Eugenijus Macius: "Buvo laikas, kai kameros burzgimas užgoždavo orkestrą"

"Mano pirmasis mokytojas Algis Mackus sakė: "Kai būsi operatorius, stenkis, kad apie tave žiniasklaida neparašytų geriau, nei apie režisierių." Pasirodžius Vytauto Žalakevičiaus filmui "Adomas nori būti žmogumi", A. Mockus susipyko su režisieriumi ir nesusitaikė iki gyvenimo pabaigos, nes spauda parašė, kad operatorius labai gražiai nufilmavo, o režisierius galėjo ir geriau pasirodyti.

Kurdamas dokumentinį filmą su žmogumi bendrauji mėnesį, net pusę metų, susidraugauji, tada jis tave prisileidžia, nebežiūri, kad kamera įjungta, jis laisvas kalbėti apie bet ką. Filme būna toks, kaip gyvenime, ne kaip pastatytas prie sienos tardyti", - sakė Eugenijus. Prisipažino ilgai galvojęs, kaip parodyti žmonėms, ką nuveikė per 57 darbo metus. Atrinko 1960-1970 metų fotografijas, kuriose daugiausia žymūs Lietuvos žmonės: Marcelijus Martinaitis, Stasys Krasauskas, Justinas Marcinkevičius, Antanas Venclova, Česlovas Kudaba...

"Kas ne apie mane, tą prisimenu", - juokavo Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys, fotografuojantis nuo 13 metų, kai tėvai nupirko fotoaparatą "Liubitel". Taip buvo lemta, kad berniukas Palangoje, ant Birutės kalno, stebėjo, kaip filmuojamas romantiškas filmas, išdrįso prakalbinti garsų operatorių Georgijų Chnkojaną, vėliau tapusį vienu iš jo mokytojų. E. Macius yra pelnęs aibę TSRS ir tarptautinių diplomų, už filmus, demonstruotus sąjunginėje ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje, buvo apdovanotas bronzos ir sidabro medaliais.

STUDIJA. Skulptorius Bogdanas, įnikęs į kūrybos procesą, ne bet ką įsileisdavo į savo studiją.

Lietuvos kino studijoje dirbote nuo 1958 metų. Kokia ji buvo?

Pirmą filmą "Adomas nori būti žmogumi" pastačiau su Vytautu Žalakevičiumi. Su operatoriumi Algiu Mockumi važiavome į Jaltą dviem mėnesiams ir filmavome tik naktimis, nes trūko šviesos energijos dekoracijoms apšviesti, ir jos plieskė tiek daug, kad prakaitas žliaugdavo, akis išdegindavo.

Kino studija, kurioje dirbo tik 200 žmonių, buvo labai smagi. Mano "dūšią" traukė dokumentika - tikras gyvenimas. Kūrėjai buvo kontrastiškai skirtingi, kaip antai nepaprasto talento armėnas Georgijus Chnkojanas, žydas Moisiejus Segalis arba Viktoras Starošas - dokumentikos genijus. Draugai juokavo, kad pirma kamera išlindo į šio pasaulio šviesą, paskui Viktoras. Šviesa ir šešėliais operatoriai žaidė kaip Rembrantas spalvomis. Dokumentiniam filmui buvo svarbu akylumas, pagauti pagrindinę, svarbiausią įvykio akimirką.

UNIVERSALUS. Pasaulyje Lietuvos vardą garsinęs Stasys Krasauskas buvo puikus sportininkas ir talentingas menininkas.

Anuomet žmonės nesiveržė filmuotis?

Jeigu atvažiuodavai į gamyklą filmuoti tekintojo, darbo spartuolio, sunkiai leisdavosi į kalbas, žmonės buvo labai kuklūs. Cecho viršininkas paliepdavo darbininkui dirbti, ir jis pamiršdavo, kad yra filmuojamas. Kai karvidėje filmuodavau, porą valandų statydavau prožektorius, rankos storumo kabelius nešdavo dviese, lipdavo į stulpą prijungt. Keikdamiesi juos paskui mėšlinus valydavo. Būdavo, ir su buteliu eidavau žmogų prisijaukinti. 1967 metais išvažiavome į Kelmės rajoną daryti kino žurnalo "Tarybų Lietuva" apie rajone dirbančių 5 tautybių žmones. Buvusiame dvaro pastate buvo raštinė, ant sienos kabojo ne Stalino, o maršalo Žukovo portretas. Pirmininkas, buvęs frontininkas, užrakino duris, iš stalčiaus ištraukė butelį ir užkandos: "O dabar kalbėsim." Susėdome pavėsinėje, o laikas nelaukia, už terminų laužymą buvome baudžiami. Duodavo tam tikrą metražą, 200 metrų juostos reportažui ir turėdavai "sutilpti".

PAPRASTUMAS. Tarybų Sąjungos kosmonautė Valentina Tereškova gyvenime buvo linksma, moteriška, atvira.

Nufotografavote pirmąją moterį kosmonautę ir legendinį TSRS didvyrį Aleksejų Meresjevą.

Mokiausi Vilniaus universitete rusų kalbos ir literatūros ir, būdamas trečiame kurse, 1963 metais patekau į kariuomenę prie Sankt Peterburgo, vėliau dvejus metus tarnavau demokratinėje Vokietijoje, civilinės paskirties dalinyje. Rusų kariuomenės ten buvo velnioniškai daug, beveik kas antrame miestelyje, "grupa sovetskih voisk Germanii". Pirmiausia iš ten sovietai kariuomenę išvedinėjo 1991 metais, paskui iš Lenkijos ir Vengrijos, tik tada iš Lietuvos, teko man filmuoti "Panoramai", kaip iš čia kariuomenė kraustosi. Taigi į Vokietiją atskrido Valentina Tereškova. Sąmyšis kilo didžiausias, jai vokiečiai padovanojo fotoaparatą, tai mane už pakarpos griebė, paprastą kareivėlį seržantą, ir liepė mokyti ją fotografuoti. Valentina su karininkais kalbėjo apie kosmosą, buvo linksma, paprasta, moteriška, jos dantukai buvo išsikišę, dar nesutvarkyti. Ji buvo fabriko darbininkė, mezgėja, į dausas pakilo, nes ją pastebėjo mažo Rusijos miestelio aviacijos klube šokinėjant su parašiutu.

Su režisiere Laima Pangonyte 1977 metais sukome filmą apie žmogiškumą, apie tokį žemaitį Joną, Lietuvos centro komiteto narį, kuris rūpinosi ūkiniais, ne partiniais reikalais. Jonas užaugino penkis svetimus vaikus. Jis draugavo su Meresjevu ir pasikvietė jį su žmona į savo tėviškę, Mosėdį. Meresjevas, jaunutis pašauktas į kariuomenę karo metu, gavo leitenanto laipsnį, numušė kelis vokiečių lėktuvus, o kai pašovė jo paties naikintuvą, neteko kojų. Kas tada galvojo apie didvyriškumą, stengėsi išgyventi, zvimbiant kulkoms. Aleksejui padarė protezus, filme matyti, kaip su jais šoka. Jis ir toliau skraidė civiliniais dvisparniais lėktuvais.

Kokie buvo mūsų jaunieji menininkai respublikinėse kūrybinėse jaunimo stovyklose?

1967 metais aibė jaunų kūrėjų ilsėjosi Anykščiuose - Stasys Domarkas, Marcelijus Martinaitis ir mes su Robertu Verba važiavome filmuoti žurnalą. Vykdavo disputai, atvažiuodavo ideologai pašnekėti, bet daugiausia kalbėdavo apie estetiką, meną. Kai Mieželaitis už poemą "Žmogus" gavo valstybinę premiją, atrodo, Stalino, darėme kino žurnalą namuose pas Stasį Krasauską, kuris tą poemą iliustravo. Stasys buvo nepaprasta asmenybė: labai geras plaukikas, Lietuvos vandensvydininkų rinktinės narys, atvažiuodavo į mano gimtąją Palangą vasaroti ir artimai susidraugavo su gelbėjimo stoties vyrais. Ir aš, moksleivis, dirbdavau gelbėtoju. Stasys, būdavo, kai išplaukia, tik po valandos parvaro atgal. Atsimenat žurnalą "Junost" ir Krasausko pieštą mergaitę su lapeliais ant viršelio? Vienu rankos judesiu nupiešdavo šedevrą, paveiktas įspūdžio, piešinys atsirasdavo tarsi iš nieko, be jokių pastangų. "Dūšioj" visi buvo lietuviai, ir tas Mieželaitis, Tarybų Sąjungos Aukščiausios Tarybos deputatas, švęsdavo Kūčias, Velykas, tik paslapčiomis. Su "kinošninkais" jis nebuvo pasipūtęs.

Lietuvos centro komiteto sekretorių Antaną Sniečkų filmavau būdamas asistentu pas Starošą. Šilutės melioratoriai statė paminklą tūkstantajam numelioruotam hektarui ir, žiūrim, kažkoks žmogeliukas vaikšto: Sniečkus atvažiavo juoda "Volga", vairuotojas buvo jo apsauginis. Juokėmės, kai atgimimo pradžioje Zigmas Vaišvila važinėjo lydimas apsauginių su automatais.

Režisavote mokslo populiarinimo filmus.

1967 metais vedžiau, ir man pasiūlė dirbti kino studijoje Vilniuje, gavau šeimyninį bendrabutį Algirdo gatvėje. Studija efektingai veikė, pasistatė netgi didžiulį pastatą Klaipėdoje. Tai buvo techniniai informaciniai filmai, demonstruojami tarybų šalies miestų kino teatruose - mūsų pasiekimai tarptautinėse ūkio pasiekimų parodose Maskvoje. Kai prancūzai pristatė savo mikroschemų technologijas, sovietai buvo tik pradėję jas kurti, tai filmavome todėl, kad būtų galima nukopijuoti, kad mūsų mokslininkams kiltų idėjų. Pramoninė žvalgyba ir tada buvo pirmoje vietoje. Mes jau turėjome Vilniaus modelių namuose sukurtus darbo drabužius įvairioms profesijoms, tokių kitose respublikose nebuvo. Už filmukus apie juos gavome medalius, o medaliai - tai pinigai. Esu prifilmavęs gimdyvių, kai Kijeve buvo išrastas aparatas, jungiamas prie galvos, kad gimdymas būtų beskausmis.

Apie ką buvo filmas "Kospas-Sarsat-kosminės gelbėjimo sistemos", už kurį gavote specialų Ženevos prizą?

Gal 1974 metais Tarybų Sąjungos "sputnikai" buvo pakelti į viršų, per kuriuos buvo galima gauti signalą iš į žemę, kalnus arba jūrą numestų bujų. Jose sumontuota elektronika automatiškai skleisdavo radijo bangom į valdymo centrą kosmose signalą, nurodydama kokios nors avarijos koordinates: lėktuvas sudužo ar laivas nuskendo. Filmavome Altajaus kalnuose, išmetėm bują, plaukėme Jenisejumi iki Dudinkos uosto, ten, išmetę radijo bują, filmavome tariamą avariją vandenyje.

Kai studijavote Visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute, buvo itin palankiai sutiktas jūsų diplominis darbas, dokumentinis filmas "Meilė pražydo sekmadienį". Jį sukūrėte su Robertu Verba ir Laima Pangonyte. Beje, filme labai dailūs, net šiandien atrodantys modernūs jaunųjų drabužiai, jungtuvės vyksta, atliekant lietuvių liaudies apeigas. R. Verba ir jūsų vestuves nufilmavo.

Žūtbūt norėjau mokytis kino operatoriaus amato, nors patirties jau turėjau. Stojančiųjų buvo minios, žmonės stodavo ir po penktą, dešimtą kartą. Aš įstojau iškart. Reikėjo prieš egzaminus nusiųsti savo nuotraukas, jeigu pakviesdavo, įduodavo vieną pažymėtą juostelę, ir fotografuodavai reportažą, portretą, natiurmortą. Tada vykdavo pokalbis su krūva profesorių. Buvau nusiuntęs nuotrauką su horizontu ir tuščiu Palangos tiltu, su vežimėlyje gulinčia savo dukrele, paaiškinau, kad tai - mano gimtinė. Dar kažko paklausė apie Vilniaus bažnyčias ir mane išprašė. Chebra už durų galvojo, kad mane pravijo.

Su R. Verba važiavome į Panevėžį filmuoti revoliucionierių choro, filmas vadinosi "Ištikimi". Nufilmavau, kaip važiuodami autobusu karo veteranai dalinasi tabletėmis nuo širdies skausmo - kaip komuniją. Prifilmavome koncertų, pašnekesių, ir kai šventėme Šeduvos malūne, mus surado partijos centro komiteto atstovai, pasakė, kad vienas žmogus, kuris kadre laiko tabletę ir šypsosi, mirė. O jis pasirodė buvęs Sniečkaus bendražygis. Nuvykome į šermenis, o ten garbės sargyboje stovėjo partijos lyderiai, dideli žmonės. Padarėme filmą.

O paskui R. Verba sugalvojo filmuką apie gyvenimo ratą: "Meilė pražydo sekmadienį" yra žmogaus gimimas, krikštynos, vestuvės, laidotuvės ir vėl kūdikio laukimas bei gimimas. Niekas nenorėjo įsileisti mūsų į šermenis, tik mūsų studijos įgarsintojo artimieji leido filmuoti. Kamera anuomet triukšmingai burzgė, filharmonijoje užgoždavo orkestrą.

Vienas filmas ir dabar lentynoje guli laukdamas prisikėlimo.

Archeologas Vytas Urbonavičius kasinėjo Tolminkiemyje ir 1969 metais surado neva Donelaičio palaikus. Profesorius Gerasimovas pirmas Tarybų Sąjungoje pagal kaukolę atkūrė žmogaus veidą. Bet valdžia mums uždraudė kalbėti apie tokį nepatikrintą dalyką, mokslininkai dėl jo po šiai dienai ginčijasi. Tada specialistas atkūrė iškastos jaunos mergaitės kūną pagal skeletą ir kario su kardu, rasto prie Kauno, veidą, dar irklą archeologai Šventojoj atrado su prieš 3 tūkst. metų išdrožtu dievuku. Filme skambėjo Maironio eilės: "Norėčiau pakelti nors vieną didvyrį iš kapų milžinų." Bet taip ir guli juosta.

Nuo 1989 metų dirbote operatoriumi Lietuvos televizijos Klaipėdos korespondentų punkte. Sakoma, žurnalistika nedaroma baltomis pirštinėmis.

Kol bet kokie ryšiai su Maskva nutrūko. Perėjau į televiziją, darėme "Panoramai" siužetus apie Klaipėdos kraštą, vakaro žinias. Kartą vos neatsitiko tragedija: filmavau Būtingės terminalo statybų pabaigą, žmogus, iš kurio ėmė interviu, netilpo į kadrą, pasitraukiau, užkliuvau ir griuvau į statybinį laužą, per plauką nepasimoviau ant geležinio strypo. Filmavimo grupėje turi būti operatorius, asistentas, garso operatorius, apšvietėjas, vairuotojas, o aš vienas už visus dirbau.

Filmavau uostą, Nemuno užliejamas pievas, kur darydavo šieno miltus, konfliktiškas naftos terminalo statybas, kai buvo atvažiavę bent 5 ministrai, dairėsi jam vietos. Prisimenu, buvo katastrofų, avarijos aukų, banditų filmavimo bumas. Teko filmuoti ir didįjį krašto plėšiką Gaidjurgį. Generalinis televizijos direktorius Skirmantas Valiulis, vėliau Laimonas Tapinas, su kuriuo mokiausi mokykloje, įsiklausė į mano pastabas, kad turėtume rodyti šviesius dalykus, kaip kraštas kyla, o ne kraują ir lavonus. O paskiausiai mane pasisamdė filmuoti Sigutis Jačėnas, sugalvojęs pašnekinti Klaipėdos dramos teatro aktorius, kurie buvo "benamiai". Turiu svajonę aplnkyti pro Klaipėdos krašto kapinaites, sužinoti, kokie ten mažalietuviai gyveno, kokie nepaprasti jų likimai.