Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (403)
Augdami buvusios siaurojo geležinkelio stoties salėje, pertvarstytoje į kambariukus po 10 kvadratinių metrų, vaikai susidurdavo ir su paslaptingais dalykais.
"Lampada"
Visiškai nepaisydama, kad Dina Simonenko - mokytoja, ir jos anytos stačiatikių tikėjimas gali pakišti koją mokytojos profesijai, senoji Simonenko viename iš jiems priklausiusių kambarių buvo įsirengusi altorėlį, kuriame niekada negesdavo "lampada". Vaikams ji atrodydavo viliojanti ir paslaptinga.
Malinauskai jokiems dievams nesimeldė. Tai pastebėjusi senoji Simonenko kelis kartus mažąją Malinauskų Reginutę vedėsi į cerkvę.
"Pirmasis kartas paliko ypač didelį įspūdį - smilkalų kvapas, "lampadų" liepsnos, besimeldžiančių žmonių kaktomis liečiama žemė. Tai atrodė labai paslaptinga, gal kiek ir baugino tuo paslaptingumu. Simonenkų močiutė, manau, neturėjo tikslo mane įtaisyti į stačiatikių gretas. Pati būdama giliai tikinti, tikriausiai siekė, kad ir aš toje cerkvėje pajausčiau Dievo buvimą. Čia stačiatikių dvasininkas mane ir palaimino. O man toji cerkvė atrodė labiau patraukli nei koks teatras", - vaikystės įspūdžiais, patirtais cerkvėje, dalijosi Regina Malinauskaitė-Daubarienė.
Geležinkelininkų privilegijos
Pokariu geležinkelininkai buvo ypatinga kasta. Klaipėdoje jie turėjo "savo" maisto parduotuvę, vaikų darželį, ligoninę, pionierių stovyklą, klubą, teisę per metus kartą su visa šeima, kokia didelė ji būtų, nemokamai keliauti per visą SSRS nors į Vladivostoką, taip pat kartą per metus su šeima nemokamai traukiniu važiuoti per Lietuvą.
"Mano tėvas ta privilegija keliauti naudojosi. Bet jo fantazija tenešė tik iki Simferopolio. O juk galėjome keliauti kad ir prie Baikalo ar į Kurilų salas", - šiandien dėl praleistų progų apgailestauja Regina. Kelionių per Lietuvą galimybę Malinauskų šeima irgi išnaudodavo - aplankyti Aleksandro Malinausko tėvoniją prie Pakruojo.
Klaipėdoje audringai buvo švenčiama ir Geležinkelininkų diena. Tuomet visas miestas rinkdavosi stotyje, iš kurios nemokamai galima buvo važiuoti iki Girulių, kur vykdavo klaipėdiečių geležinkelininkų šventė - tiesiog pievoje prie gelžkelio. Na, o klaipėdiečiai, kuriems toji šventė - buvus nebuvus, naudodavosi proga lankyti gimines Kartenoje ar Kretingoje, nes iki šių miestų per Geležinkelininkų dieną irgi buvo galima dardėti nemokamai.
Žodžiu, Klaipėdos geležinkelininkai savo "akcijomis", nors tuomet ir tokio žodžio nieks nežinojo, savo profesinę šventę švęsti vienokiomis ar kitokiomis formomis įtraukdavo beveik visus miesto gyventojus.
Darželyje - tik rusiškai
Kaip minėta, geležinkelininkai turėjo "savo" darželį, kuris buvo visai netoli Malinauskų namų - S. Daukanto gatvėje, priešais karių kapines. Dėl artumo - labai patogus leisti Reginutę į darželį. Tačiau jame reikėjo kalbėti rusiškai.
"Ir tėvai ryžosi mane leisti į rusakalbių darželį, nes kito pasirinkimo kaip ir nebuvo. Kadangi kalbėti rusiškai jau buvau "pasipraktikavusi" su Simonenkų vaikais, didelio streso nepatyriau. Tik juokingai buvo, kad su kitais lietuviukais darželyje tekdavo kalbėti irgi rusiškai. Antra vertus, tai turėjo ir teigiamą pusę - nekilo jokių problemų, kai pradėjau lankti Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, kuri tuomet dar tebebuvo bevardė - 1-oji vidurinė mokykla", - prisiminė Regina.
"Džiaze tik merginos"
Geležinkelininkai, turėję įvairių privilegijų, labai mėgo ir savo klubą, kuris buvo visai prieš stoties pastatą, tik per gatvę nuo geležinkelininkų gyvenamos vietos, įskaitant ir S. Nėries gatvės 16-ąjį namą.
TRISE. Aldona, Regina, Aleksandras Malinauskai.
"Klube būdavo rodomi ir filmai. Mano "sąskaitoje" - visa anuometinė SSRS filmografija. Tėvai mielai išskirdavo 10 kapeikų bilietui, ir mes atsidėdavom multiplikacijai ar vaikiškų nuotykių filmų išgyvenimams. Dieną - filmai vaikams, vakare - suaugusiems. Kai buvo paskelbtas filmo su Merlin Monro "Džiaze tik merginos" anonsas, mamos pradėjau zyzti, kad vestųsi kartu, nors pagal amžių to filmo dar negalėjau žiūrėti. Mama įdėjo daug pastangų, kad mudvi su Birute Šleževičiūte į tą filmą būtumėm įleistos - darė suaugusiųjų šukuosenas priveldama plaukus, apavė bateliais su "špilkomis". Žodžiu, mudvi su Šleževičiūte buvome labai laimingos patekusios į vakarinį, suaugusiųjų, seansą ir paliestos, vaje, vaje, kapitalistinio gyvenimo bacilos", - prisiminė moteris.
Pasak R. Malinauskaitės-Daubarienės, tame filme patirtais įspūdžiais ji su kaimyne Birute gyvenusios dar daugelį metų. O ir dabar susitikusios prisimena, kaip Aldona Malinauskienė jas, paaugles, puošė ir ruošė patekti į vakarinį kino seansą.
Jaučiasi grafaitė
Prieš kelerius metus R. Malinauskaitė-Daubarienė su šeima šventė mamytės, dabar jau mirusios, 80-metį. Važiavo į Radailių dvarą. O štai grįždami iš jo per radiją nugirdo, kad atidaromas restoranas "XIX amžius".
STOTIS. Klaipėdos gelžkelio stoties depas maitino daug klaipėdiečių šeimų, įskaitant ir Malinauskų.
"Nusprendžiau jubiliatei padaryti siurprizą, ir mes atvažiavome į restorano atidarymą. Nors neturėjome jokių kvietimų, restorano šeimininkai mus pasitiko labai svetingai. Mamytė su ramentu į restoraną įžygiavo tarsi į savo dvarą. Į atidarymo šventę susirinkusiems garbingiems svečiams aiškino - čia mano namas, čia gyvenau. O ir aš šiose patalpose jaučiuosi grafaitė. Čia šventėme mano ir Birutės jubiliejus. Čia atlaikėme ir mamytės laidojimo šermenis. Čia atsivedu savo vaikus ir anūkus.
ALDONA IR ALEKSANDRAS. Ir pokariu buvo šukuosenų mados.
Kaip gerai, kad namas turi savo gyvavimo tąsą. Kad jo nenugriovė arba vietoje jo nepastatė kokio "stiklainio". Restorano savininkams - mūsų šeimos pagarba už išlaikytą stilistiką, taip pat už tai, kad aš visada galiu sugrįžti į savo vaikystės namus, nors man ir nepriklausančius", - nuoširdžiai jausmingai kalbėjo šio namo gyventoja nuo 1955 metų.
Taigi, buvusi siaurojo geležinkelio stotis gyvena savo trečiąjį etapą. Ir kad daugiau Klaipėdoje būtų tų senųjų namų, įgyjančių laimingą gyvenimo tąsą.
STOTYS. Lietuvos miestų geležinkelio stotys buvo gerai pažįstamos Malinauskų šeimai, turinčiai teisę kartą per metus nemokamai važiuoti traukiniu. Aldona Malinauskienė su dukrele Regina.
ANONSAS
Kitą savaitę įžengsime į Butkų Juzės gatvės 3-iąjį namą, kuriame augo ir brendo Lietuvoje turbūt kiekvienam žinoma muzikologė Zita Kelmickaitė bei poetas Edmundas Kelmickas. Prašytume atsiliepti žmones ar jų palikuonis, taip pat gyvenusius šiame name. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected].
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Rašyti komentarą