Pranas Škimelis: "Per gyvenimą reikia eiti su humoru!"

Pripažinkime, į senjorus visuomenė žiūri dviprasmiškai. Žinoma, toleruoja. Suprantama, gerbia. Vis dėlto tyčia ar netyčia juos ir jų prasmingus per gyvenimą nuveiktus darbus pamiršta. Tačiau mes nusprendėme taisyti padėtį ir priminti apie garbaus amžiaus Klaipėdos krašto šviesuolius. Vienas iš jų - Pranas Škimelis. Šis energingas senjoras, mokantis groti 20 instrumentų ir muzikos mokinęs apie 100 mokinių, šiandien gali didžiuotis ne tik savo, bet ir mokinių, kurie savo profesionaliu muzikavimu šiandien garsina Lietuvos vardą, pasiekimais.

Nors visai netrukus įkopsite į devintą dešimtį, tačiau užsiimate gausybe veiklų. Juk esate muzikantas, mokytojas, kompozitorius. Iš kur Jūsų amžiuje tiek daug energijos?

Tai turbūt lemia svoris (juokiasi. - Autor. past.). Kadangi esu "kūdas", tai ir spėju visur subėgioti.

Vis dėlto šiandien tiek ir beužsiimu. Juk esu pensininkas, arba, gražiau tariant, senjoras. Anksčiau teko labai daug kur dalyvauti... Dabar vokaliniame ansamblyje "Klaipėda" mokinu dainuoti senyvo amžiaus žmones.

Kartu su šiuo ansambliu turbūt dažnai dalyvaujate koncertuose, miesto renginiuose?

Taip, dažnokai. Pavyzdžiui, visai neseniai Žvejų rūmuose vyko Pagyvenusių žmonių asociacijos sudėtinis koncertas, kuriame pasirodėme ir mes. Į užsienį išvažiuojame retai, tačiau miesto šventėse nuolat dalyvaujame. Juk, galima sakyti, reprezentuojame jūrinį charakterį, kadangi mūsų įvaizdis - uniformos - primena jūrininkų.

Anksčiau, kai buvau jaunesnis, su kitais kolektyvais apvažiavome visą Europą ir dar toliau - nuo Sibiro iki Atlanto vandenyno. Su Plungės "Suvartuku" buvome Krasnojarske, Maskvoje. Keliavome į Lenkiją, Vokietiją, Vengriją, Prancūziją...

Gimėte ir augote Skuode, mokėtės Klaipėdos muzikos mokykloje (dabar Stasio Šimkaus konservatorija). Vėliau vis dėlto išvykote į Plungę ir daug metų ten dirbote mokytoju. Kodėl nelikote uostamiestyje?

Tuo metu gavau paskyrimą į Plungę. Vėliau vedžiau, dar teko tarnauti kariuomenėje. Man grįžus po karinės tarnybos, maniau, atsiimsiu dokumentus iš Plungės ir pradėsiu gyvenimą Klaipėdoje. Tačiau manęs niekaip nepaleido Plungės kultūros skyrius. Taip ir grįžom su žmona atgal į Plungę ir ten praleidom savo jaunystę.

Vis dėlto noras gyventi uostamiestyje nedingo. Kai vaikai užaugo ir išvyko į Klaipėdą, galiausiai ir mes su žmona persikėlėm čia. Pradėjau dirbti Klaipėdos jūrų uosto Kultūros rūmuose. Ten vadovavau vaikų ir jaunimo orkestrui. Vėliau tapau šokių ir dainų ansamblio "Disvitis" kapelos vadovu. O 2007 m. tapau pagyvenusių žmonių "Klaipėda" mišraus vokalinio ansamblio vadovu.

Regis, esate labai kolektyviškas žmogus. Kodėl siekiate suburti žmones į bendruomenę?

Na, taip esu įpratęs nuo pat muzikos mokyklos laikų. Grįžęs į Plungę, muzikuoti mokiau vaikus, akompanavau šokėjams, grojau ir vadovavau ansambliams. Užauginau apie 100 mokinių, tarp kurių - žymus kompozitorius Andrius Kulikauskas, Petras Vyšniauskas. Taip pat Rytis Urniežius, kuris, galima sakyti, pralenkė mokytoją. Jis - Dainų šventės dirigentas, o aš to juk nedariau!

Visą gyvenimą skyrėte muzikai. Ką Jūs gavote iš muzikos?

Muzika - tai penas ir džiaugsmas "dūšiai". Kaip čia pasakius... Jei man gera, aš džiaugiuosi, gal ir kitas šiais jausmais "užsikrės". Taip pat ir su muzika: jei man ji patinka, gal ir šalia sėdinčiam patiks. Tas džiaugsmo perdavimas kitam ir yra didžiausias malonumas.

Pradėjote nuo lūpinės armonikėlės, vėliau grojote mušamaisiais bei kontrabosu. Sesuo Jus taip pat mokino groti pianinu. Kokiais dar instrumentais grojate?

Muzikuoti galiu maždaug 20 instrumentų. Groju beveik visais klavišiniais ir pučiamaisiais. Jei iš pastarųjų, tai mažiausias instrumentas bus fleita, kuria dar tarnaujant kariuomenėje grojau dainų šventėje Estijoje. Akapeloje teko išmokti groti klarnetu, taip pat trimitu, saksofonu. Kai tarnavau kariuomenėje, grojau helikonu. Tai - instrumentas, kuriuo norint groti reikia įlįsti į vidų, tarp vamzdžių.

O kam Jums reikalingas toks platus instrumentų pažinimas?

Trumpai sakant, iš reikalo. O grubiai sakant - net iš prievartos (juokiasi. - Autor. past). Iš tiesų teko mokytis groti įvairiais instrumentais, su kuriais nebuvau susidūręs anksčiau. Juk, norint būti ansamblio vadovu, reikia išmanyti visus instrumentus, kuriais čia muzikuojama. Taip susipažįsti su savo mokinių galimybėmis.

Esu skaičiusi, kad, nors ir gyvenote labai muzikalioje šeimoje, nedainavote dėl to, kad neturėjote balso. Tačiau dabar mokinate žmones dainuoti. Ar tai reiškia, kad svarbiausia klausa, o balsas yra išvystomas?

Išties, mano mama ir sesuo buvo tikros lakštingalos. Tačiau aš dainuoti nemokėjau. Besimokant muzikos mokykloje teko solfedžiuoti iš natų. Iš čia, nors ir menkas, atsirado supratimas apie dainavimą.

Kai pradėjau dirbti ansamblyje "Klaipėda", iš pradžių buvo sudėtinga. Visą gyvenimą dūdą pučiau, būgnus mušiau, o dabar dainuoti reikia mokint! Tačiau chorvedys Eugenijus Ratiukas nuramindamas patarė: "Tu grok fortepijonu arba akordeonu, o kiti tegu dainuoja. Ir viskas!" Pradžioje taip ir buvo, o vėliau jau žinojau, kas bando "falšyvint", o kas gerai dainuoja. Po to ir pats išmokau dainuoti. Nors ką jau čia. Staugiu kaip vilkas pakarklynėj ir tiek!

Daugelis sako, kad kūryba - tai pagrindinis vaistas nuo senėjimo. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?

Taip pat sako ir poetė Julija Montvydaitė-Samuilienė, kuri rašė tekstus mano kurtai muzikai. Reikia juk smegenis krutinti, kad visai nesustabarėtų!

O aš sakau, kad per gyvenimą reikia eiti su humoru ir niekada nepasensi!

O kokie kiti Jūsų pomėgiai, be muzikos?

Aš labai domiuosi mokslu. Kas yra įrodyta faktais - tuo ir tikiu. O kas dėl religijos, tai aš labiau linkęs į senąją lietuvių religiją, kai žmonės buvo su gamta labiau susiję. O šiandien, pažiūrėkit, kas darosi. Plastmasinių maišelių naudojam 40 kartų daugiau nei danai. O jie juk šitaip teršia gamtą!

2015-ieji Klaipėdoje paskelbti Senjorų metais. Ar renginiai, vykstantys šia proga, manote, pagyvins senyvo amžiaus žmones ir įtrauks juos į Klaipėdos visuomeninį gyvenimą?

Kadangi dažnai už renginius reikia mokėti, tai ir žmonių susirenka ne tiek ir daug. Žinot, kaip tie keli eurai pensininkui yra svarbūs. Aišku, kas nori, tas ir dalyvauja.

Kalbant apie Senjorų metus, man gaila, kad miesto valdžia finansavimą skyrė tik daliai Klaipėdos ansamblių. Taip ir liko nuoskauda. Miesto renginiuose juk visuomet dalyvaujam! Galėjo tuos pinigėlius visiems po lygiai paskirstyti.

Noriu pridurti, kad valdžios abejingumą jau esu ne kartą pastebėjęs. Pavyzdžiui, Jūros šventėje visad dainuodavom Anikės aikštėje sekmadieniais 12 val. Visad pasirodydavom pirmi, kai aikštė būdavo praktiškai tuščia. Na, vienas kitas žmogus jau būdavo. Tačiau vienais metais mūsų laiką paankstino net iki 10 val. ryto. Kai koncertavom, aikštė buvo visiškai tuščia.

Taigi mes patys sau padainavom ir paplojom. Aš su humoru taip ir pasakiau: "Kad būtų 8 valanda, būtų geriau. Žvejai tą valandą keliasi meškerioti, eidami sustotų, paplotų mums." Tai praėjusiais metais gavome koncertuoti po pietų... Atrodo, kad, jei jau esi senjoras, tai ir dainuok kur nors pakampy.

Kaip manote, kokių pramogų ar veiklos trūksta senyvo amžiaus klaipėdiečiams?

Šiaip esame labai patenkinti, nes mes, senjorai, gausime keletą patalpų Klaipėdos Andrejaus Rubliovo mokykloje. Visi senjorų kolektyvai ten galės repetuoti. O anksčiau, būdavo, tik žiūrėk, kur prisiglaust: Žvejų rūmuose, "Carite" ar net namuose.

O renginių mums netrūksta. Vyksta vakaronės, susitikimai su lektoriais, arbatos degustacijos ir kitos veiklos. Vis dėlto ne visi senjorai nori dalyvauti. Kiti gal mėgaujasi ramybe.

Rodos, esate laimingas senjoras. Ko galėtumėt palinkėti kitiems senyvo amžiaus žmonėms, kurie pristygsta džiaugsmo?

Svarbiausia niekada nepykti. Jei ant manęs kas supyksta, pats aš stengiuosi nepykti. Į gyvenimą reikia žiūrėti su pozityvu ir niekam nepavydėt. Jei kitam žmogui sekasi, tai man - tik džiaugsmas!

Reikia dalyvauti koncertuose, parodose, bendrauti su įvairiais žmonėmis. O jei tik susirietęs sprendi kryžiažodžius ir televizorių žiūri - užsisklendi savam kiaute, tai tik senti ir telieka.