Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (201)

2011-05-30 00:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairomės po K. Donelaičio g. 4-ąjį namą, kuriame šiuo metu karaliauja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai ir profesūra. Šiemet šiam pastatui sukanka 100 metų.

1971 m. vasarop iš šio pastato išsikraustė mokykla-internatas ir jo vietoje įsikūrė Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros katedros auditorijos. Iš Vilniaus pedagoginio instituto čia buvo perkelta Choreografijos katedra.

Iš Šiaulių ir Vilniaus katedros parkeliavo su visa profesūra ir netgi studentais, kurių dalis vėliau tapo Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų, dar vėliau - ir Klaipėdos universiteto dėstytojais, profesoriais.

Tais pačiais metais buvo įkurta ir Chorvedybos katedra. Šios trys katedros tapo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos Muzikos fakultetu. Jo pirmuoju dekanu buvo paskirtas Vytautas Jakavičius.

1971 m. rugsėjo 1-ąją aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministras Henrikas Zabulis ir pirmasis Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakulteto dekanas Vytautas Jakavičius parašais tvirtina naujos aukštosios mokyklos Klaipėdoje gyvavimo pradžią.

Gal sėslieji klaipėdiečiai to momento ir nepastebėjo, tačiau aš, tuo metu gyvenusi ir dirbusi Vilniuje, 1972-1975 m. parvažiuodavau į savo gimtąjį miestą ir iškart atkreipdavau dėmesį į permainas. Pirmiausiai - vizualines.

"Albatrose" (buvo tokia elitinė valiutinė parduotuvė jūreivių žmonoms "skudurų" pirktis, o patiems kapitonams už bonas - valiutos atitikmenis - buvo galima net viskio ir "Marlboro" cigarečių nusipirkti) įsigytos suknelės ar paltai jau nebebuvo visko viršūnė. Humanitarės studentės nusimegzdavo ar pasisiūdavo tokias aprangas, kurios galėjo rungtis su iki mūsų tada dar neprasiveržusiais "diorais" ar "šaneliais".

Fakulteto dėstytojai pradėjo veikti ir giluminius uostamiesčio kultūros vandenis, kuriuose kokia nors daina apie Leniną nebebūdavo vertinama kaip tobulumo ir grožio reiškinys. Tos tendencijos ypač sustiprėjo, kai į Klaipėdą iš Vilniaus 1973 m. buvo "komandiruotas" dirbti Vytautas Jakelaitis.

"Būna dienų, kurios neišdyla iš atminties net su visom smulkmenom. Tokia buvo 1973 metų rugpjūčio 28-oji. Atvažiavau į Klaipėdą su visa manta ir tuoj pat užėjau į savo darbovietę - Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultetą. Gražūs senoviški rūmai, o tuščia, nė gyvos dvasios. Iš vestibiulio pirmos durys dešinėn lyg ir dėstytojų kambarys, jame sulūžęs stalas, pora kėdžių. Budinti moterėlė suranda priėmimo komisijos sekretorių Putiną Fledžinską, tas vaikinas, tik vasarą grįžęs iš armijos ir pasinėręs į stojamuosius egzaminus, sako: "Štai visi popieriai, pirmas kursas sukomplektuotas". Ateina ir mokymo dalies vedėja Elena Mickevičiūtė. Buvusio dekano Vytauto Jakavičiaus nėra - išvažiavęs į Vilnių, gaila - prasilenkėm. Tarp popierių surandam ministro įsakymą dėl naujo dekano paskyrimo. Taigi taip ir pradedam, nors niekas jokių reikalų neperduoda, niekas naujo vadovo nepristato. Ir nereikia, svarbu kuo greičiausiai pradėti.

Nuo ko pradėti? Nuo paskaitų tvarkaraščio, jo dar nėra, o rugsėjo pirmoji taigi už trijų dienų! Net šalta pasidarė, nuojauta sako - čia kažkas ne taip, artėja pirma nelaimė ir chaosas. Visos katedros jau turi dirbti, ūkio dalis plušėti, o tvyro tuščia, kurti tyla. Visi kažko laukia, bet ne darbe, o kažkur pasklidę, nepasiruošę. Bent man tada taip atrodė", - pirmuosius įspūdžius K. Donelaičio g. 4 pastate mena V. Jakelaitis knygoje "Saulei leidžiantis - toks buvimas drauge".

Muzikos fakulteto pirmeivė Choreografijos katedra į Klaipėdą persikėlė ne vien su vadovu Juozu Gudavičiumi (ketvirtas iš kairės), bet ir su studentais, iš kurių vėliau kai kurie tapo ir šios katedros dėstytojais.

Jis suvaidino nemažą vaidmenį tiek būsimojo Klaipėdos universiteto kūrimo, tiek Klaipėdos kultūrinių tradicijų tvėrimo bei puoselėjimo istorijoje. Užgimstančios mokslo įstaigos reikalus labai globojo ir jais rūpinosi Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys. Kažin, ar į uostamiestį būtų priviliota ir perviliota tiek intelektualų, jeigu čia nebūtų sudarytos sąlygos buičiai. Didelis ir svarus argumentas apsispręsti Klaipėdos naudai buvo žadami butai pačiuose moderniausiuose tuo metu raudonų plytų namuose, visai greta fakulteto Liepų gatvėje.

Tiesa, tie, kurie neturėjo gilesnės motyvacijos kurtis Klaipėdoje, kelerius metus iškentėję uostamiesčio "specifiką", vėl nešė "kudašių" į miestą, iš kurio buvo atvykę. Bet didžioji suvažiavusiųjų dėstytojų dalis atidavė save fakultetui, studentams, na, ir, žinoma, pačiam miestui. Klaipėdoje jau nė vienas renginys nebebuvo įsivaizduojamas be šios mokslo įstaigos studentų ir dėstytojų dalyvavimo pačiomis įvairiausiomis formomis.

O fakultetas sparčiai augo: įkuriamos Instrumentinės muzikos, Pučiamųjų, Muzikos istorijos ir teorijos, Klubininkystės ir teatrinio meno, Fizinio auklėjimo katedros. 1975 m. Pedagogikos ir Kultūros fakultetai buvo įjungti į Lietuvos konservatorijos sudėtį. Prorektoriumi paskirtas V. Jakelaitis.

Mokslo įstaiga augo ir toliau - Liaudies muzikos, Estradinės muzikos, Mokyklinės chorvedybos katedros. Daugėjo mokslo profilių, gausėjo studentų ir dėstytojų, turtėjo Klaipėdos tradicijos.

Anonsas

Kitą pirmadienį - apie Vilniaus konservatorijos fakultetų legendinę Koncertų salę. Kokie atlikėjai buvo čia suvilioti? Kaip salėje atsirado vargonai, iš kur buvo "ištraukti" du rojaliai? Kokios Klaipėdos ir visos Lietuvos žvaigždės ir žvaigždutės žiebėsi šiame pastate?