Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (609)

Taigi, šio namo duris atveria Klaipėdoje daug kam žinoma ir pažįstama Judita Simonavičiūtė, gimusi, augusi ir brendusi būtent Melnragėje.

Skaudi praeitis

Kai būsimieji Simonavičiai - Nijolė ir Kazimieras - 1949 m. Klaipėdoje, teatre, susipažino, už abiejų nugarų jau šmėžavo skaudžios patirtys ir praradimai. Mat Kazimiero vienas brolių jau buvo išbildintas į Vorkutą, o kitas - nušautas einantis iš gegužinės. Reikia pasakyti, kad Simonavičiai prie Šiaulių turėjo malūną. Vadinasi, buožių šeima...

O Nijolės tėvai Lekučiai Skuode turėjo mėsinę. Bet, stojus krizei "ant Lietuvos", biznį reikėjo baigti. Šeima 1936 m. atsikraustė į Klaipėdą ir apsigyveno Pempininkuose. Šeimos galva dirbo "Maiste". Kai visos Lietuvos valdininkai privalėdavo pirkti žąsis, "Maisto" darbininkai bent jau Kalėdoms tas žąsis gaudavo dovanai. Nijolė lankė Smeltės mokyklą, kino pasižiūrėti per visą miestą eidavo į kareivines. Ir tai neatrodė toli. Būtinai stabtelėdavo ties gražiąja Turgaus gatvės "Lasco &Co" parduotuve. Jos vitrinoje linguodavo gandras, masindamas užsukti. Žavėdavo parduotuvės stiklinės lubos, raudonmedžio baldai, iš to paties medžio įvijų laiptų turėklai su metalo ažūrais. Na, toks tarsi muziejus, kur galėjai pamatyti daug ko įdomaus. O kartais Nijolės Lekutytės tėvai čia sau leisdavo prabangą net pirkti. Kaip į muziejų mergaitė nueidavo ir į uosto krantinę, kur atplaukdavo laivai iš pačių įvairiausių kraštų. Geri dėdės jūrininkai ar gėrybių krovikai vaikus vaišindavo bananais, iš užjūrių atplukdytais. Kai po kelių dešimtmečių jau ir sovietinėje Klaipėdoje pasirodė žalių bananų, kuriuos reikėdavo nokinti, susukus į laikraščius, pakišus į tamsią vietą po sofa, Nijolė jau buvo ragavusi kadaise šviežių ir tokių kvepiančių, saldžių. Šios šeimos, kaip ir daugelio kitų klaipėdiečių lietuvių, gyvenimą išbalansavo Klaipėdos aneksija 1939 m. Lekučiai pasitraukė į Šventąją. Niekas nežino dėl kokių priežasčių, bet šeimos galva buvo nušautas. Lekutienė su dukrele grįžo į Skuodą, pas tėvus. O čia jau prasidėjo trėmimai...

KRITIMAS Į ŠIRDĮ. Na, kaip pokario jaunuoliui Kazimierui galėjo nekristi į akis šokančios gražuolės... 

Pokariu Nijolė Lekutytė, jau panelė, atvažiavo į savo vaikystės miestą - nuostabiąją Klaipėdą. Jos, žinoma, nebepažino. Daug kas buvo virtę griuvėsių krūvomis. Ypač dvasinės šventovės. Klaipėdos praeities, paveldo nebuvo kam tausoti. Suvažiavėliams iš "plačiosios tėvynės" viskas buvo svetima, fašistų palikimas. Beje, atvykusiems iš įvairių Lietuvos vietovių irgi niekas čia nebuvo brangu. Ne tose bažnyčiose krikštyti, ne tuose pastatuose gimę, augę, gyvenę. Net ir nebuvo įdomu, kas iki jų ant tų parketų vaikščiojo ar šoko.

Kai N. Lekutytė sugrįžo į savo vaikystės miestą, su darbais, žinoma, buvo ne kas. Bet ji, "prasimankštinusi" prieškario Klaipėdoje, svajojo apie kažką gražaus. O toji svajonė atvedė į Klaipėdos dramos teatrą, kuriame pradėjo lankyti studiją. Ir... Ir tapo teatro šokėja, vaidinusi ir pirmajame pokarinės Klaipėdos spektaklyje "Eglė žalčių karalienė".

Anytą matė tik iš už kampo...

Pokariu jaunuomenė bręsdavo greitai. Šeimas kurdavo greitai taip pat, nes dviese gyventi yra dviese, o ne vienam. Kažkokiu būdu Kazimieras Simonavičius, dar 1945 m. spalio pabaigoje Šiauliuose išsilaikęs vairuotojo teises, 1949 m. jau po visą Lietuvą vežiojo "Baltijos" žvejų kolūkio pirmininką Alfonsą Veličką iš paupių ir paežerių pakrančių agituoti vaikinus žuvis gaudyti ne upėse ar ežeruose, o jūroje. Ir suagituodavo. Nes žadėdavo ir stogą virš galvos - Smeltės kvartale arba, jau kiek vėliau, Melnragėje. Jaunas vaikinas, turėdamas laisvesnio laiko, eidavo į teatrą. Tam galbūt buvo paskatinęs viršininkas A. Velička. Tiek pokarinėje Klaipėdoje pramogų ir tebuvo: arba šokiai vienur kitur, arba teatras. Štai teatre akin ir širdin Kazimierui iš karto krito Nijolė Lekutytė. Kažkokiu būdu atrado progą ir susipažinti. Po kelių pasimatymų Kazimieras Nijolę jau vežėsi supažindinti su savo mama. Jį kažkas perspėjo - Kuršėnuose nesirodyti. Sužinojo ir tai, kad iš Pavenčių į Sibirą išveža jo motiną su jauniausiuoju broliu. Skubėjo labai į Pavenčius, kur buvo formuojamas vagonų ešelonas tremtiniams. "Mama savo būsimąją anytą tematė tik iš už kampo, kaip ir tėtis į vagonus varomus mamą su broliu", - pasakojo Judita Simonavičiūtė, pasaulį išvydusi jau kiek ramesniais, bet ne iki galo - 1956 metais Melnragėje.

ZIMAS. Tokiais automobiliais važinėdavo aukščiausiai partijos pakopomis užlipę sovietiniai valdininkai ir partijos vadai. Kai jau automobiliai kiek nusidėvėdavo arba jie būdavo pakeičiami čaikomis, mašinas nurašydavo žemesnėms grandims. Turbūt tokiu būdu zimas atkeliavo ir į "Baltijos" žvejų kolūkį. O prie zimo vairo sėdo Kazimieras Simonavičius.

ANONSAS

Po savaitės tęsime Simonavičių šeimos sagą. Jų gyvenime buvo ir juoda, ir balta, ir šilta, ir šalta. Tiek melnragiškių, tiek daugelyje kitų šeimų. Apie visa tai - kitose "Klaipėdos akvarelėse".

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia