Kai praeitoje "Akvarelėje" jau anonsavau banko pastato sovietinius laikus ir bankininko Stasio Černiausko erą, netikėtas pranešimas visiškai apvertė planus. O pranešėja - Birutė Starkutė-Pratašienė, daugelį metų dirbusi Klaipėdos vaikų ligoninės pediatre. Ne šiaip parašiau jos mergautinę pavardę, - tarpukariu jos tėvas Zigmas Starkus buvo ministrų kabineto narys, vienu metu vadovavęs Vidaus reikalų ministerijai. Ir apskritai Z. Starkus buvo ryški politinė ir visuomeninė figūra tarpukario Lietuvoje. Tad visiškai nenuostabu, kad 1941 m. birželio mėn. Z. Starkaus šeima gyvuliniais vagonais jau riedėjo Sibiro link. Jų dukros dvynės per didelį stebuklą liko neišvežtos, nes viešėjo pas šeimos draugus dvare Pakaunėje. Jų išlikimo istorija ir patirtos kančios jau buvo paviešintos ankstesnėse "Akvarelėse".
Šiuo atveju p. Birutė savo fenomenaliais prisiminimais, ir jau ne pirmą kartą, atėjo į pagalbą, narpliojant banko pastato gyvavimo peripetijas.
"Mano tėvas bičiuliavosi su Vitu Statkumi, kuris atvažiavo dirbti ir gyventi į Klaipėdą. Ir Lietuvos bankui po Česlovo Landsbergio vadovavo iki Klaipėdos krašto aneksijos 1939 metais. Po aneksijos sugrįžo į Kauną. Buvo labai neramūs metai, kai daugelis buvo sutrikę dėl fašistinės Vokietijos fiurerio veiksmų Europoje. Apie Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus, žinoma, niekas nebuvo informuotas. O burtas jau buvo mestas. Ir žmonių likimai jau kabojo ant plauko. Tik niekas neįtarė, kad gyvenimai bus taip klaikiai sudarkyti. 1941 metų birželį Vitas Statkus taip pat gyvuliniu vagonu su daugeliu kitų Lietuvos bankininkų jau buvo gabenamas į Sverdlovską. Kaip ir mano tėvas, jis buvo atskirtas nuo šeimos, kurią vežė į Altajaus kraštą. Mano tėvas netrukus buvo sušaudytas, o Vitas Statkus po dešimties metų grįžo į Lietuvą. Visiškas bejėgis, apakęs", - apie vieną Lietuvos banko Klaipėdos skyriaus direktorių, ką žinojo, pasakojo p. Birutė. Po šios jos informacijos vėl knisuosi "talmuduose", lasiodama grūdelius - kas buvo tas Vitas Statkus?
Vadavo ir Klaipėdą
Kai 1919 m. M. Sleževičiaus vyriausybė paskelbė kreipimąsi dėl savanorių šaukimo, iš Marijampolės gimnazijos savanoriais išėjo visi VII-VIII klasių gimnazistai, tarp jų ir V. Statkus. Tai ir nulėmė jo tolesnį likimą. Nes po to baigė Kauno karo mokyklą ir gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Tada jis dalyvavo kovose su bolševikų armija Dauguvos fronte. 1921 m. buvo pervestas į kariuomenės štabą Kaune. Tarnaudamas kariuomenėje, eksternu baigė Kauno gimnaziją. O paskui - studijos Kauno universiteto Technikos fakultete. Tačiau, pasimokęs vieną semestrą, studijas nutraukė, kad galėtų dalyvauti Klaipėdos išlaisvinimo žygyje. Ir kurį laiką darbavosi Klaipėdos burmistro sekretoriumi. Vėliau, gavęs privačią stipendiją, išvažiavo mokytis į Vienos aukštąją pasaulio prekybos mokyklą, kurią 1927 m. sėkmingai baigė, grįžo į Lietuvą ir pradėjo bankininko karjerą Lietuvos banko Alytaus skyriuje nuo žemiausių kandidato pareigų. Gabus, išsilavinęs, gerai mokėjęs anglų, vokiečių, rusų, prasčiau prancūzų bei lenkų kalbas, po metų iš Alytaus persikėlė į Kauną ir pradėjo dirbti Žemės banke, kur tvarkė korespondentines sąskaitas. Metus ten ištarnavęs, 1929 m. gegužės 1 d. V. Statkus išrenkamas Lietuvos banko valdybos nariu. Tačiau, paaiškėjus, kad 1928-1929 m. jis priklausė "Geležinio vilko" vyriausiajam štabui, iš valdybos buvo atleistas ir išsiųstas į Klaipėdą pavaduoti skyriaus direktorių. Vėliau, Č. Landsbergį iškėlus į Kybartus, tapo direktoriumi.
Banko likvidavimas
Aneksavus Klaipėdą, V. Statkaus daliai teko nemaloni pareiga - užsiimti Lietuvos banko Klaipėdos skyriaus likvidavimu, taip pat derybomis su Vokietijos bankais dėl savitarpio skolų sureguliavimo. Lietuvos ekonominės delegacijos sudėtyje jam taip pat teko dalyvauti derybose su vokiečiais dėl prekybos sutarties ir kliringo atsiskaitymų. Be to, jis buvo įtrauktas į Klaipėdos uosto laisvosios zonos bendrovės valdybą. Dėl per didelio darbo krūvio, nervinės įtampos 1939 m. lapkritį sunegalavo ir pasiprašė perkeliamas į Kauną. Kadangi Klaipėdos skyriaus likvidavimas beveik buvo baigtas, prašymą išgirdo. Ir V. Statkus paskiriamas Lietuvos banko Kauno skyriaus trečiuoju direktoriumi. 1940 m. sausio mėn. jis antrąkart išrinktas Lietuvos banko valdybos nariu.
Rūpėjo mokslas
Lietuvos nepriklausomybės metais V. Statkus neapsiribojo vien bankininko darbu. 1930 m. paskelbtu straipsniu apie užsienio aukštąsias prekybos mokyklas atnaujino diskusiją apie tokios mokyklos reikalingumą Lietuvoje. Kartu su E. Galvanausku kūrė Klaipėdos prekybos institutą: rengė jo statutą, sudarė mokymo planus. Jau sukurto instituto studetams iš pradžių dėstė komercijos aritmetiką ir korespondenciją, vėliau - bankininkystę, kredito įmonių politiką. Parengė ir išleido vadovėlį "Bankai ūkio teorijos šviesoje", kuriame suprantamai ir įtaigiai išdėstė bankininkystės pradmenis. V. Statkus parašė išsamų ir vertingą straipsnį apie Klaipėdos krašto kredito įmones. Išlikę 1937-1938 m. jo skaityto kurso "Kredito įmonių politika" paskaitų konspektai bankininkystės specialistų nuomonėmis rodo išaugusią V. Statkaus profesinę brandą, gilų sudėtingiausių bankų veiklos sričių pažinimą.
"Aš brangiai sumokėjau už pasilikimą Tėvynėje"
Gulaguose po 12 valandų kirsdamas miškus, tapęs invalidu, praradęs regėjimą V. Statkus represiniams organams vis tebeatrodė pavojingas sistemai. Todėl net pasibaigus bausmės terminui, SSRS MGB padarė išvadą (1952 05 03), kad "V. Statkus socialiai pavojingas, jo gyvenimas Lietuvoje netikslingas". Tad jis buvo išsiųstas į specialius invalidų namus, prižiūrimus KGB. Tik 1954 m. pabaigoje jam buvo leista grįžti į Lietuvą, bet buvo duotas nurodymas jį sekti. V. Statkus ne kartą skundėsi įvairioms SSRS institucijoms dėl neteisingo nuteisimo. Viename jų jis rašė: "Stalininis režimas buvo toli nuo skelbtų idealų, ypač humanizmo. Aš brangiai sumokėjau už pasilikimą Tėvynėje." O savo budeliams, tardžiusiems jį gulaguose 1942 m., tiesiog spjovė į veidą: "Mano idealas buvo nepriklausoma Lietuva, dėl kurios tiek daug dirbau, kovojau. Aš niekada nebuvau SSRS simpatikas." Ar ne per drąsu tai pareikšti gulage? V. Statkus buvo reabilituotas tik 1989 m. Jau praslinkus beveik 30 m. po mirties. Sako, noriai bendraudavęs su kaimynais, tačiau niekada nekalbėdavęs apie patirtas kančias. Ryšys su plačiuoju pasauliu jam buvo užsienio radijo stotys, ypač "Amerikos balsas". Berinkdama informacijos krislus apie bankininką V. Statkų, keleriopais saitais surištą ir su Klaipėda ir su pastatu Turgaus g.-Teatro a. sankirtoje, daugiausiai jos pasisėmiau iš Vlado Terlecko knygos "Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai", eilinį kartą galvojau - kiek gali pakelti žmogus? Ir dar galvojau - ne tokia jau ir ideali buvo toji tarpukario Lietuva. O tiksliau - josios iškilūs žmonės, patyrę ir aneksijas, ir sovietų, ir fašistų okupacijas. Juk taip buvo lengva paslysti, laviruojant dėl savo paties, savo šeimos gyvenimo išlikimo. Taigi, dar vienos asmenybės - bankininko V. Statkaus atminties linija, įspausta ir Klaipėdos bruke.
Anonsas
Kitą savaitę į šį pastatą įžengsime jau banko valdytojo Stasio Černiausko laikais. S. Černiauskas buvo tiesiog epocha, finansus valdžiusi 1959 - 1994 metais. Šio banko lėšomis naudotasi statant pačius įvairiausius Klaipėdos visuomeninius, kultūros ir švietimo objektus. O visa tai, ir daug ką dar prisiminti padės bankininko našlė Alytė Černiauskienė, gyvenanti "chruščiovkėje" ir susilaukianti ją aplankiusiųjų šūksnių: "Ar tai bankininko butas? Be marmurų, be krištolo sietynų?.." Koks S. Černiauskas buvo vadovas ir žmogus, "tardysime" ir buvusius banko bendradarbius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą