Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (610)

2020-01-26 12:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Melnragėje, į kurią "Akvarelių" ciklas įsibrovė. Ir, pasak ciklo gerbėjų, rado nemažai įdomaus. Šiandien toliau klebinsime Melnragės Aušros g. 2 - ojo namo, kuriame gyveno Simonavičių šeima, duris.

Taigi, šiandien vėl praversime pokarinės Melnragės Aušros g. 2 - ojo namo duris, kurias jau ankstesnėje "Akvarelėje" atidarė Klaipėdoje daug kam žinoma ir pažįstama Judita Simonavičiūtė, augusi ir brendusi būtent Melnragėje. O, prasidėjus Sąjudžiui ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dėl tėvų šeimų praeities (ir tremtys, ir netektys) stojusi į tvirtą poziciją - tik su Sąjūdžiu.

"Tėvui labiau rūpėjo mašinos, o ne šeimos reikalai"

Daugelį metų Klaipėdos savivaldybėje įvairias pareigas ėjusiai J. Simonavičiūtei šiandien atrodo, kad tėvui labiau "Baltijos" žvejų kolūkio mašinos, įskaitant ir sunkvežimius, ne tik prašmatnų zimą, kuriuo vežiodavo kolūkio pirmininką, rūpėjo. "Jis pats mašinas ir remontuodavo, nežinia iš kur ir kaip susirasdamas detalių, ir plaudavo, ir švarindavo. Tuomet dar nebuvo nei siurblių, nei plovyklų, anei valymo priemonių. Turėjo savo metodikas, ir jo prižiūrimos mašinos blizgėjo, tviskėjo", - sakė p. Judita. Galbūt ir dėl to, kai atėjo pensinis amžius, o jau radosi ir mašinos su jam nepažįstamais "pričindalais", su juo atsisveikinta. Tą labai skaudžiai išgyveno. Bet tai buvo jau žymiai vėliau, nei Simonavičiai, kaip daugelis "Baltijos" žvejų kolūkio darbininkų ir tarnautojų, Melnragėje kreditan pradėjo statydintis namą.

Būstą Melnragėje statydintis pradėjo vėliausiai

"Nors tėtis, vežiodamas pirmininką, o ir kitus kolūkio "asus", buvo lyg ir "prie valdžios", bet vis dėlto namuką statydintis apsisprendė vos ne paskutinis iš kolūkio darbuotojų", - sakė p. Judita. Tai buvo jau 1956 m., kai daugelis savo namukuose senokai buvo atšventę įkurtuves. "Tėvo alga, kaip ir daugelio žmonių atlygis, buvo nedidelė. O kas tris mėnesius reikėjo dengti kreditą už namą, kuriam ir sueidavo trijų mėnesių tėvo algos. Labai stiprus šeimos biudžeto finansinis ramstis tapo mama, dirbanti kirpėja. Jos klientėmis tapo ne viena Klaipėdos kokio viršininko žmona. O joms mano mama kažkaip sugebėdavo įtikti. Gal dėl to, kad jos aplinkoje augant buvo kirpėjų giminaičių?

ROJUS. J. Simonavičiūtė teigia Melnragėje kaip rojuje užaugusi.

Turbūt nuo jų nusižiūrėjo smetoniško apsiėjimo ir, bendraudama su savo klientėmis, jį taikydavo. Tad tos klientės nepagailėdavo ir arbatpinigių. Mamos aprangos kišenėse visada kapeikų žvangėdavo", - neslėpė p. Judita. Tiesa, įmokoms už kreditą dažnai tekdavo ir skolintis. "Gelbėdavo giminaičiai. Paskolindavo, nereikalaudami nei vekselių, nei sutarčių. Dar nebūdavo taip, kad kas nors pasiskolinęs vengtų skolą grąžinti. Visai nesvarbu - giminaičiui ar kokiam pažįstamam. Net keista dabar, kad ir garbės žodis dar tebebuvo garbingas",- tvirtino Melnragėje užaugusi ir subrendusi J. Simonavičiūtė.

"Melnragėje gyventi buvo rojus"

Ji tvirtino ir tai, kad Melnragėje gyventi buvo rojus. Kai Judita 1963 m. pradėjo lankyti Melnragės pradinę mokyklą, pirmokų, pasak jos, buvo 52. "Klasėje netilpdavome, tai dalis išsikraustydavo į pionierių kambarį. Mokytojai mus mokydavo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jokių paruošiamųjų klasių darželiuose dar nebuvo. Visi mokslų pradmenys urmu - mokykloje. Ir labai būdavo smagu lenktyniauti tarpusavyje, kuris dailesnes raides dailyraštyje išvedžiosime. Nors jau buvo pradėję rastis šratinukai, bet mes raideles teberašydavome plunksna, pasimirkydami į rašalinę - su paspaudimais, kaligrafiškai",- pasakojo ji. Į mokyklą net ir pirmokus nebuvo tradicijų lydėti ar pasitikti. Patys nukulniuodavo, dažniausiai urmu ir parkulniuodavo, pakeliui išsibarstydami po kiemus. Melnragės vaikus vienijo ne tik mokyklos suolai, bet ir buvimas kartu po pamokų. Kuriame kieme žaisdavo, ten ir pietauti, o kartais ir vakarieniauti būdavo pakviečiami. Tik uoliausios mamos savo vaikų po kiemus ieškodavo kviesti prie stalo.

"Prie jūros eiti drausdavo"

Juditos tėvai, kaip ir daugelis nuo upių ir ežerų į Melnragę suvažiavusių tėvų, savo vaikams prie jūros drausdavo eiti. Per daug nelaimių ten ne tik vaikams, bet ir suaugusiems nutikdavo. Dėl srovių, dėl duobių skęsdavo ir vaikai, ir suaugusieji. Judita su savo draugėmis buvo drausmingos - tėvų priesakų klausydavo. Pačių įvairiausių žaidimų ir savo kiemuose, netgi neasfaltuotose gatvelėse prisigalvodavo, palapinių prisistatydavo. Čia pat - vaismedžių krūmai, jau ūgtelėję vaisių medžiai. Jei kiemuose atsibosdavo - į mišką. Ir pauogaudavo, ir pagrybaudavo. Dar nebuvo baimių dėl naftomis, chromais ar automobilių išmetamosiomis dujomis užterštų gėrybių. Dar ir tie automobiliai tebuvo skaičiuojami ant pirštų. Bent jau Melnragėje...

Anonsas

Kitą savaitę - apie Melnragėje atsikovotus iš smėlio plotus daržams ir sodams, apie gyvenimą ne savomis pavardėmis, apie Simonavičių šeimos globotą vokietuką ir melnragiškių bendrabūvio fenomeną.