Taigi, kaip jau minėta ankstesnėje "Akvarelėje", 1966 m., grįžę iš tremties Krasnojarsko krašte, Ieva ir Justinas, prisiskolinę rublių iš giminaičių ir nusipirkę namelį Melnragėje, tapo namudininkais - siuvėju ir daržininke, auginusia daržoves, uogas, žinoma, ir bulves. O duktė Stanislava, Krasnojarske baigusi medicinos mokyklą, jau spėjusi ir dirbti Krasnojarsko ligoninės laboratorijoje, panašų darbą susirado Klaipėdos tuberkuliozės dispanseryje, kurios vyriausiasis gydytojas tuomet buvo Pranas Lideikis.
Šiandien jo vardu pavadinta gatvė, vedanti į Melnragę. Ir iš jos ta pačia gatve, o paskui Šiaurės prospektu, aplenkdamas miestą, automobiliu gali dumti Kauno, Vilniaus link ar kur tau reikia - Šilutės, vaizdingais keliais Jurbarko link. O 1966 m. tokio patogaus susisiekimo su Melnrage ir Giruliais nebuvo. Bet jau buvo autobusai, kurių Sličių duktė Stanislava nekentė.
"Krasnojarske mes jau irgi buvome susirentę namelį. Iš jo kulniuodavau į medicinos mokyklą, ligoninę, kur dirbau. Jokių autobusų nereikėjo. Iš Antrosios Melnragės pėdinti į Tuberkuliozės dispanserį buvo per toli. Važiuoti iš Girulių retai riedančiu autobusu man buvo tikra kančia", - pirmaisiais įspūdžiais, sugrįžus į Lietuvą, dalijosi p. Stasė. Na, o dispanseryje jai dirbti patiko dar ir dėl to, kad, pasak jos, čia dirbo puikūs specialistai, nuoširdūs žmonės. O puikiam gydymo įstaigos, kaip dabar sakoma, mikroklimatui didelės įtakos turėjo vadovas Pranas Lideikis.
VADOVAS. Stanislava Sličytė rūpestingai saugo buvusio Tuberkuliozės dispanserio vadovo šviesaus atminimo Prano Lideikio nuotrauką, kai jis šventė 60-metį ir nuoširdžiai džiaugėsi bendradarbių ta proga padovanotu paveikslu.
Kaip tėvas
"Ne tik man, bet ir daugeliui kitų bendradarbių Lideikis buvo kaip tėvas, rūpinęsis mūsų darbo sąlygomis, netgi laisvalaikiu. Kartais mes su kolegomis važiuodavome pasidairyti po kitus Lietuvos tuberkuliozės dispanserius, bet dažniau tie kolegos atvažiuodavo pas mus ir naujovių pasidairyti, ir, žinoma, prie jūros nudardėti. Nežinau, kokiais pagrindais, bet dispanserio vadovas Karklėje buvo sutaręs su jos gyventoja Ande, kad savaitgaliais į jos "palocius" atbildėsime pailsėti, papramogauti. Nors Melnragėje aš turėjau visas galimybes bent jau vasaromis lakstyti po kopas, maudytis jūroje, kurią be galo be krašto myliu, į Karklę bildėdavau to paties. Bet su bendradarbiais.
Žaisdavome tinklinį, tyrinėdavome Karklę aplankydami ir kapinaites. Ir pavakarodavome. Labai dažnai kartu su mumis dengtu sunkvežimiu važiuodavo ir Lideikis. Karklėje surengdavome ir visokias viktorinas, dabar protmūšiais vadinamas. Man tai buvo labai naudinga ir dėl lietuvių kalbos žinių, ir akiračio plėtimo", - apie integraciją Lietuvoje, sugrįžus iš Sibiro, pasakojo p. Stasė.
Apskritai dispanserio vadovas buvęs didelis autoritetas. Jis niekada neišsisukinėdavo nuo bendradarbių vizitų į jo kabinetą paklausti, ko nežino, ko nesupranta. "Atsakęs į iškilusius darbe klausimus, visada tėviškai pasiteiraudavo, kuo gyveni, kaip gyveni. Ar tu būtum slaugutė, ar kiemsargis, ar gydytojas", - vadovo rūpestį bendradarbiais pabrėžė p. Stasė. Ji pripažino, kad dabar iš savo darbdavių pavaldiniams, tokio dėmesio sulaukusiems, tikriausiai žandikauliai atviptų...
Dispanseris - ir naujovių kalvė
Pasak p. Stasės, P. Lideikis rūpinosi ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimu, išleisdamas į pačias pažangiausias SSRS ligonines pasidairyti, pasisemti žinių. Tą darė ir pats. Kaip liudija buvę dispanserio bendradarbiai, Latvijos ligoninėje, pamatęs pistoleto formos priemonę, pats pasidarė brėžinius ir Baltijos laivų statykloje užsakė tokią pagaminti. Ja būdavo patogiau tiesiai į bronchus įšauti vaistus. Perskaitęs Eduardo Razgausko disertaciją, sugalvojo, jog iš jos galima pasisavinti metodus tuberkuliozės kavernoms gydyti.
"Per visus darbo metus nė karto nėra įžeidęs, pakėlęs balsą, netgi tuomet, kai supleškinau laboratoriją. Ir nesu girdėjusi, kad vadovo šiurkštumu ar pakeltu tonu koks nors bendradarbis būtų guodęsis", - teigė p. Stasė. Ir apgailestavo, kad dispanserio vadovas nesulaukė Atgimimo, nes anapilin iškeliavo 1988 m. Tačiau Atgimimo, o paskui jau Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesuose, tapęs Seimo nariu, aktyviai dalyvavo sūnus Tautvydas. Bet tai - jau visai kita istorija.
Kai dispanseriui pradėjo vadovauti Violeta Baravykienė, S. Sličytė nenusivylė ir ja. Bet... "Dispanserio laboratorija atskirame pastate, kurį statyti irgi rūpinosi Lideikis, buvome ir atskira respublika, kurioje atlikdavome klinikinius, biocheminius ir bakteriologinius tyrimus, žodžiu, dirbome savo darbą, nedaug reikalų turėdami pagrindiniame korpuse", - darbo metus prisiminė Stanislava Sličytė.
ANONSAS
Kitą savaitę - apie švyturio ūkavimus, audras, uraganus jūroje, stintas, pomidorus ir braškes krante, kaimynus ir apie Sličių sūnaus Gintauto likimą.
Prašymas
Jeigu Jūs turite ką papasakoti apie gyvenimą, potyrius Melnragėje, parašykite laiškelį el. p. [email protected] arba feisbuko paskyroje Gražina Juodytė.
Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.VE.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą