos liūnui, o kurti didžius paminklus, kurie kultūrina ir lietuvina Klaipėdą, o žmonių gyvenimą daro taurų ir prasmingą. Pastarosios Žalio pamokos ypač aktualios šiandien, kai per partines rietenas, asmenines ambicijas dažnai visas garas nueina švilpukui, o garvežys stovi vietoje.Alfonsą Žalį daugelis mūsų laiko savo Mokytoju. Būti gerais jo mokiniais nėra taip paprasta“, - tikino R. Taraškevičius.

Rangų nepaisė

Nors A. Žalys buvo subūręs komandą, kurioje buvo stiprių savo kuruojamos srities specialistų, tačiau jam buvo svarbios ir „žmonių iš gatvės“ idėjos.

Kartą A. Žalys apsilankė Jūrų muziejaus statybose, kai jose tebuvo tik sargas. O jam duktė Dalia, šiandien - Česnienė, buvo atgabenusi pietus - kotletų katiliuke, įsuktame į rankšluosčius.

„Tėvas, žinoma, dėmesį sutelkė ne į kotletus, o į Žalį, su kuriuo žirgliavo per muziejaus statybų teritoriją. Aš tipenau iš paskos ir klausiausi, ką mano klasės draugo Vytauto tėvas pasakoja. O mano tėvas dosniai žarstė patarimus, kas galbūt ne toje vietoje statyti numatyta. Žalys jo įdėmiai klausėsi. Ir man susidarė toks įspūdis, kad jie buvo lygiaverčiai pašnekovai - kelis kartus Vykdomojo komiteto pirmininkas suklusdavo ir pratardavo maždaug taip: „Tikrai verta pagalvoti apie tai“, - prisiminė pokalbininkė.

Kalvystės muziejus - per 15 min.

Stebuklinga ir kraštotyrininko Dionyzo Varkalio istorija. Nors jis negali atleisti sprendimo dėl Liepų gatvės kapinių, tačiau Žalį dievina dėl Kalvystės muziejaus steigimo. Jis Šaltkalvių gatvėje aptiko užgriozdotą kalvę ir risčia nudūmė į Vykdomąjį komitetą apie radinį pranešti A. Žaliui. Šis metė visus darbus ir pasakė - einam. Kaip viskas klostėsi toliau, aprašyta Kosto Kauko apybraižoje „Vėtrų ugdytas“.

„Abu apžiūrinėja pro tą patį kiaurą langelį. „Kalvė. Tikra kalvė„,- pripažįsta pirmininkas. „Atkraustysiu duris, apžiūrėsim.“ „Durų kol kas nelieskim. Važiuojam, parašysiu įsakymą, išsinuomosi. Tada.“ Prieš išeinant iš kiemelio, Dionyzas tarsteli:„Atsiprašau, pirmininke. Kai tik pamačiau šią kalvę, man toptelėjo eretiška mintis. Tik nedrįstu jos pasakyti.“

„Įdomu. Net labai. Erezijos davė pasauliui daug gera. Gal ir ši duos? Sakyk.“ „Prisiminiau liaudies išmintį: įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips.“ A. Žalys juokiasi. „Todėl kiaulės į bažnyčią neleidžiamos. Na, na, kokia gi ta erezija? Materialinė? Kultūrinė? Dvasinė?“ „Joje susilydžiusios visos vertybės. Pirmiausiai reikėtų daug pinigų. Tikriausiai pats kalvystės dievas Hefaistas į ausį pakuždėjo: čia yra nuostabiausia vieta Kalvystės muziejui. Vienas jo skyrius būtų kalvė. Antras - kiemas. Trečias - štai šitas kieme esantis namas. Stambių eksponatų turime daugiau nei reikia: meniškiausios tvorelės, gražiausi kryžiai iš sunaikintų kapinių. Smulkesnių darbų yra Kraštotyros muziejaus fonduose. Jų dar įmanoma surasti ir kaimuose. Pirmininkas susimąsto. „Graži erezija. Net labai. Kiek šiame name gyventojų?“

„Daug nebus. Dvi trys šeimos. Namas paprastas. Vieno aukšto. Plokščiastogis. Tikriausiai čia buvusios dirbtuvės.“ Pirmininkas minutėlę patyli.

„Pritariu! Darom Kalvystės muziejų!“

Prisiminus tą dieną, Dionyzas pagyvėja, prašviesėja jo veidas: „Per dešimt penkiolika minučių aš įsigijau dirbtuves. Per tas pačias keliolika minučių buvo pradėtas Kalvystės muziejus... Kai tik sugrįžome į Vykdomąjį komitetą, pirmininkas pasikvietė Kultūros skyriaus vedėją Nijolę Navogreckienę ir paprašė kartu su Butų skyriumi pasirūpinti prie kalvės esančio namo gyventojų iškeldinimu į naujus butus, susitarti su architektais dėl kalvės ir to namo įvertinimo, dėl rekonstrukcijos projekto.

Galima sakyti, kad tie klaipėdiečiai, kurių keliai susikryžiavo su A. Žalio minamais takais, yra kupini dėkingumo apvaizdai už tai, kad jų gyvenime taip nutiko. Tarp jų - ir gilias vagas Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos kraštotyroje išvagojęs ir tebevagojantis Dionyzas Varkalis.

Kalvystės muziejus - akimirksniu

Nors jis negali atleisti dėl sprendimo naikinti Liepų gatvės kapinines, tačiau A. Žalį garbina dėl Kalvystės muziejaus steigimo. Kadaise jis Šaltkalvių gatvėje aptiko užgriozdintą kalvę ir risčia nudūmė į Vykdomąjį komitetą apie radinį pranešti A. Žaliui. Šis, metęs visus darbus, išdundėjo kartu su D. Varkaliu. Kaip viskas klostėsi toliau, aprašyta Kosto Kauko apybraižoje „Vėtrų ugdytas“.

„Abu apžiūrinėja pro tą patį kiaurą langelį. „Kalvė. Tikra kalvė„,- pripažįsta pirmininkas. „Atkraustysiu duris, apžiūrėsim.“ „Durų kol kas nelieskim. Važiuojam, parašysiu įsakymą, išsinuomosi. Tada.“ Prieš išeinant iš kiemelio, Dionyzas tarsteli: „Atsiprašau, pirmininke. Kai tik pamačiau šią kalvę, man toptelėjo eretiška mintis. Tik nedrįstu jos pasakyti.“ „Įdomu. Net labai. Erezijos davė pasauliui daug gera. Gal ir ši duos? Sakyk.“ „Prisiminiau liaudies išmintį: įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips.“ A. Žalys juokiasi. „Todėl kiaulės į bažnyčią neleidžiamos. Na, na, kokia gi ta erezija? Materialinė? Kultūrinė? Dvasinė?“ „Joje susilydžiusios visos vertybės. Pirmiausiai reikėtų daug pinigų. Tikriausiai pats kalvystės dievas Hefaistas į ausį pakuždėjo: čia yra nuostabiausia vieta Kalvystės muziejui. Vienas jo skyrius būtų kalvė. Antras - kiemas. Trečias - štai šitas kieme esantis namas. Stambių eksponatų turime daugiau nei reikia: meniškiausios tvorelės, gražiausi kryžiai iš sunaikintų kapinių. Smulkesnių darbų yra Kraštotyros muziejaus fonduose. Jų dar įmanoma surasti ir kaimuose.“ Pirmininkas susimąsto. „Graži erezija. Net labai. Kiek šiame name gyventojų?“ „Daug nebus. Dvi trys šeimos. Namas paprastas. Vieno aukšto. Plokščiastogis. Tikriausiai čia buvusios dirbtuvės.“ Pirmininkas minutėlę patyli. „Pritariu! Darom Kalvystės muziejų!“

Prisiminęs tą dieną, Dionyzas pagyvėja, prašviesėja jo veidas: „Per dešimt penkiolika minučių aš įsigijau dirbtuves. Per tas pačias keliolika minučių buvo pradėtas Kalvystės muziejus... Kai tik sugrįžome į Vykdomąjį komitetą, pirmininkas pasikvietė Kultūros skyriaus vedėją Nijolę Navogreckienę ir paprašė kartu su Butų skyriumi pasirūpinti prie kalvės esančio namo gyventojų iškeldinimu į naujus butus, susitarti su architektais dėl kalvės ir to namo įvertinimo, dėl rekonstrukcijos projekto.“ Ir vis giria, giria Alfonsą Žalį: „Žmogus buvo be galo užsiėmęs, nes tada Vykdomajame komitete darbavosi gal dešimt kartų mažiau tarnautojų nei dabar Savivaldybėje, bet neatstūmė atėjusio interesanto, bemat viską, ką gali, padarė.“

PAVEIKSLŲ GALERIJA. Po kiekvieno objekto atidarymo Alfonsas Žalys jausdavo palengvėjimą. Bet labai trumpam, nes „ant konvejerio“ jau būdavo kita vizija ir planai jai įgyvendinti. Atidarant Paveikslų galeriją: A. Žalys (centre) su (iš kairės) LSRS kultūros ministru Lionginu Šepečiu, Kultūros fondo vadovu Pranu Gudynu, partijos Klaipėdos miesto komiteto trečiuoju sekretoriumi Algirdu Vaitiekūnu, skulptoriumi Konstantinu Bogdanu, muziejininku Pauliumi Galaune.

Skulptūrų parko gimimas

A. Žaliui Klaipėdos inteligentijos dalis negali atleisti dėl dviejų dalykų - gaisrinės dabartinės Atgimimo aikštės teritorijoje pasmerkimo nugriauti ir kapinių Liepų gatvėje sunaikinimo.

Su kapinėmis miesto centre reikėjo kažką daryti, nes čia teritoriją baigė užkariauti kiečiai, nemaža dalis antkapinių paminklų buvo išgriuvę ar išvartyti, kai kurie - pavogti. Kai kuriems žmonėms nebuvo nieko šventa: ant išluptų vokiškų paminklų prilituodavo raudonas žvaigždes ir statydavo ant savo artimųjų kapų. Kai kas be jokių leidimų ėmė laidoti artimuosius ant žymių klaipėdiečių palaikų viršaus. Be to, kapinės jau buvo tapusios asocialių asmenų (jų būdavo ir sovietmečiu) „namais“.

Daug kas iš pokarinių klaipėdiečių žino „kapinių folkloro“ baisumus. Pavyzdžiui, kai darbininkės, po antrosios pamainos eidamos iš fabriko „Gulbė“ tiesiu keliu per kapines, buvo mirtinai išgąsdintos iš duobių „prisikėlusių numirėlių„. Jų vaidmenį atliko dieną čia orgijas kėlę ir užmigę vyrukai, o vidurnaktį „prisikėlę“ ieškoti vandens...

EKSTREMALAS. Būdamas smalsus, sportiškas, Alfonsas Žalys nevengdavo ir ekstremalių išbandymų. Šioje nuotraukoje - pasiruošimas skristi sklandytuvu, o paskui šokti parašiutu.

Dauguma klaipėdiškių kartu su parriedančiu frontu iš Rytų pasitraukė į Vakarų Vokietiją. Tad prižiūrėti artimųjų kapų nebebuvo kam. Ir su jomis reikėjo kažką daryti. Žalių šeimos draugas Algirdas Vaitiekūnas prisimena, kaip Vykdomojo komiteto pirmininkas viename biuro posėdyje prabilo: „Reikia pasitarti, ką daryti su senosiomis, labai apleistomis kapinėmis pačiame miesto centre. Pagal nustatytą tvarką jas panaikinti galima tik praėjus 70 metų nuo paskutinio laidojimo. Kai jų niekas neprižiūri, čia nežinia ko galima sulaukti.“

Nutarta, kad iš tiesų būtina ieškoti sprendimo. Pasak A. Vaitiekūno, jis susiklostė netikėtai: „Kai A. Žalys, grįžęs iš užsienio kelionės, užsidegęs pasakojo apie matytą skulptūrų parką, pasiūliau - gal ir mums bent jau toje kapinių dalyje, kurioje senų seniausiai nebelaidojama, reikia pabandyti ką nors panašaus padaryti? Skulptūrų parkas reikštų didesnę pagarbą čia palaidotiems žmonėms negu neprižiūrimų kapinių gyvatynas.“

Tuokart Vykdomojo komiteto pirmininkas į pasiūlymą niekaip nereagavo. Tačiau po kiek laiko A. Vaitiekūnas išgirdo jau išnešiotą skulptūrų parko kūrimo viziją: „Žinai, apgalvojom, kaip galim tą skulptūrų parką sutverti. Skulptorius su šeimomis kviestume paatostogauti mėnesį kitą, apgyvendintume Smiltynės kurhauze, o kad nereikėtų jiems kasdien naudotis keltu, ten pat ir darbo stovyklą įrengtume. Mūsų maitinimas, mūsų akmenys, o jų - darbas. Turėtų pavykti!“

Per kelerius metus, plečiant skulptorių vasaros simpoziumų ratą, ir radosi Skulptūrų parkas. Vienu ypu buvo sutvarkytas ir paminklas žuvusiems 1923 metų sukilimo savanoriams. Tai neliko nepastebėta ideologijos sergėtojų. Skundai skriejo ne tik į Vilnių, bet ir į Maskvą. Ir vėl pirmininkui bei jo pavaduotojams reikėjo išradingumo tikrintojus užliūliuoti Klaipėdos krašto istorijos ypatumais.

Kai vasarą kalbinau vieną iš A. Žalio sūnų - Vytautą, dabar dirbantį Lietuvos ambasadoriumi Kanadoje, jis vardino tuometinės tėvo, t. y. Vykdomojo komiteto pirmininko, komandos narius, kurių darbu ir rezultatais labai žavėdavosi. Viena iš tankiausiai minimų būdavusi Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė. Todėl, kalbindama ją, labai nustebau, kiek ji yra gavusi... papeikimų.

Papeikimai už... gerą darbą

„Pirmininkas labai dažnai mane įtraukdavo į „delegaciją“ deryboms su Valstybinio banko Klaipėdos skyriaus valdytoju Černiausku. Su juo sukdavome galvas dėl pačių įvairiausių raštų ir finansinių dokumentų formuluočių - kaip nelegalius statybų, restauracijų, rekonstrukcijų darbus įforminti taip, kad niekas neprisikabintų„,- prisiminė moteris.

O „ant“ Kultūros skyriaus „kabojo“ beveik viso Klaipėdos senamiesčio restauracija - šiandieninis Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Etnokultūros centras, Parodų rūmai, Skulptūrų parkas, Jaunimo biblioteka Tilžės gatvėje, kitų bibliotekų remontai ir restauracijos ir t. t. Ir kasmet atvykdavo tikrintojai revizuoti, kaip ir kur panaudotos lėšos.

„Ir, žinoma, rasdavo prie ko prisikabinti. Po tų revizijų pirmininkas gaudavo finansų ministro Romualdo Sikorskio raštus, kuriuose būdavo nurodoma, kam skirti papeikimus. Žalys jausdavosi labai nejaukiai, kai tuos nurodymus turėdavo vykdyti. Man kas - reikia, tai reikia. O štai Butų skyriaus viršininkas Urmonas buvo labai ambicingas žmogus. Ir jam atrodydavo didelė neteisybė, kai jam nei iš šio, nei iš to raitydavo tuos papeikimus. Bet Žalio komandoje buvo puikūs tarpusavio santykiai ir supratimas. Galėdavau pasakyti Urmonui, kad papeikimas yra niekis, palyginti su tuo, kad atidaryta Paveikslų galerija ar Laikrodžių muziejus. Ir jis su tuo sutikdavo. Ir dėl tų papeikimų nebesielvartaudavo“,- sakė N. Navogreckienė.

 PAGARBA. Kai poetas Justinas Marcinkevičius atvykdavo ilsėtis arba rašyti į poilsio namus „Linas“ Palangoje, jį būtinai aplankydavo Alfonsas Žalys. Arba atvirkščiai - didžiai gerbiamas poetas atvažiuodavo į Klaipėdą. Abipusė pagarbi draugystė tęsėsi ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Nuotraukoje (iš kairės): A. Žalys, Klaipėdos meras Benediktas Petrauskas, J. Marcinkevičius, „Lino“ poilsio namų komplekso vadovas Gintautas Plaušinis.

Pirmininko pamokos

Kai buvo statomi Kultūros rūmai - dabartinis Muzikinis teatras, - Vykdomojo komiteto pirmininkas, kaip ir kitais statomais, restauruojamais, rekonstruojamais objektais, rūpindavosi asmeniškai.

„Pamenu, kaip jis man paskambino ir kvietė pasižiūrėti ir įvertinti, kaip klojamos grindų plytelės. Pagal tuometines technologijas, jau paklotas užberdavo pjuvenomis. Tai mudu su pirmininku nusišlavėm pjuvenas ir aptikom „bjaurių“ dalykų. Darbininkui kas - ima iš eilės plytelę ir glaudžia ją prie kitos, nepaisydamas nei „piešinio“, nei atspalvių. Tai Žalio paliepimu jau išklotas plyteles darbininkai turėjo atplėšti ir kloti iš naujo. Ateityje išklotų plytelių darbininkai nebeužžerdavo pjuvenomis tol, kol klojimo rašto neįvertindavo Žalys“, - prisiminė ponia Nijolė.

Ji atsiminė ir kitą pamoką: „Kultūros rūmų statybos jau ėjo į pabaigą, ir buvo dėliojami apdailos akcentai. Apžiūrėjome viską. Lyg ir neradome prie ko prisikabinti. Aš jau namuose, su puodais, su vaikais. Sulaukiu pirmininko skambučio: „Nijole, kaip ten su tomis durų rankenomis?„. Pasirodo, po to, kai viską apžiūrėjome ir neradome prie ko prisikabinti, jis dar sykį viską vienas apžiūrėjo. Ir jam nepatiko... durų rankenos. Tuomet aš visai neseniai buvau pradėjusi dirbti Kultūros skyriaus vedėja, ir man toks pirmininko preciziškumas padarė didelį įspūdį, kaip reikia dirbti. Ir kaip bet kuriame darbe nėra smulkmenų„, - A. Žalio atsidėjimą darbui įvertino N. Navogreckienė.

Išimtis

Pasak N. Navogreckienės, Vykdomojo komiteto pirmininkui tiesiog neegzistavo dalykai, kitam galbūt atrodę smulkmenomis. Jam nebuvę nesvarbių dalykų. Užtat tuometinio Kultūros skyriaus vedėja labai nustebo, kai kartą pirmininkas tiesiog „supasavo“.

„Prieš Jūrų muziejaus atidarymą jo darbuotojai pirmininkui rodė, kaip jis turės patraukti atidarymo juostą, kuri buvo užmazgyta jūriniu mazgu. Jei patrauksi ne tą galiuką ir ne taip, juosta neatsiriš, o užsismaugs, ir durys į ekspoziciją neatsivers. Gal po kokio penkto karto Žaliui pavyko surepetuoti taip, kad jūrinis mazgas neužsiveržė, o atsirišo ir durys atsivėrė.

Po išmoktos pamokos pirmininkas, mane nusivedęs prie ką tik pasodinto ąžuoliuko ir šalia jo pastatyto suolelio, sako: „Ai, drauge Navogreckiene, na, patrauksiu ne už to virvės galo... Svarbu, kad padarėm, kad muziejų turim“. Ir tai buvo bene vienintelis mano „fiksuotas“ atvejis, kai pirmininkui kažkas atrodė ne taip jau ir svarbu“, - išimtį A. Žalio darbe ir veikloje įvardino tuometinės jo komandos narė N. Navogreckienė.

„Paslaptis“

Ne vienas kalbintas klaipėdietis yra pasakojęs, kaip būdavusios apgultos Vykdomojo komiteto pirmininko kabineto durys. Čia nuolatos sėdėdavo, stovėdavo ir kantriai laukdavo minios žmonių.

N. Navogreckienė visai neseniai buvo pradėjusi eiti Kultūros skyriaus vedėjos pareigas. Ir jai prireikė su pirmininku suderinti kažkokį skubų raštą. Atėjusi į priimamąjį ji, kaip ir visi, kantriai laukė, kol pasibaigs pasitarimas. O jų buvę daug, todėl sekretorė jai patarė: kai tik pirmininkas išeisiąs, išsyk pulti prie jo. Ji taip ir padariusi, tačiau pirmininkas nesustodamas ėjęs ir nuėjęs. Ji koridorium - iš paskos.

„Žiūriu, atsirakino kažkokias siauras dureles ir įėjo. Buvau bepuolanti paskui jį, bet girdžiu, trakšt, trakšt - užsirakino. Aha, galvoju, tikriausiai čia stovi vyriausybinio ryšio teletaipas ar dar koks kitas „mandras“ aparatas, ir pirmininkas atėjo suderinti svarbių klausimų. Galvoju, apsikeitimas teletaipogramomis neturėtų ilgai trukti, palauksiu. Ir tikrai, netrukus siaurosios durelės atsivėrė, tarpduryje pasirodė pirmininkas, o aš prie jo šast su raštu, o jis atatupstas: „Tos mūsų moterys tokios aktyvios, net tualete nuo jų nepasislėpsi...“

A. Žalio knygoje „Prisikėlimas“ teko atrasti labai nustebinusią išpažintį.

„Esu kaltas dėl Marijos Taikos Karalienės bažnyčios. Ne, ne todėl, kad ji buvo atimta iš tikinčiųjų, kurie tą bažnyčią pastatė iš savo surinktų pinigų. Į Klaipėdą mane atsiuntė dirbti 1961 m. rugpjūčio mėnesį. Tada jau mačiau, kad viršūnėse buvo nutarta bažnyčią atimti, nes po 2-3 mėnesių buvo pradėta akcija prieš šios bažnyčios statytojus, tos statybos organizatorius neva todėl, kad jie spekuliavę statybinėmis medžiagomis, neteisėtai jas įsigiję ar išvis nepirkę ir t.t. Tada maniau, kad taip ir yra...Nežinau, ar taip galvojo tuometinis partijos miesto komiteto pirmasis sekretorius K. Mackevičius. Tokios pozicijos teisingumu buvo įsitikinęs partijos miesto komiteto antrasis sekretorius M. Arsentjevas, tikras diktatorius, didelis šovinistas ir tikrasis partijos miesto komiteto šeimininkas. Klaipėdos bažnyčios reikalai buvo sprendžiami ne Klaipėdoje, o, kaip sakoma, aukščiausiu lygiu. Jau vėliau esu girdėjęs kalbant kai kuriuos respublikos vadovus, kad Klaipėdos bažnyčios statybos klausimus A. Sniečkus derino su aukštas pareigas einančiu maskviečiu, kuris ir leidęs (žodžiu) statyti. Bet kada ji jau buvo pastatyta, A. Sniečkus dar kartą sugalvojo suderinti šį klausimą su pačiu N. Chruščiovu. A. Sniečkui buvo pasakyta, kad tai - savivalė, kad negalima leisti tikintiesiems Klaipėdoje atidaryti bažnyčią„, - knygoje išpažino A. Žalys.

Aukos naujos katalikų bažnyčios statybai buvo pradėtos rinkti maždaug nuo 1953 m., kai pasimirė Stalinas. Mieste turbūt būtų sunku atrasti pokarinių lietuvių šeimą, kuri tam šventam reikalui nebūtų aukojusi. Prisimenu ir pati, kaip kalėdiniu periodu ir į mūsų namus ateidavo kunigas. Nežinau, kaip tėvai tvarkydavosi savo dvasinius reikalus, bet, kaip kunigėliui įteikdavo 25 rublius, pastebėdavau, nes anuomet tai buvo nemaži pinigai.

Aukomis prisidėjo ir užsieniuose įsikūrę lietuviai. Ypač „nusėdę“ JAV ir Kanadoje. Šviesaus atminimo monsinjoras Bronius Burneikis yra pasakojęs, kiek vargo būdavo, kai laiškais atsiųstus dolerius reikėdavo keisti į rublius. Tekdavo imtis įvairių gudrybių, nes paprastas žmogus į banką atėjęs su doleriu rankose bemat susilaukdavo saugumiečių dėmesio. Keisti dolerius į rublius važiuodavo net į Rygą, kurioje nelegaliai klestėjo „keityklos“. Bet ir čia reikėjo „blato“, kitaip tariant, keitikams patikimo žmogaus rekomendacijų. Šiandien jau aišku, kad ir Klaipėdoje tų „keityklų“ būta, bet saugiau buvo bruktis į Rygą.

Už suaukotus pinigus 1957-1960 m. tuometiniame Klaipėdos pakraštyje buvo sumūryta aukšta bažnyčia. B. Burneikis yra sakęs, kad davusi leidimą statyti bažnyčią Rumpiškės gatvės kemsynuose pelkynuose valdžia nesitikėjo, kad ten iš viso įmanomos kokios nors statybos.

1988 m., kai bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems, laikraščiui „Tarybinė Klaipėda“ vadovavęs redaktorius Antanas Stanevičius yra padaręs išvadą: „Sprendimas ją atimti, inscenizuojant kriminalą, yra viena šlykščiausių aukščiausios komunistinės nomenklatūros dviveidiškumo apraiškų.“ Tuomet buvo areštuoti klebonas Liudvikas Povilonis, vikaras Bronislovas Burneikis ir dar penki jau ne su dvasiniais, o tiesiogiai su statybiniais reikalais susiję žmonės, kuriems buvo paskirtos įvairios sėdėjimo kalėjime „kvotos“. Dvasininkai iškalėjo po ketverius metus. Dailininkas Antanas Kmieliauskas, 1960 m. sukūręs didįjį altorių, nutapęs paveikslą, buvo išmestas iš Lietuvos TSR dailininkų sąjungos.

Ant užgrobtosios bažnyčios fasado atsirado užrašas „Liaudies filharmonija“, tačiau tikintieji iškart pradėjo šventą kovą dėl bažnyčios grąžinimo. Jų surašyti raštai skriejo visoms valdžioms - miesto, respublikos, SSRS. Nors tai buvo pavojinga, buvo surinkta šimtai tūkstančių parašų, Vakarų radijo stotys nuolat pranešdavo apie šį skaudulį.

„Atkaklioje tikinčiųjų kovoje A. Žaliui teko stovėti kitoje barikadų pusėje. Jis matė, kad atsidūrė neteisiųjų pusėje, ir tai jį labai slėgė„, - rašoma A. Stanevičiaus knygoje „Alfonsas Žalys“.

Taigi, kai 1988 m. aukštoji valdžia leido bažnyčią grąžinti tikintiesiems, tada miesto valdžia, jausdamasi nusikaltusi ir skolinga, jau atkalėjusiam ir paskirtajam klebonui dekanui monsinjorui B. Burneikiui, ir Telšių vyskupui Vaičiui siūlėsi padėti atstatyti bei suremontuoti suniokotą bažnyčią ir kleboniją. Siūlyta iškelti filharmoniją, atstatyti bažnyčią ir tik tuomet ją grąžinti tikintiesiems, tačiau dvasininkai „kietai“ laikosi pozicijos - grąžinti šiandien, rytoj, o ne po kelerių metų.

Sąskaitos su savimi

A. Žalys, atlikęs savo didžiuosius darbus Klaipėdai ir Lietuvai, savo dienoraštyje, rašytame 1991 m. sausio dienomis, yra palikęs tokius pasvarstymus: „Aš kartu su kitais komunistais, su visa ta partija, esu kaltas prieš visus žmones dėl to, kad mes, komunistai, stengėmės atimti iš žmonių tikėjimą Dievu. Juk krikščionybė - tai per vėlai supratome - žmones mokė ir moko tiktai gero. Mes iš žmonių atėmėme jų tikėjimą, dvasiškai nuskurdinome ir patys jiems nieko dvasiška nedavėme. Marksistinė ideologija, paremta nežmoniškomis dogmomis, darė mūsų žmones dvasios vargetomis, o žmonių nušalinimas nuo nuosavybės atvedė ne tik prie ekonominės katastrofos, tai irgi per vėlai buvo pamatyta, bet ir prie visiško dvasinio skurdo ir jo formų: vogimo, girtavimo. Tai gal pati didžiausia komunistų partijos, vadinasi, ir mano kaltė, nes buvau jos narys. Aš per vėlai praregėjau, per vėlai pamačiau, kas yra kas...

Kiekvienas mūsų, matyt, net netikintieji, ypač kada tavo gyvenimo kelias eina į pakalnę, pagalvojame apie Dievą, apie paslaptingą nežinomybę, apie savo atsakomybę - gal ne prieš Dievą, bet žmones. Tai - sąžinės atsakomybė. Ji, manau, ne mažesnė už atsakomybę prieš Dievą. Ką aš galėsiu pasakyti paskutinę savo gyvenimo valandą, kokią pateiksiu ir savo išpažintį dėl to gyvenimo? Ar aš nusidėjau taip, kad turėčiau būti pasmerktas Dievo, jeigu jis yra?..

Aš niekada nevogiau, niekada neapgaudinėjau žmonių, jiems niekada nemelavau. Aš jiems, ypač dirbdamas Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininku, norėjau kaip įmanoma daugiau padėti sprendžiant jų gyvenimo - labai sunkaus gyvenimo - reikalus. Negrobiau sau nei lengvosios mašinos, nei kolektyvinio sodo, nesigviešiau lengvatų, neėmiau signatarams skiriamų sklypų ir pan. Čia mano sąžinė rami, ir paskutinę gyvenimo valandą aš galiu ramiai žiūrėti kitiems į akis.“

Kai 1988 metų lapkričio 25-ąją Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje buvo paaukotos pirmosios šv. Mišios, turėjo palengvėti ir A. Žaliui, visoje šioje nesąžiningoje istorijoje buvusiam tarsi tarp priekalo ir kūjo.

Pasibaigus „buldozerinio“ ateizmo erai, A. Žalys nepuolė, kaip daugelis buvusiųjų komunistų, klauptis, žegnotis, muštis į krūtinę, žiotis komuniją priimti. Toks persivertimas ir tikėjimo demonstravimas jam buvo tikrai nepriimtinas. Bet tragiškomis 1991-ųjų sausio dienomis A. Žalys, kaip rodo užuominos dienoraštyje, tikriausiai meldėsi.

Dėl bažnyčios atėmimo iš tikinčiųjų jis iš tiesų apgailestavo ir atgailavo. Nors ne nuo jo valios tuomet tai priklausė. Ir ne jis įsakymą jau pastatytą bažnyčią griauti davė.

Dėl gaisrinės sielvartavo

O štai dėl Skulptūrų parko idėjos įgyvendinimo A. Žalys nesigailėjo ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Jis buvo ir liko įsitikinęs, kad jas reikėjo tvarkyti. Prisikvietus skulptorių ne tik iš Klaipėdos, bet ir Vilniaus, Kauno, buvo nueita ir dar toliau nei Skulptūrų parkas. Miesto gatvės buvo pažymėtos memorialinėmis lentomis Simonui Daukantui, Kristijonui Donelaičiui, Salomėjai Nėriai, kitiems. Radosi ir skulptūros Herkui Mantui, Kristijonui Donelaičiui.

Atsirado ir tradicija kasmet sausio 1 -ąją prie paminklo K. Donelaičiui susirinkti. Džiugina tai, kad tradicija, sovietmečiu prasidėjusi nuo kelių Klaipėdos miesto ir krašto šviesuolių, kasmet sutraukia vis didesnius miestelėnų būrius. Čia sausio 1-ąją pradėjo ateiti ir jaunuomenė.

Istorikai ir paminklosaugininkai ir šiandien nenurimsta priekaištauti sovietinių laikų miesto vadovams, o A. Žaliui ypač, kad tuomet buvo nugriauta senoji Klaipėdos gaisrinė - retas architektūros paminklas. Atsitiko tai projektuojant ir formuojant naująjį miesto centrą su viešbučiu „Klaipėda“ ir Lenino aikšte, kuri pagal tuometinius reikalavimus tokio dydžio miestui kaip Klaipėda buvo privaloma.

„Reikia prisiminti, kad tuomet pastatytas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas Lenino paminklas buvo geriausias ne tik Lietuvoje. Čia Leninas buvo pavaizduotas kaip inteligentiškas žmogus palyginti su Vilniuje Nikolajaus Tomskio sukurtu Leninu, primenančiu įkaušusį kolūkio brigadininką. Žinoma, lieka abejonė - ar reikėjo pavaizduoti Leniną kaip inteligentišką, kai jau aiškėjo, kad to raudonojo teroro autoriaus išvis nereikėjo gerbti“, - svarsto tuometinės „Tarybinės Klaipėdos“ redaktorius, o šiandien knygų leidėjas Antanas Stanevičius.

Dėl gaisrinės nugriovimo A. Žalys apgailestavo. Atgailaudamas dėl jos ir kitų senųjų pastatų nugriovimo (o kiek restauruota, atstatyta, išsaugota bent keliolika fachverko pastatų, kuriais kiekvienas klaipėdietis didžiuojasi...) A. Žalys tapo Klaipėdos senamiesčio globos komiteto pirmininku ir tęsė „karą“ dėl istorinio miesto centro - piliavietės - grąžinimo miestiečiams ir turistams. O „karas“ buvo pakankamai nuožmus, nes reikėjo iškraustyti Bandomąją laivų remonto įmonę su gausiais bet kaip „subūdavotais“ sovietiniais keturkampiais „palivarkais“. O jų ginti stojo „Jedinstvo“...

Įvertinimas

Vieną pavakarę sutiktas naujai į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą iš Vilniaus dėstytojauti atvykęs muzikas, visai nežinodamas, kad rašau publikacijų ciklą apie A. Žalį, išbeldė maždaug tokį tekstą: „Einu M. Mažvydo alėja, žiūriu - memorialinė lenta Alfonsui Žaliui. Pradėjau raustis internete, kas tas Žalys buvo. Kokie klodai atsivėrė, kokio masto asmenybės ir kokių tikro miesto šeimininko užmojų būta“, - dalijosi atradimu muzikas.

Na, jei ne kiekvienas, tai kas antras garbesnio amžiaus klaipėdietis, lenkdamas pirštus, būtinai įvardins kelis, o gal ir keliolika Klaipėdos kampelių, kurių tikrai neturėtume, jei ne A. Žalio skvarbus žvilgsnis ne į tą dieną, o į ateitį. Jau užaugo kelios kartos klaipėdiečių, kurie glostydavo tuomet dar vienintelį skulptūrinį džiaugsmą vaikams - „Katiną„, Skulptūrų parke kardavosi ant „Balno“ - abi skulptūros sukurtos Regimanto Midvikio, kurį į Klaipėdą parviliojo A. Žalys.

Šiandien su miniomis klaipėdiečių džiūgauju, kad tas katinas pramynė takus ir šiandieninei mažajai plastikai - peliukui, berniukui su šuniuku, moterytei su lagaminu, vaiduokliui, undinėlei. M. Mažvydo alėja jau tampa mažosios plastikos galerija po atviru dangumi. Ir, kas svarbiausia, skirtingai nuo A. Žalio laikų, tie unikumai miesto biudžeto dažniausiai neeikvoja - randasi žmonių ar organizacijų finansuojami.

A. Žalio laikais suremontuoti, restauruoti fachverko pastatai tapo tikrais traukos centrais, pradedant Menininkų kiemeliu, baigiant Teatro aikšte. Oi, koks buvo triukšmas dėl Taravos Anikės skulptūrėlės atstatymo. Ir čia A. Žalys savo valia padėjo tašką - Anikė turi stovėti tenai, kur stovėjusi.

Publikacijų seriją baigiame interviu su A. Žalio sūnumi Vytautu Žaliu, šiuo metu dirbančiu Lietuvos ambasadoriumi Kanadoje.

Alfonsas Žalys, miestui įvairiose pareigose „dirigavęs“ 30 metų, iš jų 20 - kaip Vykdomojo komiteto pirmininkas, buvo ryški figūra ne tik mieste, bet ir visoje Lietuvoje. Tai Jums - vaikui, paaugliui, jaunuoliui - buvo pliusas ar minusas?

Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Kai kam gali atrodyti, jog turint tokį tėvą galėjai jaustis kaip už mūrinės sienos. Iš dalies - taip. Būčiau nenuoširdus, jei bandyčiau visiškai tai neigti. Bet būdavo įvairių situacijų, kurių net prisiminti nenoriu. Beje, teko girdėti teigiant, kad, dar prieš atkuriant nepriklausomybę, drąsias paskaitas apie Lietuvos kultūros istoriją Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose galėjau skaityti tik todėl, kad turėjau tokį tėvą. Galbūt, nors tai buvo mano pasirinkimas. Šiaip ar taip, tai neapsaugojo manęs nuo kvietimo į KGB. Ten sulaukiau grasinimo uždrausti dėstyti aukštojoje mokykloje. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei nebūtų prasidėjusi Atgimimo epocha. Man asmeniškai didžiausias pliusas buvo ne jo pareigos, o jis pats, kaip tėvas.

5 tėvo pamokos

Kieno auklėjimas - mamos ar tėvo - buvo veiksmingesnis?

Sunku palyginti, mama visai kitokio charakterio, gerokai švelnesnio, taikesnio, labai panašaus į savo mamos. Tėvelio pedagoginis metodas buvo principas „Lenk beržą, kol jaunas“. Galėdavo ir „per kelį lenkti“, nebūtinai fizine prasme. Reikalaudavo kietai ir tikslą pasiekdavo. Mama, priešingai, rūpinosi, kad tas berželis sveikas ir laimingas augtų, būtų palaistytas ir prižiūrėtas... Abu metodai, mano supratimu, puikiai derėjo.

Pati didžiausia tėvo pamoka?

Jos buvo penkios... Kai buvau dar visiškai vaikas, mums keliantis į Smiltynę, prie tėvelio priėjo kažkoks vyras ir labai nuoširdžiai ėmė spausti jam ranką, už kažką stipriai dėkodamas. Jam nuėjus pasiteiravau, už ką? Tėvelis paaiškino, kad tai kažkokios gamyklos darbininkas, gynęs savo teises prieš viršininkus. Ir, tėveliui įsikišus, apgynęs. Principingumu jis visada pasižymėjo. Bet, gaila, dėl to jis neretai turėdavo problemų, visų pirma su draugais ir artimaisiais, kurie tokio maksimalizmo nesuprato ir neįvertino. Kartą gimtadienio proga artimas draugas tėčiui padovanojo radijo imtuvą - latvišką „VEF Spidola“. Man teko ją nešti į to draugo namus Danės gatvėje ir dovaną gražinti. Man, paaugliui, toks radijo aparatas pagal vertę atrodė tolygus automobiliui...

Gal devintoje klasėje tėvas eilinį kartą buvo iškviestas į mokyklą pasiaiškinti dėl dar vieno istorijos mokytojai mano užduoto tariamai „provokacinio“ klausimo. Tradicinio mūsų pasivaikščiojimo po M. Mažvydo parką metu (senas mudviejų ritualas vaikščioti ir kalbėtis, kai buvau vyresniųjų klasių moksleivis, jos laikėmės iki jis dar galėjo vaikščioti), tėvelis man taip pasakė: „Tu čia vis purkštauji, nerimsti, o aš tyliai, be jokio triukšmo ir susireikšminimo sulietuvinsiu Klaipėdą...“ Jo žodžiai mane, maištaujančios dūšios jaunuolį, tada labai stipriai paveikė.

Trečioji pamoka - tėtis ir Sąjūdis. Būdamas LKP-TSKP narys į tautinį Atgimimo sąjūdį jis įsijungė visiškai natūraliai, gerai žinodamas, ką daro, kodėl daro, kuo rizikuoja ir kokio tikslo siekia. Man buvo didžiausia laimė, kad nuo pat Sąjūdžio pradžios mes dar labiau suartėjome. Jo apsisprendimas kartu su tauta siekti valstybės atkūrimo liudijo apie tektoninį lūžį mūsų visuomenėje, taip pat ir toje jos dalyje, kurią vadiname partine nomenklatūra.

Ketvirtoji - jau po nepriklausomybės atkūrimo neprašė už nuopelnus nei paskyros automobiliui, neėmė ir žemės sklypo. Daug metų eidamas tokias aukštas pareigas nesukaupė jokio turto. Laimės ir pasitenkinimo gyvenimu jis ieškojo kitur - pirmiausiai darbe, aukštesnio visuomeninio tikslo siekime. Manyčiau, tai sektinas tarnavimo visuomenei pavyzdys.

Ir penktoji. Prieš mirtį paskutiniai žodžiai, kuriuos girdėjau, buvo tokie: „Rūpinkitės kariuomene, saugokite sienas.“ Beje, labai panašiai prieš mirtį kalbėjo ir kitas mano labai gerbiamas asmuo - Stasys Lozoraitis jaunesnysis.

Meilė - „Atlantas“

Ar esate gavęs diržo nuo tėvo. Jei taip - už ką?

Esu. Tais laikais buvo kitokie auklėjimo metodai, kitoks ir požiūris į vaikų baudimą... Tikrai nebuvo taip, kad tėvelis būtų dažnai naudojęs tokias kraštutines priemones. Manau, jis nebuvo jų šalininkas. Griebdavosi diržo tik kraštutiniu atveju. Nors aš savo sūnui tokių metodų netaikau, visai nepykstu ant tėvo, buvau nusipelnęs beržinės košės, ką padarysi... Beje, tuos kelis kartus, kai vaikystėje buvau nubaustas, teko pačiam ir kelnes nusimauti... Vėliau, jau kai kiek paaugau, paprastai auklėjimas pasibaigdavo griežtu pokalbiu... Dar neaišku, kas lengviau.

Ar tėtis keikdavosi?

Nepatikėsit, bet niekada, niekada nesu girdėjęs besikeikiančio...

Ar jis turėjo kokių nors pomėgių?

Jis visai neblogai piešė ir dainavo. Maisto niekada negamindavo, bet, jei ruošdavosi kepti šašlyką, pats marinuodavo, pats kepdavo, nieko neprileisdavo...

ARTIMIEJI. Alfonso Žalio žmona Eugenija Žalienė ir sūnus Vytautas Žalys Klaipėdos universiteto kiemelyje atidengiant atminimo akmenį A. Žaliui ir minint jo 80-ąsias gimimo metines.

Tėvas, Jūs ir sportas...

Jaunystėje jis daug sportavo, žaidė krepšinį, tinklinį, lengvoji atletika - irgi jo mėgstamas „žanras“. Net ir būdamas brandaus amžiaus, „lenkdavo mešką“ ant skersinio, o mankštą darė, kol dar galėjo judėti. Jo aistra buvo krepšinis, Kauno „Žalgiris“. Bet meilė buvo Klaipėdos futbolo klubas „Atlantas“. Jis dėjo daug pastangų, kad Klaipėda turėtų tikrą futbolo klubą, žaidžiantį aukštame lygyje. Vėliau jis labai norėjo, kad Klaipėda turėtų ir savo ledo ritulio komandą, lauko teniso aikštyną, dviračių treką. Jo meilę sportui perėmėme mes, jo sūnūs. Tiesa, kai man po vidurinės mokyklos reikėjo rinktis, kuriuo keliu pasukti, pasirinkau mokslą, tačiau su sportu ryšių niekada nenutraukiau. O brolis Artūras su sportu taip ir neišsiskyrė - baigė Kūno kultūros institutą. Ir dabar sporto pedagogo karjerą tęsia JAV, Las Vegase, - golfo treneris.

Darbas šeimos sąskaita

Kokie buvo tėvo naminiai įpročiai - mankšta, pusryčiai, pietūs, vakarienė? Ar buvo taisyklė bent retsykiais prie stalo sėsti kartu?

Sovietinio gyvenimo ritmas nebuvo labai palankus šeimai susirinkti prie bendro stalo. Kadangi mama ir tėvelis dirbo netoli nuo namų, dažniausiai jie grįždavo namo pietauti. Pietus, ir kokius skanius, ruošdavo babytė. Kai baigdavosi tėvų pietų pertrauka, tada mes su broliu grįždavome iš mokyklos. Savaitgaliai mūsų šeimoje turėjo savo specifiką: neskaitant minėtų pasivaikščiojimų po Mažvydo parką arba Smiltynėje, tėvelis eidavo „per objektus“, tai yra tikrindavo, ką mieste nuveikė statybininkai, ar kokybiškai dirba, laikosi grafiko ir panašiai. Mama tokiais reidais būdavo labai nepatenkinta ne tik todėl, kad jie vykdavo šeimos laiko biudžeto sąskaita, bet ir dėl tos paprastos priežasties, jog iš jų jis neretai grįždavo susitepęs ar net susiplėšęs drabužius. Tačiau, kai namie prireikdavo įkalti vinį, savanorių neatsirasdavo. Jei tėvelis turėdavo laisvą savaitgalį, visa šeima labai mėgdavome išvykti į gamtą - prie jūros, marių ar upės. Tokios išvykos mums buvo labai svarbios. Jos bent dalimi atstodavo „susėdimą prie stalo“, tai yra bendravimo šeimoje trūkumą. Tėvas buvo aistringas žvejys, pagautą žuvį pats išdarinėdavo. Tai vienas iš nedaugelio jo pomėgių, kurių nepaveldėjau. Užtat paveldėjau meilę gamtai - esame ne vieną medį kartu pasodinę, taip pat ir Mažvydo parke, kur mūsų keturi beržai auga iki šiol ir jau remia dangų...

Tėvo santykiai su mama - vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio vyro vertinimu.

Atsakymas trumpas - jie kartu išgyveno 51 metus. Gyveno gražiai ir garbingai, kiekvienai šeimai palinkėčiau tokių vyro ir žmonos santykių.

Uošvė atstojo mamą

Esu girdėjusi apie ypatingus Jūsų tėvelio ir uošvės santykius...

Oną Urnežienę, mano močiutę, mes visi vadindavome „babyte“ ar „baba“. Jos vaidmuo šeimoje buvo ypatingas - niekas su ja niekados nesipykdavo. Aš, būdamas šeštoje, gal septintoje klasėje, tai yra bjauriausio amžiaus, turėjau įžūlumo gal dukart pasielgti paaugliškai nepagarbiai... Iki šiol atsimenu bei gailiuosi. Bet ji ant manęs ilgai nepyko. Pykti ji tiesiog nemokėjo. Tėvelį ji labai mylėjo ir gerbė. Jis jai atsakydavo tuo pačiu. Kartais man atrodė, kad ji jam pakeitė mamą, kurios jis neteko būdamas vos penkerių. Babytė turėjo ir savo paslapčių. Prieš baigiant vidurinę, ji pasikvietė mane ir iš po lovos ištraukė ilgus metus slėptas šeimos relikvijas - jos vyro, mano senelio Vlado, Nepriklausomybės karo savanorio, artileristo, 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės medalį, kuriuo buvo apdovanojami asmenys už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, ir, o tai buvo dar didesnis netikėtumas, dokumentų originalus, patvirtinančius jos šeimos bajorišką kilmę. Šiuos XVIII amžiuje išduotus ir XIX amžiuje Sankt Peterburge patvirtintus dokumentus ji saugojo ir slėpė daugelį metų. Nežinau, ar tėvelis apie juos žinojo. Daug metų jis nežinojo ir apie tai, kad babytės ir mamos iniciatyva Kaune, Šančių bažnyčioje, buvau krikštytas. Tais laikais, taip ir jam, ir visiems buvo lengviau...

Daug pagalbininkų

Įvairūs Alfonso Žalio „susirėmimai“ su LTSR Ministrų Tarybos, LKP CK pirmaisiais, antraisiais ir žemesnių rangų asmenimis. Kas Jums apie tai yra žinoma?

Apie tas kovas tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje jis man yra daug pasakojęs minėtųjų pasivaikščiojimų metu. Man į atmintį yra įsirėžusios kelios pavardės, be kurių, pasak paties tėvelio, jo iniciatyvos Klaipėdoje būtų neįgyvendintos. Jis visada geru žodžiu minėjo ilgametį LTSR finansų ministrą Romualdą Sikorskį, plano komiteto pirmininką Aleksandrą Drobnį, vėliau ir Algirdą Brazauską. Šie valstybės ir partiniai LTSR veikėjai ne tik suprato ir rėmė Klaipėdos virsmą miestu, Vakarų Lietuvos kultūros centru. Jie, kaip supratau, dengė jo užnugarį Vilniuje, o kartais užtardavo ir Maskvoje. Manau, kad Klaipėdoje gimusi idėja dažniausiai būdavo aprobuojama būtent tų žmonių kabinetų Vilniuje tylumoje. Taip gimdavo įvairių kultūrinių objektų Klaipėdoje „išdygimo“ schemos, įvardinamos „kapitaliniais remontais“. Tai buvo pavojinga schema, kai didelė tikimybė buvo ir sprandą nusisukti... Kiek žinau, kelis kartus buvo netoli to.

Na, o Klaipėdoje jam labai pasisekė su bendraminčiais, ne tik tarnautojais, bet kultūrininkais, įvairiausių sričių specialistais. Jis gerai sutarė su LKP miesto pirmuoju sekretoriumi Jonu Babravičiumi, ilgus metus labai sėkmingai dirbo ir su jį pakeitusiu Jonu Gurecku (jų keliai išsiskyrė tik Atgimimo epochos pradžioje, ir tėvelis dėl to labai apgailestavo). Neatskleisiu jokios paslapties pasakydamas, kad padėtis radikaliai pakito Klaipėdos partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi tapus Česlovui Šlyžiui. Jie buvo visiškos priešingybės, gal todėl beveik ir nebendravo. Apie šį etapą savo, kaip Vykdomojo komiteto pirmininko, karjeroje jis nemėgdavo kalbėti. Pradėdavo, bet vėliau modavo ranka, matydavau - nervinasi (tai jam nebuvo būdinga).

Ir dar žinau, kad prie jo darbų sėkmės labai daug prisidėjo Vykdomojo komiteto komanda, jo pavaduotojai, Kultūros skyriaus vadovai ir kiti, remdavę jį tuose mūšiuose. Su didele pagarba jis minėdavo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorių Vytautą Jakelaitį - organizuotas žmogus, dar svarbiau - su plačiais ryšiais. Statant Jūrų muziejų bendradarbiavimas su Aloyzu Každailiu buvo peraugęs į draugystę. Antanas Vinkus į Klaipėdą atvyko niekam nežinomas jaunas medikas, kuris savo gebėjimų dėka pastatė tokį medicinos kompleksą. Tėtis daug ir su pagarba kalbėdavo ir apie Kultūros skyriaus vedėją Nijolę Navogreckienę.

Tačiau jo asmeniniais draugais galėčiau įvardinti tik du - bičiulį nuo partinės mokyklos laikų Algirdą Vaitiekūną (jį tėvelis antruoju Baltušiu vadino) ir tuometinės Žvejų ligoninės vyriausiąjį gydytoją Simaną Daukantą.

Jeigu charakterizuodamas tėvą galėtumėte pavartoti tik tris žodžius, kokie jie būtų?

Sąžiningas, principingas ir pasišventęs.