Nežinomas Alfonsas Žalys (9)

Nežinomas Alfonsas Žalys (9)

Tęsiame pasakojimą, kokie Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės akto signataro, Klaipėdos Garbės piliečio ir Klaipėdos universiteto garbės daktaro Alfonso Žalio charakterio bruožai leido jam laviruoti tarp Scilės ir Charibdės.

Tęsinys. Pradžia 2014 m. spalio 4 d. numeryje

Galima sakyti, kad tie klaipėdiečiai, kurių keliai kažkur susikryžiavo su A. Žalio minamais takais, kupini dėkingumo apvaizdai už tai, kad jų gyvenime taip nutiko. Ir vienas iš jų - Klaipėdos eksmeras Rimantas Taraškevičius.

Žalio pamokos

"Kai jaunas, baigęs mokslus, sugrįžau dirbti statybininku, su Vykdomojo komiteto pirmininku teko daug bendrauti. Jis pats rūpindavosi ir prižiūrėdavo kiekvieną statomą ar rekonstruojamą objektą. Be galo reiklus sau, reiklumo nestokojo ir kitiems. Negalėdavau atsistebėti jo išmintimi ir gudrumu apeinant tuometinius įstatymus, bendraujant su centrine valdžia dėl statybų finansavimo. Neįmanoma išvardyti visų objektų, kuriuos mums paliko Žalys. Tačiau jis mums paliko, drįstu sakyti, didesnį turtą - savo asmeninį pavyzdį. Ir pamokas - kaip reikia svajoti, planuoti, dirbti ir nepavargti, rizikuoti ir laimėti, mylėti savo artimą, savo miestą ir savo Tėvynę Lietuvą. Džiugu, kad Žalio lietuviškąją vagą tęsia jo sūnus Vytautas - istorikas ir diplomatas.

Aš daug kartų patyriau Žalio - statybininko "nuo Dievo" - rūpestį ir reiklumą. Jis - statybininkas iš didžiosios raidės! Įkūnydamas Jūrų muziejaus idėją jis pats vadovavo sudėtingai statybai tarsi darbų vykdytojas. Svarbiausia, kad tuomet toji statyba buvo nelegali. Nelegali buvo ir antroji muzikos mokykla Statybininkų prospekte, nelegali - Ledo arena, nelegalus Dramos teatro perstatymas. Būtent per Dramos teatro rekonstrukciją daugiausiai teko su juo bendrauti. Tuomet jau buvau Statybos tresto valdytojo pavaduotojas, įpareigotas rūpintis Dramos teatro reikalais. Mačiau, kaip jis rūpinosi kiekviena statybos kertele. Kad aktoriams būtų patogu, kad žiūrovai, atėję į teatrą jaustųsi patekę į meno šventovę. Rizikuodamas savo galva Vykdomojo komiteto pirmininkas ragino visus neapsiriboti kasdienybe, aukotis dėl kilnių tikslų, nepasiduoti biurokratijos liūnui, o kurti didžius paminklus, kurie kultūrina ir lietuvina Klaipėdą, o žmonių gyvenimą daro taurų ir prasmingą. Pastarosios Žalio pamokos ypač aktualios šiandien, kai per partines rietenas, asmenines ambicijas dažnai visas garas nueina švilpukui, o garvežys stovi vietoje.Alfonsą Žalį daugelis mūsų laiko savo Mokytoju. Būti gerais jo mokiniais nėra taip paprasta", - tikino R. Taraškevičius.

Rangų nepaisė

Nors A. Žalys buvo subūręs komandą, kurioje buvo stiprių savo kuruojamos srities specialistų, tačiau jam buvo svarbios ir "žmonių iš gatvės" idėjos.

Kartą A. Žalys apsilankė Jūrų muziejaus statybose, kai jose tebuvo tik sargas. O jam duktė Dalia, šiandien - Česnienė, buvo atgabenusi pietus - kotletų katiliuke, įsuktame į rankšluosčius.

"Tėvas, žinoma, dėmesį sutelkė ne į kotletus, o į Žalį, su kuriuo žirgliavo per muziejaus statybų teritoriją. Aš tipenau iš paskos ir klausiausi, ką mano klasės draugo Vytauto tėvas pasakoja. O mano tėvas dosniai žarstė patarimus, kas galbūt ne toje vietoje statyti numatyta. Žalys jo įdėmiai klausėsi. Ir man susidarė toks įspūdis, kad jie buvo lygiaverčiai pašnekovai - kelis kartus Vykdomojo komiteto pirmininkas suklusdavo ir pratardavo maždaug taip: "Tikrai verta pagalvoti apie tai", - prisiminė pokalbininkė.

Kalvystės muziejus - per 15 min.

Stebuklinga ir kraštotyrininko Dionyzo Varkalio istorija. Nors jis negali atleisti sprendimo dėl Liepų gatvės kapinių, tačiau Žalį dievina dėl Kalvystės muziejaus steigimo. Jis Šaltkalvių gatvėje aptiko užgriozdotą kalvę ir risčia nudūmė į Vykdomąjį komitetą apie radinį pranešti A. Žaliui. Šis metė visus darbus ir pasakė - einam. Kaip viskas klostėsi toliau, aprašyta Kosto Kauko apybraižoje "Vėtrų ugdytas".

"Abu apžiūrinėja pro tą patį kiaurą langelį. "Kalvė. Tikra kalvė",- pripažįsta pirmininkas. "Atkraustysiu duris, apžiūrėsim." "Durų kol kas nelieskim. Važiuojam, parašysiu įsakymą, išsinuomosi. Tada." Prieš išeinant iš kiemelio, Dionyzas tarsteli:"Atsiprašau, pirmininke. Kai tik pamačiau šią kalvę, man toptelėjo eretiška mintis. Tik nedrįstu jos pasakyti."

"Įdomu. Net labai. Erezijos davė pasauliui daug gera. Gal ir ši duos? Sakyk." "Prisiminiau liaudies išmintį: įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips." A. Žalys juokiasi. "Todėl kiaulės į bažnyčią neleidžiamos. Na, na, kokia gi ta erezija? Materialinė? Kultūrinė? Dvasinė?" "Joje susilydžiusios visos vertybės. Pirmiausiai reikėtų daug pinigų. Tikriausiai pats kalvystės dievas Hefaistas į ausį pakuždėjo: čia yra nuostabiausia vieta Kalvystės muziejui. Vienas jo skyrius būtų kalvė. Antras - kiemas. Trečias - štai šitas kieme esantis namas. Stambių eksponatų turime daugiau nei reikia: meniškiausios tvorelės, gražiausi kryžiai iš sunaikintų kapinių. Smulkesnių darbų yra Kraštotyros muziejaus fonduose. Jų dar įmanoma surasti ir kaimuose. Pirmininkas susimąsto. "Graži erezija. Net labai. Kiek šiame name gyventojų?"

"Daug nebus. Dvi trys šeimos. Namas paprastas. Vieno aukšto. Plokščiastogis. Tikriausiai čia buvusios dirbtuvės." Pirmininkas minutėlę patyli.

"Pritariu! Darom Kalvystės muziejų!"

Prisiminus tą dieną, Dionyzas pagyvėja, prašviesėja jo veidas: "Per dešimt penkiolika minučių aš įsigijau dirbtuves. Per tas pačias keliolika minučių buvo pradėtas Kalvystės muziejus... Kai tik sugrįžome į Vykdomąjį komitetą, pirmininkas pasikvietė Kultūros skyriaus vedėją Nijolę Navogreckienę ir paprašė kartu su Butų skyriumi pasirūpinti prie kalvės esančio namo gyventojų iškeldinimu į naujus butus, susitarti su architektais dėl kalvės ir to namo įvertinimo, dėl rekonstrukcijos projekto.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder