Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (622)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (622)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien, pasižvalgę po H. Manto 2 namą prieškariu ir beldęsi į šiame name pokariu gyvenusios Maksimavičių šeimos duris, nusileisime į pirmąjį aukštą, kuriame buvo įsikūręs telefonas-telegrafas.

O jame dirbo Joana Čapienė. Ji pašte su telefono-telegrafo padaliniu H. Manto 2 dirbo iki tol, kol jau privatizuotas "Telekomas" buvo parduotas užsieniečiams.

Taigi panelė Joana, dirbdama telefone-telegrafe, buvo pačiame jaunystės žydėjime. Ir savaitgaliais vaikščiodavo į šokius Karininkų namuose (dabar Koncertų salė). Vasarą šokiai persikeldavo į kiemelį, kuriame buvo kažkas panašaus į rotondą su stogu. Ten ir sukdavosi klaipėdiečių poros.

Šokiams grodavo kareivukai, tarnavę Klaipėdoje. Tarp jų buvo ir klaipėdietis iki kaulų smegenų Antanas Čapas, vėliau tapęs vokalinio-instrumentinio ansamblio "Nerija" įsimintiniausiu veidu. Nors jame groję ir dainavę visi iki vieno buvo įsimintini. Ir "Nerijos" legenda Lietuvoje tebetvyro iki šiol. Gana tirštu debesiu.

Susitikdavo tik šokiuoe

Ne tik panelė Joana mėgdavo šokius Karininkų namuose. Karininkų ar kareivių tuose šokiuose beveik nebūdavo. Klaipėdos jaunimą šokti eiti čia labiausiai skatindavo gera muzika. Kur šokti, pasirinkimas buvo tikrai nemažas: miesto kultūrnamis, "portiankė" (Jūrų prekybos uosto kultūros namai), "strojkė" (Statybininkų kultūros namai), vasarą prisidėdavo ir šokių Kultūros ir poilsio parke aikštelė, o kur dar "fanerkė", aplinkinių "kolchozų" kultūrnamiai, Žemės ūkio technikumas ar aukštųjų mokyklų šokių salės, įskaitant "pedagoškę", mokyklą-internatą ir t. t.

Bet dalis Klaipėdos jaunimo stabiliai rinkdavosi Karininkų namus, nes ten labiausiai patikdavo muzika. Tarp tų stabiliųjų buvo ir Joana, nes jau buvo užsimezgusi pažintis su orkestro muzikantu Antanu. Tad šokiai būdavo savotiški pasimatymai.

Paklausta, ar nesusitikdavo su juo kur nors mieste, ji nustebo: "Kaip? Juk jis tarnavo sovietinėje armijoje ir buvo už patikimų kareivinių sienų. Jeigu iš kareivinių (dabar universiteto karalija) pabėgdavo, tai labai trumpam - pas tėvus, o ne susitikti su manimi",- paaiškino jau vėliau už Antano ištekėjusi J. Čapienė.

KOMUTATORIAI. Štai taip, jungdamos laidų laidelius, dirbo telefonų operatorės. Gaila, p. Joana Čapienė nuotraukų iš savo darbo neturi, teko panaudoti nuotraukas iš MLIM fondų.

Bet tas buvo vėliau, kai A. Čapas pradėjo groti "Nerijoje". O į ansamblį jį pasikvietė jo vadovas Romualdas Bieliauskas. Su juo augo ir "Nerijos" šlovė, ir gastrolės ne tik po Lietuvą, bet ir po sąjungines respublikas.

Kai jau susituokę Čapai susilaukė sūnų - Nerijaus ir Gabrieliaus, namų ūkis ir vaikų auginimo rūpesčiai krito ant Joanos pečių. Viskas buvo ant Joanos pečių ir tuomet, kai sutuoktinis nusmigo į duobę. Iš jos išsikabarojo po 10 metų. Ta stebuklinga istorija jau daug kur ir daug kam pasakota. Tai buvo stebuklas. Stebuklas, vėl suvienijęs Čapų šeima. Esu įsitikinusi, kad ir Joanos išminties dėka.

Kas pamena šaukinį 07?

Šituo trumpu numeriu buvo galima užsisakyti tarpmiestinius ir net tarpvalstybinius telefoninius pokalbius.

"Telefone-telegrafe dirbome tik trise - aš, darbo knygelėje registruojama tarnautoja, ir dar dvi moterys. Aš aptarnavau 07 liniją, kitos dvi sujungdavo pasikalbėti norinčius kur nors Lazdijuose, o ir Vladivostoke, ir, o stebukle, net su Niujorku, kartu laukimo salėje laukiantiems jungties pranešdamos - toks ir toks, kalbėsitės antroje ar trečioje kabinoje",- pasakojo ponia Joana.

Ji pabrėžė, kad 07 būdavo didelė apgultis, nes šiuo šaukiniu naudojosi ne tik atskiri žmonės, bet ir įmonės, organizacijos, kurių poreikiai būdavo dideli - pokalbius užsakydo beveik kilograminiais sąrašais. Tad operatorėms, komutatoriais jungiančioms numerius Klaipėdoje ir kažkur, darbas būdavo "po prakaitu". Čia, Klaipėdoje, kas nors skubina, o ten kažkur numeris užimtas ir užimtas.

Romantiškoji telefono-telegrafo pusė

Ponia Joana priklauso tai kartai, kai neturėjome nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų. Ne tik jaunimas, bet ir vyresnioji karta bendraudavome gyvai.

O pabendrauti sliūkindavome į H.Manto gatvę. Ji ypač vasarą tapdavo vos ne sausakimša. Šios gatvės šlifavimo vietos - nuo Biržos tilto iki Kultūros ir poilsio parko. Bet dažnai maršrutai baigdavosi ties "puška" dabartinėje Lietuvininkų aikštėje.

POKALBIŲ KABINOS. Kas telefonų neturėjo namuose, pokalbius užsisakydavo telefone-telegrafe. Čia buvo įrengtos palyginti jaukios kabinos, į kurias užėjus įsižiebdavo šviesa. Bet pokalbių laukti, žinoma, ne salone kartais tekdavo ir kelias paras. Ypač su abonentais užsienio šalyse, o dar labiau - kapitalistinėse.

Toliau šlifuoti būdavo nebeįdomu, nes srautai labai suretėdavo. Kulniuoji atgal, susitinki klasės draugų, šiaip įvairių pažįstamų, pasikalbi, pasimaivai.

H. Manto "brodvėjuje" dažnai megzdavosi ir pažintys. O joms užsimezgus, pasimatymai buvo skiriami prie telefono-telegrafo. Jei lietus - "broma" virš galvos, jei stiprus vėjas, tai ir į vidų gali įsibrauti ir vaidinti norįs užsisakyti telefoninį pokalbį.

Kartu daug kas pasidairydavo vitrinoje, kurioje kabėdavo "plaštakių" ir pijokėlių nuotraukos. "Oni pozoriat naš gorod" (Jie - gėda miestui").

Dažnai prie to telefono-telegrafo tekdavo matyti vaikinus su gėlių puokštelėmis rankose. Nors sovietmečiu gėlės net sezono metu buvo deficitas. Bet turguje jų visada galėjai rasti. Ir panelės, atėjusios į pasimatymą, įvertindavo kavalierių žygdarbius. Dabar retai kokiose kavinukėse bematau jaunikaičius su puokštėmis. Parodyti patinkančiai panelei dėmesį yra šimtai kitokių būdų. Gaila - dažniausiai virtualių...

ANONSAS

Kitą savaitę - arba pasakojimas apie vaistinę, arba apie tai, kaip į H. Manto 2 parsikraustė redakcija "Mažoji Lietuva", vėliau persiformavusi į "Vakarų ekspresą".

PRAŠYMAS

Prašome atsiliepti anuomet kitame H. Manto 2 namo gale dirbusius vaistinėje farmacininkus ir turinčius ką papasakoti el. p. [email protected]. Prašytume atsiliepti ir šios vaistinės klientus, dieną naktį, esant reikalui, eidavusius čia pirkti vaistų. Dar nebuvo tokių nesąmonių, kad, suskaudus naktį dantims ar ausims, pakilus temperatūrai, reikėtų dyžti (na, dabar ir skambinti galima) pas daktarą... Prašome atsiliepti ir "Mažosios Lietuvos" redakcijos bendradarbius, į kuriuos dar nesikreipiau asmeniškai.

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder