Buvusių studentų Tėtušiu meiliai vadinamo 83 metų režisieriaus mokyklos ir studijų laikų istorija išskirtinė, nes jis augo tokiu laikmečiu, kai už lietuvybės puoselėjimą ne tik buvo tremiama į lagerius, bet ir galėjo būti uždrausta siekti aukštojo mokslo.
Ar likę prisiminimų iš vaikystės? Tikriausiai nesuklysiu, kad darželio neteko lankyti?
Šeimoje augome keturi vaikai, tad vieni kitus ir prižiūrėjome. Brolis pasakojo, kad mažas buvau labai storas ir sunkus. Kadangi jam reikėjo mane prižiūrėti, sakydavo, kad nešdavo tarsi sunkų maišą ir neapsikentęs sviesdavo į kokią šieno kupetą, o paskui mama rausdavosi šiene ir ieškodavo vaiko.
Vaikystė prabėgo kaime?
Mūsų sodyba buvo Mėčių kaime, Laukuvos valsčiuje. Augau miškuose, tarp milžinkapių. Turėjome vaikystės džiaugsmų - nueiti prie upelio lydekų pažvejoti ar vėžių pagaudyti. Tačiau dažniausiai dienos bėgdavo laukuose, nes tėvai juose dirbo nuo ryto iki vakaro. Užmigdavau prie kokio kupsto jų belaukdamas. Pamenu, sykį labai išalkau, tad mama paragino parbėgti namo ir nuėjus į kamarą užsitepti ant duonos "smalčiaus" (išlydytų kiaulės taukų). Labai bijojau tos kamaros, nes ten būdavo žiurkių, tad, greitai pravėręs duris, tamsoje nužvelgiau, kur tas "smalčius" galėtų būti, akimirksniu jo užtepiau ant duonos ir išbėgęs skaniai sušveičiau. Buvau labai nustebęs, kai vakare mama stebėjosi, kas kamaroje bulvių košę išdrabstė... Pasirodo, tai aš gardžiai kirtau bulvių košę su duona. Dabar kartais stebiuosi, kai girdžiu vaikus sakant, jog jiems tai tas, tai anas neskanu. Tokio jausmo vaikystėje nepatyriau. Kai esi alkanas - viskas skanu.
Buvote penkerių, kai prasidėjo karas, tad vaikystė nebuvo lengva?
Tuomet prasidėjo mūsų nelaimės. Suėmė ir išvežė tėvuką, nes jis buvo kaimo seniūnas. Likome vieni su mama. Jai buvo labai sunku, pati arė, pati šienu turėjo pasirūpinti. Ir mes daug dirbome. Nepaisant sunkaus meto, mama apgaubdavo jautrumu ir meilumu. Pamenu, visą dieną su kauptuku kasė dirvoje bulves, išalko ir prašo, kad ką nors nubėgčiau išvirti. Nuskutau kelias bulves, užpyliau vandens ir išviriau. Pakviečiau mamą valgyti, o ji valgo ir giria: "Ir kaip tas mano Petrelis moka skaniai išvirti..." O juk tam puode tik vanduo ir bulvės. Iki šiol susigraudinu prisiminęs tuos žodžius. Man tai iki šiol tebėra aukščiausia pedagogikos išraiška - pagirti vaiką ir skatinti jį, nesvarbu, kokie jo pasiekimai. Pagalvokite, kokia tai buvo išmintis. Nors mano tėvai nebuvo mokyti, bet gyvenimiškos išminties turėjo labai daug. Man labai pasisekė.
ARCHYVAI. Vaikystės ar gimnazijos laikų nuotraukų neliko, mat visos buvo sudegintos, kai Petras Bielskis buvo ištremtas į Sibirą, tačiau jaunystės laikus primenančių archyvinių kadrų likę. Asmeninio albumo nuotr.
Kokie ryškiausi vaikystės prisiminimai?
Labai anksti vaikystėje patyriau tuštumos jausmą. Iki šiol, kai mane užklumpa nostalgija ar niūrios mintys, prieš akis iškyla ta diena, kai pirmą kartą gyvenime supratau, kas yra tuštuma. Buvau visai mažas, kai susirgo mano mama. Paguldė ją į ratus ir išvežė, o aš likau namie su baba. Namai tapo tušti ir tai tuomet prilygo pasaulio pabaigai. Nes mama man buvo visas pasaulis.
Ar toli teko klampoti iki mokyklos?
Pradines klases lankiau Juodainių mokykloje, iki kurios eiti reikėjo nedaug, gal tik porą kilometrų. Visų keturių skyrių moksleiviai sėdėdavome vienoje klasėje. Pamenu, mokytoja prieš pamoką persižegnodavo, sukalbėdavome maldą ir tik tada pradėdavome mokytis. Gimnaziją lankiau Laukuvoje, tad iki jos reikėdavo paėjėti kiek toliau - septynis kilometrus.
O kaip jums sekėsi mokslai?
Nebuvau pirmūnas, bet mokiausi neblogai. Geriausiai man sekėsi humanitariniai dalykai, mėgau istoriją ir geografiją. Būdavo daug užklasinės veiklos: ir šokių ratelyje šokau, ir bažnyčios chore giedojau, labai patiko, kaip chemijos mokytoja mokė mus vaidinti. Mes tuomet net Adomo Mickevičiaus "Konradą Valenrodą" pastatėme, iki šiol pusę šios poemos teksto galiu mintinai pasakyti. Ir jaunąją gvardiją vaidinome, o įsivaizdavome, kad esame partizanai...
Dabar dažnai mėgstama kartoti, kad tais laikais mokytojai buvo labai gerbiami, ne taip, kaip dabar.
Mums labai pasisekė, mokytojai buvo išskirtinės asmenybės. Daugelis jų dar buvo likę iš senosios kartos, tik vienas kitas "tarybinis mokytojas". Elgdavomės su mokytojais pagarbiai, žinoma, jei kuris būdavo bjauresnis - paerzindavome. Iki šiol pamenu matematikos mokytoją Jakštą. Aukštas, "ryžas", su ūsais. Eidavo ramiai tarp suolų ir tikrindavo namų darbus, o mes visi sėdėdavome ausis ištempę ir klausydavome, kam jis pabels tyliai į stalą pieštuku. Jei jau taip nutiko - šakės tau - pastaba. Įsivaizduojate, jam nereikėjo nei pykti, nei šaukti, užtekdavo tik tyliai kelis kartus pieštuku į stalą pabelsti ir visiems viskas aišku. Šviesiausia pedagogika. Buvo labai daug puikių mokytojų. Jei paklaustumėte, ar buvo blogų, sakyčiau, kad tokių ir nepamenu. Būdamas su mokytojais visada jaučiau, kad mano nugara saugi.
Kaip nutiko, kad jus iš gimnazijos išvežė į Komijos lagerius?
Už antisovietinę veiklą. Šešiese susibūrėme į grupę ir platinome slaptą literatūrą. Gaudavome nelegalią spaudą ir patyliukais ją išdalindavome kitiems gimnazistams. Rasdavo netikėtai pasuolėje. Be to, susirašinėjau su pirmąja savo simpatija Onute ir geru draugu, kurie buvo išvežti į Sibirą. Mano širdelė buvo kruvina, tad laiškuose rašiau viską, net neįtariau, kad visi tie laiškai būdavo sekami ir fotografuojami. Dar buvau nepilnametis, kai mane karinis tribunolas teisė Klaipėdoje. Kai išgirdau, kad man priskirtas aukščiausio lygio nusikaltimas, negalėjau suprasti, negi aš ką nužudžiau ir nepamenu? Kaip kitaip gali manyti, kai tau skiria 25 metus katorgos? Laimei, netrukus į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas ir mano bausmė buvo sušvelninta. Komijos lageriuose teko išbūti 3 metus ir 4 mėnesius.
Buvo baisu?
Keista, bet neprisimenu, kad tas laikotarpis būtų buvęs skaudus ar baisus. Šiaurinis Uralas, taiga, kertame mišką ir tiek. Man netgi buvo labai įdomu. Ir "baikų" visokių prisigalvodavome. Nei mūsų kas mušė, nei badu marino.
Po lagerio vėl grįžote į gimnaziją?
Taip, nes reikėjo baigti mokyklą. Dokumentuose buvo parašyta, kad privalau būti registruotas Šiaulių KGB rajone, tad teko mokyklą baigti Šiauliuose. Gerai, kad ten gyveno mano sesuo, turėjau kur prisiglausti. Didžiausios bėdos prasidėjo, kai reikėjo stoti, nes jaunuoliui su tokia reputacija buvo uždrausta stoti į aukštąją mokyklą, be to, studijuoti galėjau tik Šiauliuose. Bandžiau stoti į Dailės institutą, bet buvau gražiai paprašytas atsiimti popierius. Vilniuje bandžiau stoti į aktorystę, sekėsi puikiai, bet kai jau ėjau į trečiąjį turą, prie Lenino aikštės mane užkalbino nepažįstamas vyras ir nusivedė į saugumą. Išlaikė ten iki pat vakaro, taip ir nenuėjau į paskutinį turą. Galiausiai man pavyko neakivaizdžiai įstoti Vilniaus universitete į lituanistikos specialybę. Tačiau ir šios aukštosios mokyklos neteko baigti, nes 3 kurse gavau pranešimą, kad esu pašalintas už tarybiniam studentui nederamą elgesį. Pats važiavau aiškintis su Vilniaus universiteto prorektoriumi Stasiu Lazutka. Sekretorė niekaip nenorėjo manęs įleisti į jo kabinetą, bandė meluoti, kad jo nėra darbe. Kai pareiškiau, kad pasėdėsiu ir palauksiu iki kito ryto, kol ateis, ji nubėgo į prorektoriaus kabinetą ir šis neiškentęs išsiveržė pro duris užrėkė: "Aš tokius, kaip tu, šaudžiau ir šaudysiu. Lauk!" Atrėžiau: "Gal ir šaudėte, bet nebešaudysite" ir išėjau. Durys į šį universitetą man buvo užtrenktos.
Bet neprapuolėte?
Įstojau į Konservatoriją, neakivaizdiniu būdu studijavau liaudies teatro režisūrą. Įsidarbinau aktorių namuose, įsteigiau Novelės teatrą. Novelės teatro veiklą globojo to meto Menininkų rūmų vadovas dr. V. Zabarauskas. Jis man padėjo įstoti Maskvoje į aspirantūrą GITIS-e (Rusijos teatro meno universitetas), tuomet jis buvo vadinamas Lunačiarskio valstybiniu teatro meno institutu. Ten ir pabaigiau teatrologijos studijas. Taigi, kai labai nori, niekas tau negali sutrukdyti siekti mokslų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą