T. Maksimavičienė buvo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, nuo penktos iki aštuntos klasės ir auklėtoja. V. Maksimavičius dirbo CBK direktoriaus pavaduotoju.
Mokytoja iš didžiosios raidės
"Akvareles" liedama jau keturioliktus metus, dažnai nustembu, kai, priartėjus prie kurios klaipėdiečių šeimos, iš palikuonių nepavyksta išpešti, iš kur tėvai ar seneliai radosi Klaipėdoje, nelabai gaudosi genealogijos raizgalynėse. Juk tai taip svarbu, auginant jau savo vaikus, anūkus ir netgi proanūkius. Kas iš ko paveldėjo talentus? Kodėl vienos šeimos vaikai tokie skirtingi - vieni žaižaruoja sumanumu, verslumu, talentais, kiti - visiški nevykėliai. Kai užčiuopiamos giminės šaknys, viskas gali paaiškėti. Ir stotis į savo vietas. Bet nustebdama puikiai žinau, kad iki tam tikros amžiaus ribos šeimos, giminės praeitis ir istorijos nelabai terūpi. Jaunatviškas maksimalizmas, - amžinai jauni, gražūs ir sveiki. O visa kita - "viduramžiai". Ir tik perkopus penkiadešimt, kai jau sukaupta gyvenimiška patirtis, pradeda kankinti klausimai, - kodėl taip, o ne kitaip susiklostė gyvenimas? Pradedama ieškoti atsakymų į iškylančius klausimus, o paklausti jau nebėra ko...Mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja 4 - ojoje vidurinėje buvo Teresė Maksimavičiėnė. Pokariu ji su vyru Vaciu Maksimavičiumi, CBK direktoriaus pavaduotoju, gyveno H. Manto 2 - ojo namo viename iš erdvių butų, pro kurio langus matėsi Biržos tiltas, kuris anuomet dar taip nebuvo vadinamas. Žinoma, visai nežinau, o ir nebuvo įdomu, kodėl pora neturėjo vaikų. Užtat mūsų mokytoja visą savo širdį klojo ant mūsų, nesubrendėlių, smegenėlių. Bet mes to visai nesupratome. Ir, ko bloga, nevertinom. Kas man buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja 4 - ojoje vidurinėje, tesupratau ir įvertinau tik baigusi universitetą. Grįžusi į Klaipėdą, klasiokei pasakiau, kad nusipirksiu didelę puokštę rožių ir kiūtinsiu į Manto 2 padėkoti MOKYTOJAI. Nedaug per savo amželį sutikau pedagogų, kuriuos galėčiau vadinti Mokytojais iš didžiosios raidės... Klasiokė gal kokiais 1976 m. pranešė - jau treji metai, kai Mokytoja Anapilyje. Vėžys. Man tai buvo viena iš didelių pamokų gyvenime - skubėti sakyti gerus žodžius. Nors, antra vertus, jiems reikia laiko subręsti. Subręsti tiek, kad įvertintum.
Teresės Maksimavičienės pamokos
T. Maksimavičienė buvo ir mūsų klasės auklėtoja nuo penktos iki aštuntos klasės. Labai jos gedėjome, kai devintoje klasėje jau turėjome kitą auklėtoją - piktą, irzlią ideologę. Baigėsi savaitgalio ekskursijos į "švedų tvirtovę", prie Velnio akmens ės beveik Tauralaukyje. Ir taip trūko šiaip Mokytojos gyvenimiškuose reikaluose. Gal penktoje, o gal šeštoje klasėje drožėme į Smiltynę, Kopgalį, kur buvo "švedų tvirtovės" griuvėsiai. Nebepamenu, ką mums mokytoja pasakojo, bet ten gautą pamoką prisimenu visą gyvenimą. Pašmirinėję po tvirtovę, pradėjome žaisti kvadratą. Nežinau, kas iš klasiekų buvo pasiėmęs kamuolį. Turbūt Sigis, kurį kažkodėl pravardžiuodavome rusiškai, kaip dabar suprantu, labai negražiai. "Sigis vigis kolbasa, tuchlaja kapusta". Turbūt, kaip ir su visais rusiškais keiksmažodžiais atsitinka, apie tikrąją "dainelės" prasmę visai negalvojome. O tas Sigis vigis buvo tvirto sudėjimo ir labai neblogas sportininkas. Na, ir žaidžiant kvadratą buvo žvaigždė - retas kuris atlaikydavo jo smūgius. Tai aš ir bėgiodavau kvadrato pakraštėliais, kad tik nepataikytų. Mokytoja mano baimes patebėjo, pasikvietė ir pakuždėjo: "O tu kamuolį sugauk, kad jo nebijotum". Pasiryžau. Smūgio laukti ilgai nereikėjo. Sigis vigis nežinau dėl kokių priežasčių mūsų klasėje buvo gal trimis metais vyresnis. Ir jau neblogas geltonsnapių psichologas. Jis, kaip ir mokytoja, matė, kad kamuolio bijau, tai ir taikėsi nuolat į mane. Pasiryžau sugauti tą kamuolį. Ir sugavau. Kaina buvo ašaros, ištryškusios iš akių. Nuo skausmo sugavus tvirtai smūgiuotą kamuolį. Bet nuo tada kvadratas tapo vos ne mėgiamiausias žaidimas. Nes, sugavus Sigio vigio kamuolį, kitų mėtomi jau buvo nebebaisūs...
Penktoje klasėje patekau gal tarp šešių 4 vidurinės gerai besimokiusių moksleivių kandidatų kelionei į Arteką. Nežinau, koks ten mokyklos "organas", gal mokytojų tarybą, nusprendė, kad siųs mane. Nebežinau, kas man tą susakė, bet, pasirodė, - "konkursą" laimėjau todėl, kad mano tėvų pajamos buvo mažiausios. Manau, kad čia vaidmenį suvaidino mano Mokytoja. Ji lankydavo savo auklėtinių šeimas. Ir turbūt jos žodis buvo paskutinis, "atrankoje". Gal taip, gal ne, nes nebėra ko paklausti... Į Arteką buvau "komandiruota" balandžio mėnesį. Tad Arteke vyko pamokos. Žinoma, rusų kalba. Mokytoja liepė pasiimti lietuvių kalbos vadovėlį ir pasimokyti savarankiškai. Nei ėmiau, nei ką. To mėnesio lietuvių kalbos gramatikos spragas jaučiu iki šiol. O ir tame Arteke nejaučiau jokio "kaifo". Visi pionieriški ritualai man atrodė svetimi. Iš pirmūnės mokykloje, Arteke tapau autsaiderė. Juk nežinojau daugelio aritmetikos rusiškų atitikmenų, o ir pamokos buvo visai kitokios...O Dar buvau išjuokta "garmonisto", grojusio armonika ir mokiusio pionieriškų dainų. O aš jo paprašiau "Raudonosios gėlelės", na, tokio beveik tango. Penktokė, koks tango? Žodžiu, buvau pasmerkta ir išjuokta. Ir vienintelė atgaiva buvo rašyti laiškus namo. Kai pasimirė mama, juos atradau. Saugojo visą gyvenimą. Manau, kad mano Mokytoja lygiai taip pat saugojo "relikvijas" - atvirukus Kovo 8 - osios proga. Ar naujamečius palinkėjimus. Taip, mylimiausiems mokytojams rašydavome. Neprašomi, neraginami. Dabartinių, vis nesibaigiančių "mokyklų reformų" panoramoje galvoju, kiek Mokytoja rizikuodavo su mumis keliaudama į gamtą. Jokių raštiškų tėvų sutikimų, raštiškų įsipareigojimų, jeigu kas nutiktų. Antra vertus, juk dar nebuvo erkių su "laimais", po bičių ar širšių įkandimo dar nesutindavo visas kūnas...
Klasės valandėlė... H. Manto 2
Nebepamenu, kiek tų "klasės valandėlių" per mokslo metus būdavo. Bet T. Maksimavičienės skelbimo dėl klasės valandėlių laukdavome išsižioję. Nes visada buvo įdomu - kalbėdavomės apie gyvenimą. Ir aiškindavomės tai, ko nelabai drįsdavome klausti tėvų. Vieną klasės valandėlę, jau aštuntoje klasėje, įsidėmėjau ypatingai. Klasės valandėlės tema buvo maždaug "Kuo noriu būti". Klasiokai atvirai klojo - gydytojas, inžinierius, ekonomistas. Mokytoja prašė argumentuoti, kodėl toji ar kita profesija, amatas vilioja. Kas argumentavo, kas ne. Bet, kiek pamenu, nebuvo nė vieno, pareiškusio norą būti virėju ar staliumi. Buvo ir apie kosmosą svajojusių. Beje, apie kosmosą svajojau ir aš. Po Jurijaus Gagarino skrydžio netgi rašiau laišką generaliniam sekretoriui Nikitai Chruščiovui apie svajonę būti kosmonaute. Nebepamenu - rusiškai ar lietuviškai. Bet atsakymo, žinoma, nesulaukiau. Na, o per klasės valandėlę burbtelėjau - noriu būti ekonomistė... Mano atveju Mokytoja neprašė argumentuoti. Po klasės valandėlės ji priėjo prie manęs ir pakvietė į svečius namo. Žinoma, jaudinausi. Nebepamenu, bet turbūt nurėpliojau tuščiomis rankomis. O Mokytoja buvo susitikimui pasiruošusi kaip reikalas - prikepusi žagarėlių, užplikiusi arbatos, kuri buvo be galo be krašto skani. Bet, kai pasibeldžiau ir užėjau į Maksimavičių erdvų butą H. Manto 2, pirmiausiai įspūdį padarė - knygos, knygos, jų stelažai viur, kur tik nebuvo langų. Knygų buvo ir mūsų namuose. Ir pakankamai įdomių, nes mama su tėvu buvo kai ką išsaugoję iš "Smetonos laikų". Bet knygų gausybė Maksimavičių namuose, žinoma, pribloškė. Kai susėdome prie vaišių stalo, auklėtoja paklausė, ar tikrai noriu studijuoti ekonomiką? Prisipažinau, kad kai būna mokyklos abiturientų laidų susitikimai, man labai gražios tos, kurios studijuoja ekonomiką. "Su tavo charakteriu tu toje ekonomikoje pražūtum ir supūtum. Žinoma, labiausiai norėčiau, kad studijuotum lietuvių kalbą ir literatūrą. Bet tu neturi kantrybės. O reikėtų "zūbrinti" ir lotynų, ir latvių kalbas. Neištvertum. Pagal tavo charakterį labiausiai tiktum žurnalistikai", - ateities gairę nubrėžė Mokytoja. Tos gairės įsitvėriau... Ir, kai norėjau Mokytoją aplankyti su didele rožių puokšte, labiausiai būčiau dėkojusi už "profesinį orientavimą". Tai dabar ir galvoju,- ko vertos visos mokyklų reformos, kai pedagogai "užgrūzinti" visokiom "kvalifikacijom", lygio "kėlimu" visai nebeturi laiko, o gal ir noro gilintis į moksleivių charakteris, galimybes ir polinkius. Ačiū, Tau, Mokytoja...
Anonsas
Kitą penktadienį bandysim išsiryškinti, kas tas Vacys Maksimavičius. Na, ir kiti gyvenę ar dirbę H. Manto 2 - ajame name.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą