Ankstesnėse "Akvarelėse" buvo rašoma apie pokario Klaipėdos pašto reikšmę miesto gyventojams, taip pat apie viename iš pašto komplekso namų gyvenusios Meškių šeimos pareigas šioje svarbioje įstaigoje. Šiandien pratęsime pasakojimą apie Klaipėdos pašto darbą pokariu.
Specialusis skyrius
Jono Meškio posūnis Vytautas Maliorius pašte dirbti pradėjo 17 metų. Kad nereikėtų kinkyti arklio ar, kai fordas neužsivesdavo, jis iš stoties siuntas partempdavo ant savo kupros. Ne kartą ir ne du ant tos pačios jaunos kupros tįsdavo ir laikraščio "Tarybinė Klaipėda" tiražus. O jie pokariu buvo itin dideli, nes prievarta ar ir savo noru laikraštį užsisakydavo beveik kiekviena miestiečių šeima - lietuvišką ar rusišką miesto laikraščio variantą. Vaikinas buvo tiek darbštus, kad visai netrukus buvo paskirtas pašto korespondencijos skirstytoju. Jo viršininkas buvo ir prieškariu Klaipėdos pašte dirbęs Laukžemis. "Į brolio rankas korespondencija patekdavo tik pabuvusi specialiajame skyriuje. Kas ten vykdavo, niekas nežinojo. Bauginančiai atrodydavo sargas su pistoletu prie to specialiojo skyriaus durų," - pasakojo K. Meškys.
Pirmaisiais pokario metais juk beveik niekas nežinojo, kad laiškai, ypač atkeliavę iš užsienio, yra skaitomi NKVD pareigūnų. Mažai kas žinojo ir tai, kad telefoniniai pokalbiai klausomi. Na, tiek tų telefonų mieste ir tebuvo. Pirmiausia telefono linijos nusidriekė į Kauną ir miestelius aplinkui. Paskui telefono tinklai vis labiau plėtėsi. Bet miestiečiai "liniją" gaudavo tik išskirtiniais atvejais, jeigu buvo viršininkais arba darbas buvo susijęs su ypatinga tvarka, kai, pavyzdžiui, skubiai reikėdavo gydytojo pagalbos ar konsultacijos. Bet telefonų numerius irgi dalijo rezervuotai. Ne kiekvieno gydytojo namuose telefono aparatai stovėdavo... Neturintieji telefonų aparatų pokalbius su giminėmis, draugais ir pažįstamais užsakydavo pašte. Tie giminės, draugai ar pažįstami, taip pat neturėję telefono aparatų, gaudavo pranešimus eiti į pašto būdeles kalbėtis. Vėliau telefonas ir telegrafas tapo savarankiška kontora, paštui nebepriklausanti.
Beje, net iki 1950 m. prie pašto budėjo ginkluoti sargybiniai. J. Meškys paštą veždavo taip pat ginkluotas, kad apsigintų nuo plėšikų.
Trūkinėjantys laidai
Klaipėdos kraštas vėjuotas. Ir vėtros su uraganais pasiaučia. Tad labai dažnai trūkinėdavo telefoniniai laidai. Paštininkai pasišnabždėdavo, kad juos "pakarpydavo" partizanai, o gal ir šiaip sovietinei santvarkai nelojalūs piliečiai. Kurioje vietovėje nutrūko laidai, paštininkai atsekdavo gana greitai, nes turėjo prietaisą, nustatantį vietovę. O su tuo prietaisu dirbti iš pašto skirstytojo pareigų jau buvo paskirtas J. Meškio posūnis Vytautas Maliorius.
"Brolis labai domėjosi radijo aparatūra, tai pastebėjęs pašto viršininkas jį, laiškų skirstytoją, pakvietė eiti tas pareigas", - patikslino K. Meškys. Laidams nutrūkus, V. Maliorius turėdavo pasirūpinti ir remontininkų brigada iš Klaipėdos, jei jų nebūdavo arčiau nutrūkusių ar nutrauktų laidų.
Nacionaliniai kadrai
Vyresnioji, žinoma, ne tik klaipėdiečių, karta pamena, kaip pasimirus "tautų vadui" Josifui Stalinui, trumpam gavęs (išsikovojęs?) valdžios vairą Berija rezgė planus - respublikose gyvens tik tos tautybės karo, tremčių, kalėjimų išblaškyti žmonės. Tie planai nebuvo įgyvendinti, nes Berija, kaip ir tūkstančiai stalinizmo aukų, buvo sušaudytas. Tačiau vienas Berijos užmojis bent iš dalies spėtas įdiegti - vadovais, žinoma, tapusius komunistais (su labai retomis išimtimis), skirti nacionalinius kadrus.
Klaipėdos paštui vadovauti buvo paskirtas Kuprevičius. "Jis su žmona labai pa5vairino mūsų gyvenimą. Brolis Vytautas jau turėjo magnetofoną. Tad įrašinėdavo Kuprevičienės, turėjusios gražų operinį balsą, atliekamas dainas, dažniausiai klasiką. Būdavo pagurkšnojamas ir vynas. Nebepamenu, nuo kurių metų, bet savaitgaliais pašte tarnaujantys "polutarke" (toks nedidelis sunkvežimis) būdavo vežami į Palangą, kur paštas turėjo nedidelę poilsinę. Savaitgalio laukdavome ne tik mes, vaikai, bet ir nuolatinių rūpesčių per savaitę išvarginti tėvai", - įsiminusius dalykus pasakojo K. Meškys.
BASAKOJĖ VAIKYSTĖ. Pokariu vaikai neturėjo nei mašinyčių, nei lėlyčių barbių su kenais, užtat jie lakiodavo basomis kojomis po žalumą netgi pašto kieme. Ir nė kiek dėl to nesijautė nelaimingi. Atvirkščiai, pavyzdžiui, ponui Kęstučiui dabar atrodo, kad šiuolaikiniai vaikai, įkniubę į telefonus ir planšetes, yra kur kas labiau izoliuoti ne tik nuo bendrystės su draugais, dažnai ir su pačiais artimiausiais žmonėmis - tėvais, ir tuo labiau - aplinka. 1949 m.
ANONSAS
Ką pašte veikė Nelė Klimenko, būsimoji estrados žvaigždė, švytėjusi ne tik Klaipėdoje - visoje Lietuvoje, bedainuodama duetu su Eugenijumi Ivanausku ir žiūrovus užburdama blizgančiais apdarais? Kokia "chebrytė" rinkdavosi į paštą pamuzikuoti ar pasiklausyti grojančių ir dainuojančių? Šis tas apie kiaulę skrajūnę, parašiutu nuleistą iš statomo Girulių bokšto, kuriame inžinieriumi dirbo V. Maliorius. Visa tai - kito penktadienio "Vakarų eksprese".
Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą