Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (186)

2011-02-07 00:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau "naršysime" po Liepų g. 7-ąjį namą, kuriame dabar yra įsikūrusi Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus administracija, moksliniai bendradarbiai. Čia saugojami ir muziejaus fondai.

Gausėjant fondams, Kraštotyros muziejaus filialai 1966 m. buvo įsteigti Nidoje ir Šilutėje. Prasidėjus Atgimimui, abu šie skyriai tapo savarankiškais muziejais. 1967 m. Kraštotyros muziejuje buvo įsteigtas Jūrų skyrius. Namelyje Herkaus Manto g. 14 nuo pat pradžios karaliavo Aloyzas Každailis. Būtent jo dėka šis skyrius išaugo į dabartinį Lietuvos jūrų muziejų.

Tęsėsi gudravimas

1971 m. Kraštotyros muziejuje iš pagrindų pertvarkyta istorijos skyriaus ekspozicija, apėmusi Klaipėdos miesto ir iš dalies krašto istoriją nuo seniausiųjų laikų iki 1945 m. Tačiau prieš pristatant visuomenei šiuos iš tiesų vertingus pažintinius dalykus, vėlgi buvo reikalingas ideologinis "reveransas" - reikėjo atnaujinti tarybinio laikotarpio ekspoziciją, pagrindinį dėmesį skiriant sovietinės armijos įsiveržimui į Klaipėdą 1945 m. sausio 28 d.

1973 m. patyliukais buvo įkurtas Liaudies meno skyrius, kuriam 1975 m. paskirtas restauruotas pastatas Pakalnės g. 2. Čia įrengta ir nuolatinė šio skyriaus ekspozicija. Labai ribotas skaičius žmonių žinojo, kad šio pastato rūsiuose kaupiami eksponatai būsimam Jūrų muziejui, kurio statybos buvo paslaptis netgi daugeliui tuo metu miestui vadovavusių žmonių. Žinoma, išskyrus Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį ir labai nedidelę dalį miesto "ūkininkų" ir partinių ideologų.

Dabartinis muziejaus direktorius Jonas Genys pripažįsta, kad tai, kas padaryta ir sukaupta muziejui vadovaujant Bronei Elertienei, - neįkainojamos vertybės.

"Tokių Mažosios Lietuvos etnografinių daiktų, buities rakandų, baldų šiandien mes tikrai nebesurinktume. Tiesiog jie jau dėl įvairių priežasčių yra išnykę, o dar išlikusių tiesiog neįpirktume", - pripažino J. Genys.

Vėlesnis etapas

Kai B. Elertienė buvo prikalbinta eiti dėstyti studentams Klaipėdos krašto tradicijų ir papročių kurso Klaipėdos fakultetuose, muziejui pradėjo vadovauti Ona Zelenienė (1977-1986 m.), Juozas Dmuchauskas (1986-1990 m.).

Pasak ilgiausiai - nuo 1972 metų - muziejuje dirbančios fondų tvarkytojos Irenos Budginienės, ją, kaip asmenybę, suformavo B. Elertienė.

1971 m. Kraštotyros muziejuje iš pagrindų buvo pertvarkyta istorijos skyriaus ekspozicija, apėmusi Klaipėdos miesto ir iš dalies krašto istoriją nuo seniausiųjų laikų iki 1945 m. Tačiau prieš pristatant visuomenei šiuos iš tiesų vertingus pažintinius dalykus, vėlgi buvo reikalingas ideologinis "reveransas" - reikėjo atnaujinti tarybinio laikotarpio ekspoziciją, pagrindinį dėmesį skiriant sovietinės armijos įsiveržimui į Klaipėdą 1945 m. sausio 28 d.

"Tai dėl jos įtakos muziejininkystę pamilau visa esybe. Tačiau ir po jos vadovavę muziejui žmonės buvo atsidėję savo darbui. Ir kiekvienas įnešė savo indėlį. Pavyzdžiui, vadovaujant Juozui Dmuchauskui, muziejus praturtėjo inventoriumi", - sakė I. Budginienė.

1990 m. muziejui vadovauti buvo prikalbintas dabartinis Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus.

"Per pusantrų metų darbo, kuomet ėjaus muziejaus vadovo pareigas, nelabai galėčiau pasigirti ką nors ypatingo nuveikęs. Man atrodė, kad tuometinė muziejaus veikla buvo labai vangi - niekas nekalbėjo apie mokslinius darbus, buvo nutrūkusi ekspedicinė veikla. Muziejaus ekspozicijos - paviršutiniškos, nes, atrodo, jau ir eksponatų kaupimu niekas per daug nebesirūpino", - gautą "palikimą" reziumavo V. Žulkus ir pripažino, kad vieną rimtą ekspediciją kartu su Kaliningrado istorinio muziejaus bendradarbiais surengė - dvi savaites fiksavo ordino pilių bei bažnyčių plytas.

Tuomet jis pats ėmėsi publikacijas skelbti, tai skatino daryti ir muziejaus bendradarbius, kuriems atrodė, kad tai - visai ne muziejininko funkcija. Vėliau su V. Žulkaus bei Alvydo Nikžentaičio prisilietimu Klaipėdoje radosi Prūsijos ir Vakarų Lietuvos centras, kuriame šiandien buriasi jaunieji mūsų krašto tyrinėtojai.

Anonsas

Kitą pirmadienį - apie gana sudėtingą muziejaus egzistavimo laikotarpį, kai Memelio pavadinimas vis dar buvo tarsi tabu, kai prieškarinės Klaipėdos atvirukų kolekcijos ekspozicija Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje virto vos ne europiniu skandalu.