Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (210)
Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (210)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien baigsime dairytis po K. Donelaičio gatvės 4-ąjį namą, kuriame šiuo metu karaliauja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai ir profesūra. Šiemet šiam pastatui sukanka 100 metų.

Kadaise Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius Vytautas Jakelaitis savo kabinete buvo pasikabinęs lentutę su giliaminčiu Justino Marcinkevičiaus dvieiliu: "O neatimk, dangau, vilties išsemti jūrą šaukštu." Rašydama "Akvareles" K. Donelaičio g. 4-ajam pastatui taip ir jaučiuosi - tarsi jūrą bandyčiau šaukštu išsemti. Nes po šio pastato stogu mokėsi, dirbo tiek talentingų žmonių, palikusių nematerialius įspaudus ir miesto, ir Lietuvos kultūros metraščiuose, kad tiesiog neįmanoma aprėpti neaprėpiama.

Tuos talentingus, sumanius dėstytojus, vadovus ir studentus šiandieniniai pragmatiški jaunuoliai pavadintų "idėjiniais". Tiesa, be ironijos šešėlio. Tiesiog suprasdami, kad jie už savo idėjas, triūsą nebuvo nei tinkamai atlyginami, nei gero žodžio vietoje ir laiku sulaukę. Nei perdaug šlovinami, nei į viešumą keliami tylut tylutėliai savo vagas po šio pastato skliautais vertė ir muzikinių specialybių pedagogai. Daugelis jų paruoštų ir į gyvenimą išleistų absolventų šiandien skleidžia savus spindulius Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Ne vienetai - dešimtys Klaipėdos fakultetuose įgytu išsilavinimu takelius ir kelelius grindžia svečiose šalyse.

Idėjiniai fakultetų žmonės

Ne tik Klaipėdos padangėje duodavo garo ir Vytauto Grubliausko suburti "Memel Swingers".

Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos direktorių Vytautą Blūšių nuo pat Konservatorijos Klaipėdos fakultetų kūrimosi pradžios aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras Henrikas Zabulis įkalbinėjo keltis į Klaipėdą.

"Buvau "įsišaknijęs" Kaune, kažkaip "nemačiau" savęs Klaipėdoje. Bet, kai įkalbinėti ėmė ir Vytautas Jakelaitis, ryžausi. Klaipėdoje atsidūriau 1973 metų rugsėjo pradžioje. Važiuodamas čia vyliausi būsiąs reikalingas sudarant mokymo planus, pedagoginiams reikalams, tikėjausi atsidėti ir kūrybai. O pataikiau į pačią peklą. Pastate vyko remontas. Vytautas Jakelaitis priprašė jį prižiūrėti. Buvau paskirtas Kultūros fakulteto dekanu, tad atsikalbinėjau teigdamas, kad statybos - prorektoriaus ūkiui sfera. Jakelaitis sviedė svarbų argumentą - ką ūkininkas gali žinoti, kokio dydžio ir paskirties turinčios būti auditorijos įvairiems instrumentininkams, chorvedžiams, kaip jos turinčios būti įrengtos ir panašiai? Teko su tuo sutikti.

Taip ir susiklostė, kad įvairiais periodais vis į ūkinius darbus įsisukdavau. Užtat dabar didžiuojuosi, kad Menų fakultetas dengtas patvariu stogu, kad sugebėjome suremontuoti pastatus Donelaičio aikštėje. Turėjome lėšų ir dabartinį namą vaiduoklį sutvarkyti. Labai norėčiau dabar pažvelgti tai "paveldosaugininkei" į akis, dėl kurios bukų reikalavimų šis pastatas virto griuvėsiais, nors galėjo būti sutvarkytas panašiai, kaip greta esantys", - šiandien beveik 40 metų darbo vaisius fakultete rikiuoja V. Blūšius.

Net neužsimindamas, kad vis dėlto yra išleidęs sukomponuotų dainų knygelių, kad buvo nuolatinis įvairiausių dainų ir šokių švenčių organizatorius...

Idėjinis buvo ir kitas Vytautas - Alenskas. Marijampolėje jis buvo subūręs tokią kaimo kapelą, kad Respublikos kapelijų varžytuvėse net pačią pačiausią Jurgio Gaižausko vadovaujamą nurungė. Na, ir vėlgi prorektorius V. Jakelaitis bei Liaudies muzikos katedros vedėjas Algirdas Vyžintas ėmė jį iš tos Marijampolės klibinti ir raginti į Klaipėdą važiuoti - Liaudies muzikos katedrą plėsti ir užsiimti kapelų vadovų rengimu. Jau buvo A. Vyžinto bei Vytauto Tetensko suburtas liaudies instrumentų orkestras, jau buvo pučiamųjų orkestras, stiprus choras. Tad, atvykus V. Alenskui, radosi ir kapelija, kuri taip derėjo prie "Vėtrungės" ansamblio.


Kanklininko sūnus fakultetuose daug nuveikė ne tik liaudies muzikai populiarinti, bet ir ugdyti bet kurios profesijos studentų meilę jai. Apie tai byloja dešimtys Menų fakulteto istorijos muziejuje saugomų afišų. Jose - ir atspindys, kaip buvo einama į proletarinės Klaipėdos žmonių širdis ir protus.

O paties A. Vyžinto, V. Tetensko, Fabijono Sereikos, Daivos ir Kazimiero Kšanų ir daugelio daugelio kitų fakultete išvarytos vagos... O Estradinės, vėliau pervadintos Džiazo katedros "supermenai", pradedant Pranciškumi Narušiu, baigiant dabartiniu Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku. O fakultetuose išugdyti kompozitoriai, atlikėjai - pedagogai ir studentai... O kiek fakultete dirbo ir dirba savo profesijai pasišventusių, tačiau plačiau niekam nežinomų koncertmeisterių. Turtingos bibliotekos darbas. Kariljonas, tiesiogiai daug kuo susietas su Menų fakultetu, pradedant specialiai ruoštais kariljonininkais ir kartu pedagogais bei kompozitoriais. Šaukštu jūros neišsemsi...

Unikalus kultūros reiškinys

Šiemet K. Donelaičio g. 4-asis namas švęs savo šimtmetį. Per keliolika "Akvarelių" bandėme atspindėti, kas jame vyko, kokios asmenybės, pradedant mergaičių oberlicėjumi, Mokytojų institutu, mokykla-internatu ir baigiant Klaipėdos universiteto Menų fakultetu žirgliojo per šio pastato slenkstį. Kaip jau minėta, išskyrus I ir II pasaulinių karų periodus, kai šis pastatas "ėjo" karo ligoninės "pareigas", jis tarnavo išskirtinai mokslui ir švietimui. Ir, žinoma, kultūrai.

Epiloge apie šią kalvę turbūt geriausiai tiktų keliolika metų įvairias pareigas, tarp jų ir prorektoriaus, ėjusio A. Vyžinto vertinimas: "Akivaizdų Menų fakulteto kelią į pilnatvę galėtume apibūdinti ir vertinti daugiau kasdienybe negu etapais ir sukaktuvėmis. Joje daug talentingo ir prasmingo vyksmo - originalumo, mobilumo, veržlumo. Tai matome iš šiandieninės absolventų veiklos. Šiandien Menų fakultetą apibūdinčiau kaip unikalų šalies fundamentaliosios kultūros reiškinį, kuriam priklauso be galo kultūriškai erdvus Vakarų Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kraštas - praeitis, nūdiena ir jūra."

ANONSAS

Kitą pirmadienį, atsisveikinę su K. Donelaičio 4-uoju, keliausime į Šaltkalvių gatvės 2-ąjį namą, kuriame šiandien įsikūręs Kalvystės muziejus. Kas šį pastatą ir kokiu tikslu statė? Ar jame kada nors liepsnojo žaizdras? Kas jame karaliavo tarpukariu ir pokariu? Kodėl ir dėl ko džiūgavo šio namo paskutinis vokiečių tautybės šeimininkas prieškariu, kai jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę apsilankė buvusiuose savo namuose?

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti mėlynoje linijoje paspaudę nuorodą "Klaipėda" ir pirmoje pozicijoje nuoroda - "Klaipėdos akvarelės".

Sidebar placeholder