Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (618)

Taigi, tas namas buvo pastatytas 1938 m. rudenį. Pirmajame aukšte, kaip jau buvo minėta, įsikūrė taupomoji kasa, o kituose aukštuose - trijų, keturių ir net šešių kambarių butai. Mansardoje butai mažesni. Ir, žinoma, pigesni. Nors tiesioginių patvirtinimų nepavyko aptikti, bet butų nuoma, matyt, rūpinosi miesto valdžia.

Apsigyveno įvairių tautybių klaipėdiečiai

Vartydama 1939 - 1940 metų Klaipėdos adresų ir telefonų knygas, šiame name aptikau ir lietuviškų, ir vokiškų, ir žydiškų gyventojų pavardžių. Telieka tik spėlioti, ką jie jautė apsigyvendami erdviuose, mansardiniuose butuose. Juk juose buvo lemta gyventi vos pusmetį...

Taip, Europoje jau tvyrojo karo nuojauta. Klaipėdoje, ir ne tik joje, buvo itin suaktyvėjusios nacistinės organizacijos. Bet juk žmogui būdinga manyti, kad negandos jo tikrai nepalies. Turbūt ir susikraustę į patogiai suplanuoto namo butus žmonės taip manė. Juolab kad namo rūsyje buvo įrengta pirmoji Klaipėdoje slėptuvė nuo bombų...

Nors II pasaulinio karo pradžia Europoje paprastai laikoma 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Trečiasis reichas užpuolė Lenkiją ir karą Vokietijai netrukus paskelbė Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, to karo pradžia įvyko kur kas anksčiau - 1939 kovo 23 d., kai pagal slaptuosius Molotovo - Ribentropo susitarimus į Klaipėdą įgarmėjo vokiečių karinė technika, įplaukė kariniai laivai.

Mano mama, dirbusi "Gulbės" fabrike, kartais vakarais buvo kviečiama pabūti su žydų šeimos, apsigyvenusios tame name, vaikais. Mat jie išsiruošdavo į svečius. Dabar taip praverstų jos pasakojimas. Bet, deja, nebėra ko paklausti.

Nežinau nei tos žydų šeimos pavardžių, nei profesijų. Šeimos galva, atrodo, buvo juvelyras. Trečiojo reicho karinėms pajėgoms įžengus į Klaipėdą, tai šeimai turėjo būti labai neramu. Juk jie jau žinojo, kaip žydai buvo persekiojami Vokietijoje. Iš aneksuotos Klaipėdos žydų tautybės žmonės labai skubiai traukėsi, netgi nepardavę gyvenamųjų namų ar prekybviečių pastatų.

Mama minėjo, kad toji žydų šeima pasitraukė į Kauną. Ką gali žinoti, gal ir šiai klaipėdiečių žydų šeimai duris į Vakarus pradarė Čijunė Sugihara...

Gyvenimas darėsi komplikuotas

1939 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, čia gyvenusiems lietuviams buvo iškelta sąlyga - arba priima Vokietijos pilietybę, arba "raus" iš Klaipėdos.

"Mano artimieji Vokietijos pilietybės kratėsi. O tuometinė Lietuvos vyriausybė siūlė galimas gyvenimo vietas Kretingoje, Šiauliuose ir netgi Vilniuje. Žodžiu, ten, kur galėjo rasti darbo ir užsitikrinti bent kažkokią pastogę virš galvos. Dalis giminaičių išvažiavo į Vilnių, dalis - į Kretingą, kai kurie išdardėjo į Šiaulius. Pavyzdžiui, pusseserė buvo apgyvendinta pas ūkininkus, kuriems ir dirbo",- yra pasakojusi klaipėdietė Ona Gedgaudienė.

Pastatas išpuoštas Hitlerio atvykimo į Klaipėdą proga 1939 m.

O štai Lekstučiai, Klaipėdoje žinomos Irenos Greičiūnienės dėdės ir teta bei jos mama, įsigudrino Klaipėdoje gyventi ir be vokiškos pilietybės: mieste įsitvirtinę kaip modelių kūrėjai, siuvėjai, batų dirbintojai ir pardavėjai, jie, matyt, rinkos neprarado ir po Klaipėdos anšliuso bei toliau vertėsi įprastais amatais.

Apie tai išlikęs ir rašytinis šaltinis - straipsnis "Lietuvių nubaudimai Klaipėdoje" laikraštyje "XX amžius" (1940.01.20, Nr. 16): "...Lietuvos pilietis Pranas Lekstutis, 32 m., prieš keletą metų Liepojos gatvėje Adomo Brako namuose buvo įsirengęs batų parduotuvę "Pažanga" ir neblogai vertėsi. Vokietijai Klaipėdos kraštą užėmus, Lekstutis likosi toliau prekiauti ir nesirengė krautuvės likviduoti net karui užėjus. Pačioje karo pradžioj, rugsėjo 4 d., policija Lekstutį suėmė, kaltindama, esą jis be kortelių pardavęs žmonėms 42 poras batelių ir buvo nubaustas 1 000 markių baudos, taip pat jam buvo konfiskuota 190 porų kurpių ir įsakyta iki Kalėdų iš Klaipėdos krašto išsikraustyti..."

Taigi, gyvenimas Klaipėdoje tapo komplikuotas.

Kaip klostėsi H. Manto - 2 - ojo namo gyventojų likimai, kiek besirausiau po archyvus, neradau už ko užsikabinti. Užtat tarsi vynuogių kekės subrendo šūsnys klausimų.

Kad tu gyventum permainų metais

Šis palinkėjimas priskiriamas žydų tautai. Jis toli gražu nėra geras.

Taigi, po Klaipėdos anšliuso 1939 m. kovo 23 d. įvykiai mieste ir krašte iki pat balandžio pradžios buvo nuolatiniame pagrindinio to meto šalies dienraščio "Lietuvos aidas" dėmesio centre.

Anot dienraščio korespondento, kovo 23 - iąją buvo toks įspūdis, tarsi Klaipėdos kraštas buvo ir Vokietija, ir Lietuva - traukiniai tebevažinėjo senuoju tvarkaraščiu, geležinkelių stotyje tebebuvo pardavinėjami Lietuvos geležinkelių valdybos atspausdinti bilietai į visas Lietuvos geležinkelio stotis, čia greta vokiečių tebedirbo lietuviai.

Pašte kovo 23 d. tebebuvo pardavinėjami lietuviški pašto ženklai, tik vakare jau buvo galima gauti ir vokiškųjų. Tačiau jokių kitų operacijų pašte nebuvo atliekama.

Iš ryto buvo paskelbta, kad dėl šventės korespondencija nebus išnešiojama. Taip pat buvo įspėta, kad telefono ir telegrafo ryšis su Lietuva nutraukiamas.

"Klaipėdos mieste telefonu susisiekimas vyko normaliai. Tiktai pasikalbėjimai buvo griežtai cenzūruojami. Telefonas tuoj išsijungdavo, kai imdavai kalbėti apie paskutinius įvykius, ypač apie neigiamus. Krautuvės buvo uždarytos. Iš ryto tebuvo atidarytos tiktai maisto produktų krautuvės, tačiau visa bėda, kad maisto produktų tą dieną pristigo. Pratęs sočiai pavalgyti Klaipėdos miesto gyventojas negalėjo kiek norėjo nusipirkti nei riebalų, nei duonos. Vienas asmuo tegalėjo pirkti tik keturias mažutes bulkutes. Produktų kainos tą dieną buvo kiek pakeltos. Klaipėdos prie reicho prijungimo dieną daug kam tiesiog teko pabadauti, ypač viengungiams, nes pavalgyti ne tik nebuvo ko, bet ir kur: valgyklos ir restoranai neveikė", - rašė "Lietuvos aidas".

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.

Anonsas

Kadangi H. Manto 2 - ajame name buvo įsikūrusi taupomoji kasa, rūsyje - turtų saugyklos, kas nutiko su jomis? Kaip keitėsi miestelėnų gyvenimas apskritai - kitą penktadienį.