Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (290)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (290)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Praeitą pirmadienį pasižvalgę, kaip iki Klaipėdos aneksijos Liepų g. 12-ajame name gyveno bankininko Petro Šerno šeima, šiandien jau dairysimės, kas čia vyko pokariu.

1939 m. aneksavus Klaipėdos kraštą, lietuviškos įstaigos buvo uždarinėjamos. Buvo uždarytas ir Žemės bankas. 1942 m. adresų knygoje nurodoma, kad jo valda jau priklausanti miesto bendruomenei. Minimas ir kambarys, kuriame jaunimas rinkdavosi muzikuoti. Pastate buvo ir vienas gyventojas - Dioringas.

Pionieriškasis namo periodas

Nepavyko atkapstyti tikslios datos, nuo kada čia pradėjo veikti pionierių namai. Buvo galvojama apie pastato remontą, po kurio vėl čia būtų karaliavę pionieriai, bet persigalvota ir planuota pastate atidaryti Klaipėdos krašto kultūros muziejų. Tačiau ir šis sprendimas buvo pakeistas, valda perduota LTSR dailės muziejui, imta ruoštis būsimoms Laikrodžių muziejaus ekspozicijoms.

Pavyko išsiaiškinti, kad pionierių namuose veikė baleto, dramos, fotografijos būreliai, buvo suburtas ir choras, kurį, pasak čia su mama ir seserimi gyvenusios Stasės Dacaitės-Kochojevos, lankė ir Vykdomojo komiteto darbuotojai bei mokytojai.

"Mama čia ir pečius kūreno, ir kaip šventas Petras barškindavo raktais, kai po užsiėmimų užrakindavo kambarius ir imdavo sargauti. O aš, dar piemenė, irgi pionierių namuose dirbau - buvau patalpų valytoja", - prisiminė ponia Stasė.

Pasak jos, administraciją sudarė du žmonės - direktorius ir buhalterė. O būrelių vadovai ateidavo tik nustatytomis valandomis.

Puikūs fotografijos mokytojai

Dabar Vilniuje gyvenanti Žibutė Pikelytė-Bučiūnienė pasakojo, kad čia veikusį fotografijos būrelį kartu su klasės drauge Irena Paplauskaite pradėjo lankyti 1958 metais po to, kai tėvai jai nupirko fotoaparatą "Smena". "Būreliui tada vadovavo Juozas Rudys, tikras fotografijos profesionalas. Jis mus mokė ne tik ryškinti ir spausdinti nuotraukas, bet ir siužeto parinkimo, kadravimo subtilybių. Vedžiodamas po miestą ir jo apylinkes jis rodė, kaip fotografuoti peizažus, pastatus, netgi debesis, kad nuotrauka išeitų "meninė". Mūsų būrelio vadovas buvo įdomi asmenybė, senas klaipėdietis, dar prieš karą mokęsis Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Paradoksalu, bet lankydama pionierių namus iš fotobūrelio vadovo gavau nemažai patriotizmo pamokų: jis mums pasakodavo apie Klaipėdos praeitį, žymesnius to meto klaipėdiečius, apie priešpriešą tarp lietuvių ir vokiečių gimnazistų, kuri ypač sustiprėjo po Hitlerio apsilankymo Klaipėdoje. Manau, kad tuo metu iš jo pusės tai buvo gana drąsu ir gal net rizikinga", - pasakojo ponia Žibutė. Jos sesuo Vida Pikelytė fotgrafijos būrelį lankė kiek vėliau. Ji irgi turėjo puikų vadovą - Albiną Stubrą. "Jis nepaprastai mylėjo vaikus. Ir toji meilė nenueidavo perniek. Kiek įmanydami stengdavomės kuo kruopščiau atlikti užduotis. O paskui "siurbdavome" kiekvieną pastabą ir dėl neigiamų visai nepykdavome. Suprasdavome, kad tik tas pastabas įvertinę galime tobuliau fotografuoti, kadruoti, ryškaluose mirkinti nuotraukas. Vadovas mums daug pasakodavo apie prieškarinę Klaipėdą. Bet tie jo pasakojimai per vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo", - pasakojo ponia Vida.

Dvasios penas

Klaipėdoje gimusi, augusi ir šiandien čia gyvenanti ponia Irena Zubienė papasakojo, kad pionierių namų dramos būrelį nuo 1966 m. lankė gal dešimtmetį.

"Mums vadovavo fantastiška pedagogė, kuriai tuomet galėjo būti apie 60 metų. Ji gyveno šalia pionierių namų, tame pačiame kieme. Kai ji buvo susirgusi, mes, vaikai, ėjome jos lankyti. Ji - buvusi Klaipėdos dramos teatro aktorė. Jos tuomet jau velionis vyras, taip pat buvęs aktorius, vaidino komedijose. Ir dabar būrelio vadovės veidas stovi akyse. Kiek daug ji mums davė dvasios peno. Deja, jos vardo ir pavardės neprisimenu. Tik visam esu įsiminusi jos šviesią žilą galvytę. Būdavo pasirodymai, dalyvaudavo žinomi Klaipėdos dramos teatro aktoriai, mus rodė per televiziją", - pasakojo pokalbininkė.

Ponia Irena prisiminė, kad viena mergaitė iš jos kiemo lankė baleto ratelį, o kaimynų berniukas eidavo į būrelį daryti laivų, burlaivių maketų.

Dramos būrelį lankė ir pokarinės Klaipėdos įžymybė Jonas Sutkus. Įžymybe jis tapo, kai tame būrelyje jį ir dar keturis vaikus režisierius ir aktorius Napoleonas Bernotas atsirinko bandymams Vilniuje vaidinti filme "Žydrasis horizontas".

"Tai buvo 1957 metais, kai iš būrelio mes penkiese, tarp jų ir Alius Vilkas, Norbertas Karvelis, važiavome į Vilnių. Iš kelių šimtų vaikų, suvežtų iš visos Lietuvos, laimė nusišypsojo man. Tiesa, po kurio laiko artistu tapo ir Norbertas Karvelis. Bet jau kitame filme - "Parduotos vasaros", - prisiminė ponas Jonas.

Kai filmai pasirodė ekranuose, Jonas Sutkus ir Norbertas Karvelis Klaipėdos padangėje spindėjo kaip kokie švarcnegeriai ar stalonės.

J. Sutkus puikiai mena dramos būrelio vadovę Elvyrą Dainauskienę.

"Ji mums, pokario vaikams, buvo kaip motina. Ji mums buvo ir žinių švyturys, kaip dabar madinga sakyti - proto bokštas. Nesvarbu, kad man tekdavo tik šuniuko ar meškiuko vaidmuo kokioje pasakoje, bet kiek ji atiduodavo šilumos, žinių, kol mes tuos vaidmenis kurdavome", - pasakojo ponas Jonas.

Sukurtus spektakliukus dramos būrelis rodydavo namo antrojo aukšto menėje sukaltoje scenoje. Ir žiūrovų nestigdavo - sugužėdavo mamos, tėčiai, klasės draugai. Ateidavo ir Klaipėdos dramos teatro aktoriai. Žodžiu, dramos būrelis buvo vienas iš negausių pokarinės Klaipėdos kultūros židinėlių. Beje, jis nebuvo verčiamas statyti vaidinimų rusų kalba.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder