Šįkart kalbinome čia veikusių Pionierių namų ūkio dalies vedėją Teresę Norbutienę, kuri šiame pastate dirbo nuo 1975 iki 1979 m., kol Pionierių namai buvo perkraustyti į tuometinėje Petro Cvirkos (dabar - Turgaus) gatvėje šalia saldainių fabriko buvusį vaikų darželį.
Aprūpinimas - centralizuotai
Po motinystės atostogų Žemės ūkio technikumą baigusi T. Norbutienė dairėsi darbo mieste, arčiau namų ir auginamo vaikelio. Kaimynė, Pionierių namuose dirbusi kostiumininke, pašnabždėjo, kad juose reikia ūkio dalies vedėjo.
"Nors patirties su tais "ūkiais" nelabai turėjau, bet pasitikėjau savo organizaciniais gebėjimais ir atėjau pas tuometinę Pionierių namų direktorę Galiną Gorbatniovą pasisiūlyti toms pareigoms. Priėmė. Na, ir prasidėjo rūpesčiai - kam, kur ir ko reikia. O reikėdavo ir baldų, ir audeklų, ir ūkiško bei tualetinio muilo, spintų, stalų, kėdžių, instrumentų, audeklų ir šiaip visokio "špakliaus" namų priežiūrai. Tik spėk paraiškas pildyti Švietimo skyriaus centralizuotai buhalterijai. Visas ūkis, kaip ir kitose ugdymo įstaigose, buvo aprūpinamas būtent per ją.
Niekas mūsų neklausdavo, kokių kėdžių mums reikia ar kokios spalvos audeklo. Kėdės tokios, kaip ir kitoms ugdymo ar mokslo įstaigoms, audeklo - dvidešimt metrų tokios spalvos, tiek pat metrų anokios ar dar kitokios. Tie audeklai buvo reikalingi stendams, transparantams, vėliavoms ir vėliavikėms, visokių pionieriškų žaidimų, dažniausiai sukarintų, atributikai ir panašiai. Kai direktorė G. Gorbatniova išėjo motinystės atostogų, ją pakeitė Aldona Eivienė. Tada stengdavomės daugiau užsiprašyti žalios spalvos audeklų, nes tie raudoni jau lindo per gerklę. Bent jau stendus žalius darydavome. Bet labai retai į mūsų paraiškas būdavo atsižvelgiama - šmaukšt tiek, šmaukšt tiek - kaip ir visiems. Dažniausiai negaudavome tiek, kiek užsiprašę anei baldų, anei audeklų metrų. Ką gaudavome, tuo ir turėdavome verstis", - pasakojo T. Norbutienė.
Ūkio reikmenų reikėdavo važiuoti į prekybos bazę, kur akys raibdavo nuo pačių įvairiausių prekių gausos. Nepaisant lygiavos principo, vis tiek pasitaikydavo lygesnių už lygius.
"Mums nurodydavo, į kurias galim žiūrėti, o į kurias - šiukštu net akimis nesikėsinti. Kai gavome paskyrą užuolaidoms, dairomės - tokių gražių šilkinių audeklų besą, bet iškart sudrausmino, kad mums priklauso blausių spalvų audeklų metrai. Matydavome kitų įstaigų atstovus, kurie būdavo įleidžiami ten, kur mums "nepriklauso". Apmaudaudavau, kai kitų miesto vaikų kolektyvų vadovai būdavo "prileidžiami" ten, kur mūsiškiams būdavo draudžiama", - visagalio "blato" uždangas truputį praskleidė buvusi Pionierių namų ūkio dalies vedėja.
Tualetinis popierius ir "rašan kompiuter"
Pionierių namai gaudavo paskyras ir higienos priemonėms - muilui, tepalui grindims vaškuoti, nes Liepų g. 12-ajame name buvo išlikęs tikras parketas, kuriuo rūpintis turėjo dvi valytojos.
"Parketas buvo likęs tik keliose salėse. Kituose kambariuose jo jau nebebuvo - kažkas galbūt "pasirūpino" juo išsikloti savo butų grindis", - ironizavo p. Teresė.
Paklausta, ar gaudavo paskyras ir tualetiniam popieriui, ji nusijuokė: "Gaudavom. Bet labai nedideliam kiekiui - nebent tualete jį padėti, kai Pionierių namuose apsilankydavo garbingi svečiai iš Vilniaus ar net pačios Maskvos. Jis būdavo toks rudas, storas. Iš esmės tai juk tualetinis popierius pas mus labai neseniai atsirado."
Žinia, anais laikais dažnai su pavydu tekdavo žvelgti į žmones, kurie, atstovėję didžiausias eiles parduotuvėse, išdidžiai keliaudavo per miestą su tualetinio popieriaus "girliandomis", užkabintomis ant sprando.
Sovietmečiu "Interklube" Vakarų Vokietijos jūreiviai barmenių kaulydavo parduoti ar padovanoti "rašan kompiuter" - medinius skaitytuvus. Tokius turėjo ir T. Norbutienė.
"Jį vėliau pakeitė skaičiavimo mašinėlė "Felix" su rankenėle. Suvedi reikalingus skaičiukus, o paskui pasuki tą rankenėlę, džerkšt, džerkšt ir gauni rezultatą. Jeigu rezultatas kartais pasitaikydavo ne toks, imdavau skaitytuvus ir tarškindavau medinius rutuliukus", - prisiminė p. Teresė.
Siūdindavo net Minske
Iš vienos pusės Pionierių namuose egzistavo griežta kiekvienos kapeikos ar sąvaržėlės apskaita, o iš kitos - velniška prabanga. Štai tautinių šokių kolektyvui prireikė baltarusių šokio kostiumų. Tai juos, labai gražius, siūdinosi netgi Baltarusijoje.
"Šiaip jau drabužius kolektyvams siūdindavo ar vienas, ar kitas Klaipėdos buitinio aptarnavimo kombinatas. Anuomet pasiūti pajūrio krašto, kaip tada sakydavo, o iš esmės lietuvininkų tautiniai kostiumai su plisuotais sijonais tebetarnauja ir šiandien Jaunimo centro kolektyvams", - sakė p. Teresė.
"Oazė" atokvėpiui
"Pionierių namuose nebuvo skirstymo į "kilminguosius" ir "tarnus". Labai maloniai bendraudavome su Margarita Finkel, kurios kolektyvą be proto mėgau, nepakartojamai šilti ir malonūs žmonės buvo fotobūrelio vadovas Albinas Stubra, piešimo būrelio vadovas Aleksejus Listopadas, dramos būrelio - Elvyra Dainauskienė.
Švęsdavome ir gimtadienius, ir tuometines valstybines šventes. Kaip ir kitose "kontorose", tai būdavo tiesiog "kolektyvo cementavimo" apraiškos", - prisiminė T. Norbutienė.
Beje, ji pati daug metų šalia ūkinių reikalų turėjo ir "oazę" atokvėpiui - tuose pačiuose Pionierių namuose ji vadovavo gėlininkų būreliui.
Anonsas
Kitoje akvarelėje užsuksime į piešimo būrelio vadovo Aleksejaus Listopado dirbtuvę, kuri buvo įsikūrusi pusrūsyje. Čia ne tik buvo kuriami transparantai, stendai visokiems pionieriškiems ritualams, bet ir vykdavo tuometinės Klaipėdos bohemos vakarėliai.
Bus daugiau.
Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą