Tęsinys. Pradžia spalio 4 d. numeryje
Sovietmečiu vadinamoji nomenklatūra būtinai turėjo baigti mokslus partinėje mokykloje. Joje A. Vaitiekūnas, komandiruotas iš Varėnos, ir susipažino su A. Žaliu, atvažiavusiu iš Tytuvėnų.
Lietuvių "frakcija"
Algirdas ir Alfonsas susipažino žaisdami krepšinį. "Aš - Alfa", - tuomet prisistatė A. Žalys. "Algis", - atsakė A. Vaitiekūnas, net neįtardamas, kokiai ilgametei draugystei "pasirašė".
"Alfonsas buvo pranašesnis už mane žaidžiant tinklinį ir krepšinį, aš jį "apšaudavau" stalo tenise. Tinklinio rungtynėse tebūdavau tik kamuolio "pakėlėjas", o jau Alfonsas kai kirsdavo, retas smūgius atlaikydavo", - jaunystės metus prisiminė Algirdas.
PLIAŽE. Retai, bet dviejų bičiulių - Alfonso ir Algirdo - gyvenime pasitaikydavo ir tokių "lepinimosi" drauge akimirkų.
Besimokant toje partinėje mokykloje atrodė, kad A. Žaliui tik sportas ir terūpi.
"Aš mokytis atvažiavau, o ne žaisti", - esu "ožius" parodęs moksladraugiui, kai šis nuolat kviesdavo tai treniruotis, tai į varžybas. Bet, nepaisant to, mes puikiai bičiuliavomės. Kai mokslai ėjo į pabaigą, gavau paskyrimą į partijos Centro komitetą (CK), vėliau - į komitetą Vilniuje. Jame dirbdami, susispietėme į lietuvišką "flangą" - švęsdavome gimtadienius, surengdavome iškylas į įvairias Vilniaus ir jo apylinkių vietas.
Toji mūsų gal kokių dešimties bičiulystė ir savotiškas kumštis - "nacionalistai" - vadovybei nelabai patiko. Ir mus išsvaidė po visą Lietuvą. Taip aš atsidūriau Klaipėdoje, kurioje Alfonsas jau buvo išaręs gilias vagas", - prisiminė A. Vaitiekūnas.
Tačiau ir anksčiau atstumai užsimezgusiai bičiulystei nepakenkė. Kaip ir partinės mokyklos laikais, A. Žalys bičiulį ir iš Vilniaus sugebėdavo prikalbėti sudalyvauti kokiose nors futbolo ar krepšinio varžybėlėse Klaipėdoje.
"Kai skirstėmės po mokslų, Alfonsas tarsi priesaiką davė: "Kur gyvenimas mane benublokštų, visur remsiu sportą." Ir, kaip įsitikinome regėdami jo rūpesčius dėl sporto Klaipėdoje, tos priesaikos nuosekliai laikėsi", - pasakojo A. Vaitiekūnas.
Kai A. Žalys su reikalais atvažiuodavo į Vilnių, būtinai bičiuliai susitikdavo. O po 14 metų, kai A. Vaitiekūnas iš Vilniaus buvo "nuleistas" į partijos Klaipėdos miesto komitetą, draugystė su A. Žaliu ir jo žmona Eugenija - Genute - suvešėjo tarsi gerai laistomas ir tręšiamas medis.
"Mudvi su Birute Vaitiekūniene labai sutarėme, ir dabar, kai jos jau nebėra, labai pasigendu tos bičiulystės", - šią vasarą kalbinta prisipažino A. Žalio našlė Genutė.
Rožių krūmas
Žalių ir Vaitiekūnų šeimas ypač suartino rožių krūmas, vešėjęs netoli Juodkrantės, kur prie marių buvo lentiniai namukai, ir čia savaitgaliais suvažiuodavo "partinis ūkinis aktyvas" .
GRETA. Kaip partinėje mokykloje sporto komandoje atsistojo greta - pirmas iš dešinės - Alfonsas Žalys, antrasis greta - Algirdas Vaitiekūnas, taip per gyvenimą ir ėjo petys petin.
"Čia mūsų vaikams buvo rojus, o ir mums patiems didelė atgaiva - su sporto varžybomis, su anekdotais, su pasiirstymais valtimis, o kartais ir pasiplaukiojimais jachtomis Kuršių mariose. Jeigu likdavome nakvoti, susiporuodavome su Žaliais. Aš dabar, ieškodamas nuotraukų, net nusistebėjau, kaip mes su Alfonsu ir oficialiuose renginiuose, ir šiaip įvairiuose pasibuvimuose - vis greta ir greta",- stebėjosi Algirdas vizualiu atradimu.
Beje, rožių krūmą nostalgiškai minėjo ir Žalių sūnūs Vytautas, Artūras, ir Vaitiekūnų Raimundas. O tas rožių krūmas tebuvo viso labo erškėtrožių keras. Bet gražus ir taip svaiginantis rožių kvapu.
Draugavo "savotiškai"
A. Vaitiekūnas šiandien mano, kad ta jųdviejų draugystė buvusi kiek savotiška.
"Aš, žinodamas, kokius darbo krūvius ir šiokiadieniais, ir šventadieniais velka Alfonsas, niekada neleisdavau sau jam paskambinti, nors kartais galbūt ir labai knietėjo. Paprastai jis man skambindavo. Kai ragelyje išgirsdavau taip pažįstamą "Ale", labai nudžiugdavau. Nes paprastai tai reikšdavo, jog Alfonsas turi kokią idėją - kur nors nuvažiuoti, ką nors pamatyti. O kartu ir pabendrauti. Abu labai džiaugėmės, kad mūsų žmonos irgi turi bendrų interesų.
PRIĖMIMAS. Petys petin draugai laikydavosi ir "oficiozuose": iš dešinės - Alfonsas Žalys, Algirdas Vaitiekūnas, LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius, LKP Klaipėdos miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Jonas Gureckas, su kurio pritarimu ir palaikymu Vykdomojo komiteto pirmininkui būdavo "atrišamos" rankos veikti miesto labui.
Bet pasitaikydavo ir atvejų, kai Alfonsas mane susirasdavo širdgėlai išlieti. Ypač po įvairiausio rango atvykėlių iš Maskvos ir Vilniaus vizitų. Kaip jis buvo susikrimtęs, kai Klaipėdoje lankėsi SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Aleksejus Kosyginas, ir nuo jo gavo pylos dėl buities rūmų statybos. "Kam jie reikalingi, jeigu žmonės neturi kur gyventi", - maždaug tokia buvo priekaištų esmė. Nors kaip tik tuo metu visu tempu buvo statomas raudonų plytų Miško kvartalas, toliau į pietus dygo daugiabučių masyvai. Bet Kosyginas, gerokai pasipurslojęs Klaipėdoje, Alfonso nepaskundė nei Vilniuje, nei Maskvoje", - vieną iš nemalonių atvejų paminėjo A. Vaitiekūnas.
O tokių nemalonumų A. Žalio, kaip Vykdomojo komiteto pirmininko, biografijoje buvo apstu. Kažkam jis labai nepatiko Vilniuje, kažkas vis bandydavo rasti "kompromatų", ir vis nesisekdavo. Algirdui jis nepuldavo guostis, bet su kartėliu užsimindavo.
Atsakomybę prisiimdavo vienas
A. Vaitiekūnas iš arčiau nei kas kitas stebėjo ir darbinę veiklą.
"Sumanęs ką nors neoficialaus - pradedant muziejais, baigiant universiteto vizija - jis apsidrausdavo: po kokio nors pobūvio su pirmuoju sekretoriumi Jonu Gurecku kalbėdavo iki ryto, kaip patys sakydavo, kol barzdomis apaugdavo, o paskui, biuro posėdžiui pasibaigus, pranešdavo visiems ir klausdavo, ar neprieštarauja.
Jis buvo komandos žmogus, tačiau atsakomybę prisiimdavo vienas. Kai buvo pradėta Jūrų muziejaus statyba, jis buvo atėjęs į spaudos konferenciją ir prašė žurnalistų negarsinti, idant geras sumanymas nežlugtų. Beje, neoficialioje aplinkoje juokaudavo: nebūtina viską pradėti nuo galvos, galima ir nuo kito galo, svarbiausia - nepamiršti sujungti.
Alfonsas buvo be galo drąsus. Kartą, kai jis grįžęs iš JAV partijos komitete pasakojo apie tos šalies pasiekimus, po susitikimo paklausiau, ar nebijąs girti "supuvusiu" vadintą kapitalizmą, juk ne visiems tai patinka... Jis, ilgai negalvojęs, atsakė: "Juk mes su jais lenktyniaujame, taigi reikia žinoti tikrąją padėtį, ar ne?"
Mano baimės dėl bičiulio nebuvo iš piršto laužtos. Gana dažnai skambindavo CK klerkai ir klausinėdavo apie Žalį. Kai tą pasakiau jam, išgirdau: "O tu manai, kad tik apie mane klausinėja?" Ir gali tik spėlioti, kokią informaciją pateikdavo kiti bendradarbiai ar net ir bendražygiais vadintieji", - svarstė bene vienintelis A. Žalio bičiulis, kuriam Vykdomojo komiteto pirmininkas retkarčiais atvirauti leisdavo iki skausmingo gyvuonies...
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą