Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (168)

2010-09-20 00:01

Kęstutis Žilinskas nuo mažumės labai akylai stebėdavo aplinką. Jam Turgaus gatvė, ypač žiemą, atrodydavo tarsi iš Kristiano Anderseno pasakų.

"Iš saldaininės ir į ją nuolat zuidavo sunkvežimiai, kurie, tarsi plentvoliai, sutrombuodavo sniegą. Tuomet mes audavodamės pačiūžas ir lyg ledu skriedavome Turgaus gatve" - prisiminė jis.

O jų namo priestate gyveno šeima, kuri labai skyrėsi nuo kitų kaimynų.

"Jie ir jų vaikai visiškai nė su kuo nebendravo. Vakarais jų namuose neplieksdavo šviestuvai. Jie degindavo žvakes. Ir jų buto langai būdavo tokie paslaptingi", - vaikystės įspūdžius iš Turgaus g. 23-iojo namo tebesinešioja K. Žilinskas. Jis pamena, kad tų kaimynų sūnus buvęs Ansas. "Gal toji šeimyna buvo estų tautybės? O gal lietuvininkai?" - spėlioja Kęstutis.

Bet Žilinskų šeimyna daugiausiai bendraudavo su rusų tautybės kaimynais Irina ir Fiodoru Ivanovais, gyvenusiais taip pat antrajame namo aukšte, taip pat su baltarusiais Vitalijumi ir Galina Nikolaičikais iš pirmojo aukšto.

"Tai buvo labai nuoširdūs ir dosnūs žmonės. Bet vyriškoji šių šeimų pusė turėdavo bjaurią ydą - išgėrę karšdavo žmonų kailius. Tėvai bandydavo gesinti šeimyninius konfliktus",- sakė K. Žilinskas.

Jis prisiminė ir namo anekdotu tapusią situaciją. Kaimynas Fedia dirbo "Baltijos" laivų statykloje. Kadangi įmonė netoli, jis pietauti grįždavo į namus. Būtinas pietų priedas būdavo taurelė degtinės. Kartą jo žmona apsižiūrėjo, kad nėra pasirūpinusi "priedu". Bijodama sutuoktinio pykčio, Irina į taurelę pripylė... vandens. Ir kaip ji nustebo, kai Fiodoras, "įkalęs" vandens, pradėjo... girtėti. Na, toks lyg placebo poveikis.

Kartą K. Žilinskas į namus grįžo paryčiais. Nenorėdamas žadinti tėvų, jis apžiūrėjo namą ir pastebėjo, kad yra atviras langas į kambarį greta tėvų miegamojo. O kieme kaip tik buvo kopėčios. Na, jomis Žilinskiukas ir kopia į butą. Budrią kaimynę name priešais, matyt, kankino nemiga. Ji pamatė kopėčiomis į butą bekopiantį jaunikaitį ir, pamaniusi, kad tai vagis, tuoj pat paskambino į miliciją.

Aldona ir Kostas Žilinskai su sūnumi Kęstučiu ir jo dukromis bei sūneliu.

"Milicininkai atvažiavo beregint. Duris jiems pats atidariau. Pareigūnai klausia, kas aš toks. Aiškinu, kad čia gyvenu. Tačiau jie manimi nepatikėjo. Įėjo į miegamąjį pas tėvus. Tie atsibudę nieko nesupranta, kas čia dedasi. "Ar šis pilietis čia gyvena?" - tėvų klausia milicininkai. Tėvai susižvalgė, bet amo netekę nieko neskuba sakyti. Žiūrėjo į mane taip, tarsi pirmą kartą būtų mane matę... Na, viskas baigėsi laimingai, kai milicininkai patikrino dokumentus",- jaunystės nuotykį prisiminė K. Žilinskas.

Jis labai daug kalbėjo apie savo brolį Vytautą, kuriam dėl jaunylio išdaigų visi kankorėžiai subyrėdavo. Namuose iš kažkur atsirado stambūs peiliai. Gal tėvai juos norėjo į kaimą kiaulėms skersti vežti? Ir jie tapo mėgstamiausi įrankiai svaidyti į gražias ąžuolines vidines buto duris.

"Buvome prisikaitę kaubojiškų knygų, na, ir įsijautėme... Paskui durys pabodo, pradėjome peilius svaidyti į grindis. Kartą aš peilį į savo koją įsmeigiau. Ne aš, Vytas į kailį gavo. Jis kentėjo ir tuomet, kai aš, manydamas, kad blizgančios kalio permanganato kapsulės yra saldainiai, jų prisikračiau į gerklę. Vytautas buvo sumanus vaikinas - tuoj mane pradėjo girdyti pienu. Ligoninės nereikėjo..." - vardino vaikiškus potyrius Kęstutis.

Teatro bacila

Kaip jau minėta ankstesnėje "Akvarelėje", Aldonos Žilinskienės tėvas kaimo prie Utenos klojime rengdavo vaidinimus, į kuriuos vaidinti ar vaidinimų žiūrėti sukviesdavo visus kaimynus.

"Manau, kad toji tėvo teatrinė bacila užkrėtė ir sūnus",- spėjo ponia Aldona.

Ji savo berniukus pagal visas Lietuvoje susiklosčiusias tradicijas bandė auklėti katalikiška dvasia.

"Vakarais mus paklupdydavo ir mokydavo melstis. Man būdavo baisiai nuobodu, ir kai mama susikaupusi kalbėdavo poterius, aš Vytautui rodydavau visokiausias grimasas. Jis neišlaikydavo ir pradėdavo žvengti. Mama ant Vytauto labai supykdavo, visai nežinodama, kad pykti turėtų ant manęs", - prisipažino Kęstutis.

Ne tik jaunėlis teatro bacilos nuo mažumės buvo pagautas, bet ir pirmagimis Vytautas. Tiesa, pastarajam teatras netapo gyvenimo ašimi. Kaip jau minėta ankstesnėje "Akvarelėje", Vytautas savo gyvenimą vis dėlto susiejo su jūra. Tačiau buvo periodas, kai jis buvo tikras teatralas. Mat Klaipėdos dramos teatre lankė Povilo Gaidžio studiją ir netgi vaidindavo spektakliuose.

Į spektaklį "Raudonoji gėlelė", kuriame vaidino, buvo pasikvietęs ir jaunylį brolį. Beje, Kęstutis tapo savo brolio "adjutantu" - nešiodavo paskui jį portfelį, kuriame buvo Vytautui skiriamų vaidmenų tekstai. Berniukui tas "adjutanto" vaidmuo labai patiko, nes tokiu būdu galėdavo šmižinėti teatro užkulisiuose. Jis matydavo teatro legendas Vytautą Kanclerį, Mariją Černiauskaitę, Laimą Kerniūtę, Balį Barauską, Romualdą Grincevičių ir daugelį kitų ne iškiliuose karalių ar karalienių vaidmenyse scenoje, o mindžiukuojančius prie gazuoto vandens aparato ar geriančius arbatą su sumuštiniais.

Kai Vytautą pašaukė į kariuomenę, jo niekur neišsiuntė. Liko Klaipėdos kareivinėse. "Ir jose gyvenau beveik laisvu režimu, nes tapau artistu, vaidinančiu Klaipėdos karininkų namų statomuose spektakliuose. Repeticijos, vaidinimai, netgi gastrolės į kitus dalinius. Vos ne teatro padangių žvaigždė",- ironizavo Vytautas Žilinskas.

Į spektaklius Karininkų namuose ateidavo ir tėvai, ir broliukas Kęstutis.