Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (563)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (563)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Sankryžos g. 7-ajame name, kuriame tarpukariu gyveno pirmasis Lietuvos jūrų kapitonas, Klaipėdos uosto viršininkas Liudvikas Stulpinas. Pokariu šiame name daugelį metų veikė Interklubas.

Praeitoje "Akvarelėje" "skaičiavome" jūrų kapitono L. Stulpino karjeros laiptelius, kol, Lietuvai 1918 m. paskelbus nepriklausomybę ir 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą, nuo Telšių kilęs jūrų asas iš Liepojos persikėlė gyventi ir dirbti į Klaipėdą. Apžvelgėme, kaip jam sekėsi

Dabar bandysime išsiaiškinti, kas šiame name darėsi pokariu.

Beveik detektyvas

Kas šiame name vyko pokariu, atsekti padėjo Vincentas Sakas, 1967 m. ėjęs prekybos uosto dizainerio pareigas. "Tik tuomet mano pavardė buvo Arūnas Gedžius", - sakė jis. Paklaustas, kodėl pasikeitė vardą ir pavardę, Vincentas paporino tokią istoriją: "Mano tėvas buvo Kamajų viršaitis. Būtent dėl to 1943 metais jį sušaudė iš sovietų "eksportuoti" desantininkai, pokariu vadinti partizanais. Tėvui tebuvo vos dvidešimt šešeri. Mama pasirūpino man pakeisti pavardę. Juk tokie neramūs laikai buvo. Dėl savo vardo ir tėvo pavardės susigrąžinimo dešimt metų ėjau kryžiaus kelius. Didžiuojuos, kad 1991 m. tetos iš JAV rūpesčiu jau turėjau Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Su tuo pasu galėjau keliauti po visą pasaulį. Bėda ta, kad išvažiuoti ir įvažiuoti į Lietuvą negalėjau, nes tebegaliojo sovietinis pasas", - pabėrė biografijos žiupsnį ponas Vincentas.

Bet tai tarp kitko. O esmė ta, kad, griaunant gyvenamuosius namus aplink prekybos uostą norint įrengti automobilių statymo aikštelę, buvo nušluotas visas kvartalas, išskyrus jūrų kapitono Liudviko Stulpino namą. Jis jau buvo be stogo, viduje pradėjęs pūti ir griūti. Ir styrojo toks vienišas prekybos uosto tvoros fone.

"Įsiprašiau audiencijos pas Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį.

Pasakiau, kad tą namą reikėtų išsaugoti, nes jame gyveno pirmasis Lietuvos jūrų kapitonas, pirmasis uosto viršininkas. Text>Pavardė pirmininkui buvo pažįstama, jis sukluso. Namą išsaugoti pasiryžo ir tuo metu prekybos uosto viršininko ir vyriausiojo inžinieriaus pareigas ėję Valerijus Kuznecovas, Vadimas Antipovas. Taigi, mane ir įpareigojo nubraižyti namo projektą. Pasitelkęs nuotraukas, stengiausi jį atkurti tokį, koks buvo tarpukariu", - Sankryžos 7-ojo namo išsaugojimo istoriją pasakojo V. Sakas, teigęs, kad pokariu tame name apsigyveno visai su uosto darbu nesusiję žmonės. Paklaustas, gal turįs namo tarpukario vaizdą, Vincentas sakė net nežinąs, kur nuotraukos prašapusios... Kai pastatas buvo kapitaliai suremontuotas, čia iš nepatogių vakarinės mokyklos patalpų persikraustė Interklubas. Kalbinti šios įstaigos jau jaunesnės kartos darbuotojai, nes pirmieji "mohikanai", kaip, tarkime, šviesaus atminimo pedagogai Jurgis Banaitis, Eleonora Voitkevič, Sigitas Burkšaitis, Vaclovas Krištopaitis, ilgametė klubo vadovė Žana Bykova jau ilsisi amžinybėje. Visi jie turėjo puikias užsienio kalbų žinias. Tai buvo lemiamas reikalavimas pradedant dirbti Interklube. Bet kiekvienas čia pageidaujantis dirbti turėjo pildyti anketas ir pridėti rekomendaciją. Jaunesniosios kartos Interklubo darbuotojos, ilgiau ar trumpiau dirbusios Interklube, tvirtino, kad jos net nenutuokdavo tampančios "sistemos" dalimi. Tai suvokdavo kaip kuri - po trijų mėnesių, metų ar net dviejų...

Aktyvas

Kita Interklubo veiklos dalis buvo aktyvas. Įvairiais kanalais sklisdavo žinios, kad Interklube galima tobulinti užsienio kalbų žinias.

Tai ir būdavo pagrindinis jaukas lankyti kalbų - anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų būrelius.

Dėl anglų kalbos žinių į būrelį kadaise buvau įsirašiusi ir aš pati. Bet lankiau labai neilgai, nes mokslas būdavo pradedamas nuo pradžios - laikų naudojimo, gramatikos. O tas žinias jau buvau įvaldžiusi vidurinėje. Ir tie "mokslai" man atrodė laiko gaišimas. Kiti būrelius lankydavo nuo pradžios iki pabaigos. Kai kurie iš tiesų įgydavo kalbų pamatus ir juos tvirtino, bendraudami su užsieniečiais jūreiviais. Tai būdavo Interklubo aktyvas.

Kalbų būrelius vesdavo tų kalbų specialistės Interklubo darbuotojos arba ateidavo pedagogai iš įvairių miesto mokyklų. Taip čia atsirado ir jau aukščiau minėti amžinybėn iškeliavę pedagogai. Interklubo įvairių kalbų specialistai, darbuotojai ir pasitelkiami pedagogai būdavo komandiruojami ir į atplaukusius uostan užsieniečių laivus. Laikui bėgant tie pasitelkiamieji taip pat tapdavo Interklubo darbuotojais - puse etato ar mažesne etato dalimi, priklausomai nuo iš Maskvos skiriamo finansavimo dydžio, etatų kvotų.

Klaipėda su savo Interklubu nebuvo kokia išimtis - interklubai veikė visuose TSRS uostuose, į kuriuos užplaukdavo užsienio laivai. Interklubų darbuotojai eidavo į vokiečių, vokiečių demokratų laivus, kurių į Klaipėdą atplaukdavo bene gausiausiai, kviesti apsilankyti Interklube. Jame galėjai žaisti tenisą, biliardą, paskaityti knygų įvairiomis kalbomis. Čia būdavo rengiami ir teminiai vakarai, ypač jei pasitaikydavo kokia laivų įgulos didžiosios dalies nacionalinė šventė. Kur kas rečiau į uostą atplaukdavo britų, prancūzų, ispanakalbių laivai.

Personažai

Ypač Interklubas būdavo judrus, jei kokios užsienio firmos laivas stodavo į remontą 7-ojoje ar Vakarų laivų remonto įmonėse, "Baltijos" laivų statykloje. Jų įgulų dalis ateidavo į Interklubą išgerti alaus ar kai ko stipresnio. Kiekvieną vakarą jūreiviai po vachtų ir darbų tarsi antraeiles pareigas eidavo į Interklubą. Ir Interklubo darbuotojams, ir angliškai puikiai kalbantiems indams iš Indijos karinio laivo buvo puikus bendravimo periodas, kai indų laivas gal metus buvo remontuojamas 7-ojoje laivų remonto įmonėje. Indai tiesiog negalėjo atsidžiaugti pagaliau ne tik išvydę sniegą, bet ir čiuožę pačiūžomis, rogutėmis. Krykštavo, dalijosi įspūdžiais.

Kai jau buvau baigusi universitetą ir sugrįžusi į gimtąjį miestą, dažnai užsukdavau į Interklubą, kuriame kartais pavykdavo aptikti labai įdomių pašnekovų, kaip nutiko ir su indais. Bendraudama su jais, sužinojau apie įvairialypę Indijos socialinę sanklodą. Juk literatūros apie tai beveik nebuvo, o internetas su savo galimybėmis daug ką dominančio sužinoti buvo tokia tolima ir net nenuspėjama ateitis. Tai Interklube pirmą kartą sužinojau apie Indijos sikhus, kurių išskirtinis bruožas - dėvimi mėlyni turbanai. Man taip buvo smalsu, o kas po tuo turbanu? Kalbintasis sikhas, ilgai atsikalbinėjęs nusivynioti turbaną, vis dėlto ryžosi tą padaryti- į turbaną buvo įvynioti gal kokių pusantro ar dviejų metrų ilgio plaukai. Žinoma, klausti, kaip dažnai jie plaunami, neišdrįsau. Gal ir todėl reikėjo ilgai prašyti, kad jis tą turbaną nuvyniotų mano akivaizdoje...

ANONSAS

Interklubas turėjo ir savo veiklos - sovietinės ideologijos brukimo tikslus, apie kuriuos skaitykite kitos savaitės "Akvarelėje". Taip pat užsiminsime ir apie šios įstaigos konkurenciją... su 16osios divizijos "mergičkomis"...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

PASAS. V. Sakas buvo 15 283-iasis Lietuvos pilietis, kuriam teta, gyvenusi JAV, 1990 m. parūpino Lietuvos Respublikos pasą, su kuriuo būtų galėjęs keliauti po visą pasaulį, bet negalėjo išvykti ir įvažiuoti į Lietuvą, nes tebegaliojo sovietiniai pasai...

Vincento SAKO archyvo nuotr.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder