Tuomet jis buvo kūdikis, kuris labai greitai išmoko vaikščioti. Kojytės vis tvirtėjo. 2020 m. rugsėjo 15 d. "Vakarų ekspresas" švęs brandaus jaunuolio jubiliejų - 30-metį. O tai reiškia, kad laikraščio popieriniuose komplektuose atgulė visa atkurtos Lietuvos nepriklausomybės istorijos dalis Klaipėdoje, o dažnai ir įvykiai visoje Klaipėdos apskrityje. Šiaip jau teigiama, kad laikraštis gyvuoja tik vieną dieną. Bet, liedama "Akvareles", jau įsitikinau - kad tų vienadienių įvykių atšvaitų prireikia labai daug kam. Ir dėl labai skirtingų priežasčių. Tad kaip neprisiminti tų, kurie buvo metraštininkai, tvirtinę laikraščio pozicijas. Šiandien - apie laikraščio "sunkiosios artilerijos" valdytoją Vidą Bortelienę.
Atsiradau laiku ir savo vietoje
"Vakarų ekspresą" skaičiau nuo pirmųjų numerių, nes tuo metu aš, kaip ir dauguma kitų mano mikrorajono jaunų mamyčių su vežimėliais kas rytą atstovėjusių ilgą eilę prie "Žardės" spaudos kiosko, pirkau visus pasirodžiusius bręstančios naujos epochos spaudinius. "Mažąją Lietuvą", "Respubliką", "Vakarų ekspresą" - taip pat. Tada dar nemaniau, kad netrukus jų puslapiuose matysiu ir savo tekstus. Tais metais ore tvyrojęs laisvės pojūtis skverbėsi į asmeninį gyvenimą, skatino permainas. Prieš Kalėdas ėmiau ieškoti naujos profesijos. "Vakarų ekspreso" skelbimų puslapyje akys užkliuvo už skelbimo: "Ieškome kūrybinių darbuotojų". Pirmąkart jis nusėdo giliai smegenyse, nes nesijaučiau esanti "kūrybinis darbuotojas". Dirbau mokytoja, nors išsilavinimas liudijo ir apie kūrybinius polėkius. Tik trečią ar ketvirtą kartą perskaičiusi tą patį skelbimą, ėmiau manyti, kad prie redakcijos, kuri įsikūrusi kažkur palėpėje virš telegrafo, bedarbių eilėje stovėti neteks.
1991 metų sausio 2 dieną įkišusi galvą į didžiausią kabinetą, kuriame radau pavaduotoją Artūrą Grigaliūną (redaktorius, kaip sužinojau, sirguliavo) ir pasiteiravusi, kas priima kūrybinius darbuotojus. Buvau nusiųsta į rūkyklą pas kitą pavaduotoją - Kęstutį Oginską. Šis, pažvelgęs per akinių viršų, purtydamas pelenus ant stalo, dūmų migloje mostelėjo: "Sėsk ir rašyk." Rankai išmėginti pastūmėjo išversti kelias ekonomikos žinutes iš rusiško laikraščio "Komersant". Tuo metu mūsų ekonomiką politinė bambagyslė jungė su Maskva, ir joje tvyrojo sovietmečio desperacijos sukeltas chaosas.
Ir aš rašiau. Ką mačiau, kas žmonėms rūpėjo, kaip kūrėsi nauji verslai ir institucijos, gimė laukinio kapitalizmo formos, kaip žlugo senoji pramonė, kaip kilo nauji lyderiai ir radosi pogrindiniai milijonieriai, kaip keitėsi miestas. Tas įkritimas iš įvykių periferijos į miesto sūkurį buvo beprotiškai įdomus. Reikia pasakyti, kad reportere tapau tik baigiantis 3 mėnesių bandomajam laikotarpiui, per kurį kartu su kolege Reda teko atlikti keistą, K. Oginsko su redakcijos direktore Lina Gaudiešiene nederintą įmonių katalogo leidybos užduotį. Tam paaiškėjus, ši sukėlė skandalą, o vyriausiasis redaktorius Gintaras Tomkus pastebėjo naują darbuotoją. Man tas katalogo sudarymas tapo proga perprasti miesto sandarą, įsidėmėti pavardes, kitaip tariant - tapo informacijos banku ir įžanga į naują profesinę sritį.
Redakcijos branduolys
Pirmosiomis darbo dienomis matydavau, kaip kabinete kitoje koridoriaus pusėje "Vakarų ekspreso" pradininkai Gintaras Vaičekauskas, Šarūnas Pučinskas, Alvydas Ziabkus, Dalia Grikšaitė, Kristina Lotužytė ir keli kiti kasryt garsiai komentuoja pro langą matomus vaizdus - saugoti Lenino paminklo atžlegėjusį tanką ir vaikštančius ginkluotus kareivius, kaip su redaktoriumi aptarinėja numerio strategiją.
Gal koks penketas tame kabinete prie aktualijų plušėjusių kolegų kūrė pagrindinį turinį ir sudarė redakcijos branduolį, atrodė labai svarbūs, nes tokie ir buvo. Iš ten sklisdavo komandos fotografams. Tuomet ne tiek faktai, kiek jausmai ir išgyvenimai liejosi į kolegų rankraščius, kuriuos šifruodamos stilistės, ypač Genovaitė Privedienė, balsiai nervindavosi, bet susikaupusios parodydavo daug išradingumo. Neretai būdavo atspausdinami jau visai kiti, suliteratūrinti, tekstai. Dėl to, prisimenu, susirūpinimą garsiai reikšdavo G. Vaičekauskas, kartą per savaitę raitydavęs tik ypatingam sluoksniui skaitytojų suvokiamus trumpus opusus, kuriuos pasirašinėjo Edo Vaičkaus slapyvardžiu. Pataisymai blukindavo emocinį žavesį.
Visi kiti savamoksliai reporteriai toms merginoms (vėliau viena jų, Irma, vadinta "šviežgalviu", nes ateidavo redaguoti tekstų tik po pietų) buvo dėkingi už bendrą autorystę, o ypač, ko gero, Česlovas Kavarza. Dėl linksmo būdo jam visos kolegės geranoriškai padėdavo, o jis uoliai mokėsi ir perprato rašybos meną. Buvo mėgstamas ir dėl to, kad negailėdavo kolegoms dvasią keliančių lauktuvių iš Plikių, kur gyveno.
Kolektyvas sulig kiekvienu mėnesiu vis gausėjo, ypač daug atsirado komersantų vadybininkų, kurie į reporterius žvelgdavo iš aukšto. Patalpos pamažu plėtėsi, prasidėjo persikraustymai. Į senąjį redaktorių kabinetą, kuriame vykdavo rytiniai pasitarimai ir vakarinės diskusijos, kaip bitės į avilį, buvome suleisti tematinių ekonomikos, politikos, kultūros, švietimo ir sveikatos priedų sudarytojai: Romualda Laimienė, Palmira Martinkienė, Asta Drungilienė, Jūratė Ašmonaitė, Rolanda Lukoševičienė ir aš, švietimo temas iškeitusi į nė vieno reporterio nedominusią pramonės ir jūros verslo sritį.
Už tai iki šiol esu dėkinga trumpai prie gretimo stalo dirbusiam Gintarui Šikšniui, gana aplaidžiai žvelgusiam į skaitytojų siunčiamus laiškus ir nešamus dokumentus. Jo pasirodymai redakcijoje retėjo, o šimtai popierių buvo kraunami ant stalo į aukštą stirtą. Galop neapsikentęs to vaizdo man už nugaros, redaktorius vieną rytą pasiūlė apsisukti ir pasidomėti apleista krūva. Pasiraususi joje, radau temų beveik trims dešimtmečiams.
Kai pritrūkdavo temų
Pritrūkus naujienų užtekdavo nusileisti laiptais žemyn. Trečiajame pastato aukšte kelis kabinetus labai trumpai užėmė Vandens transporto departamentas, o kitą dalį, taip pat ir antrą aukštą - Mokesčių inspekcija. Jos viršininkas Antanas Tamulis man buvo suteikęs išskirtinę teisę gauti informacijos apie sulaikytą kontrabandą bei kitas negeroves.
Užteko parašyti keletą įtaigių rašinių, ir visos to meto įdomybės iš uosto, pirminės privatizacijos apimtų įmonių ir žlungančio jūros verslo ėmė plūsti į mano kompiuterį.
Kompiuterizacija
Pirmasis rašymą kompiuteriu iš žurnalistų įvaldė patyręs žurnalistas Alvydas Ziabkus. O antroji, ko gero, buvau aš. Kitos išeities neturėjau - kaip priimta tuo metu paskutinė, 50-oji bendrovės "Mažoji Lietuva", leidusios 2 laikraščius, darbuotoja (dėl to skaičiaus teko keisti įmonės statusą į UAB), buvau paskirta papildomai rašyti straipsnius ir rengti autorių tekstus savaitraščiui "Mažoji Lietuva". Iš kito kompiuterio su modemu, kurį naudojo puslapius maketuojantys dizaineriai, publikacijas reikėjo perduoti į Vilnių.
Tuo metu maketavimui vadovavusi šviesaus atminimo Virginija Urbonavičienė man stodavo už nugaros, skubindavo jungtis, vaizduodavo piktą, kad trukdau procesą, garsiai širsdavo, kai nutrūkdavo ryšys. Redakcijai talkinęs informatikas Vladimiras dirbo "Lietuvos jūrų laivininkystėje". Iškviestas atbėgdavo risčia. Netrukus kompiuterių jau buvo pilna redakcija. Nors kai kurie kolegos "iš principo" dar ilgai rašė ranka. Gal kokiais 1995 metais atsirado ir mobiliųjų įrenginių - pranešimų gaviklių ("peidžerių"), kurie buvo išdalinti po miestą zujantiems fotografams.
Niša su minkštasuoliu
Didžiajame kabinete buvo įrengta žema niša su minkštasuoliu, ant kurio sodindavome pašnekovus. Ir toji vieta labai svarbi "Vakarų ekspreso" istorijoje. Čia švęsdavome gimtadienius ir kitas datas, o retsykiais išklausydavome redaktoriaus atgailą dėl sulaikytų honorarų per finansinius sunkmečius. Tokie pokalbiai prasidėdavo aštriomis diskusijomis, grasinimais kurti profsąjungą, o po kelių butelių vyno baigdavosi ištikimybės "Vakarų ekspresui" priesaikomis. Kartais atrodo, kad to meto pagrindinį reporterių mitybos racioną sudarė informacija, įvairūs skysčiai, tarp jų - gretimų kavinių kava. Dabar sunku patikėti, kad redakcijoje plikyti ir gerti kavą nebuvo įpročio. Bet tai todėl, kad ieškoti retai parduotuvėse "išmetamos" kavos neturėjome laiko.
Naujienų liūtis
Pirmasis "Vakarų ekspreso" penkmetis, vertinant iš perspektyvos, atrodo kaip po liūčių staiga pasipylusi galinga naujienų srovė, nešusi informaciją į klaipėdiečių namus, įmones, įstaigas, dariusi stiprią įtaką, mezgusi bendrumo ryšį. Per laikraštį vyko skaitytojų dialogas su valdžia, verslu ir meno kūrėjais. Tai buvo nuostabus asmeninis laikas: ilgame koridoriuje lakstė Virginijos Urbonavičienės taksas Maksas, krykštavo kolegų atžalos, veikė savišalpos kasa. Įvedus litą, redaktorius tą pačią dieną įteikė pirmąją šimtinę kupiūrą. Kai dirbome iš vidinio poreikio, dėl asmenybės saviraiškos, žinomumo; kai galėjome plėsti akiratį, pažinti pasaulį, dalyvauti tarptautiniuose mokymuose, tai neteikėme reikšmės materialiniams poreikiams ir gyvenome tarsi daugiavaikė šeima. Gal ne visuomet tarpusavyje draugiška, ne viskuo aprūpinta, nuolat besiginčijanti dėl lygybės, pirmumo į numerį, naujienos svarbos, bet stipri, susitelkusi ir Klaipėdoje garsi.
PRAŠYMAS
Prašome atsiliepti Herkaus Manto g. 2 vaistinėje dirbusius farmacininkus, o ir joje vaistų pirkti eidavusius klaipėdiečius el. paštu [email protected] arba feisbuko paskyroje parašyti žinutę Gražinai Juodytei.
Bus daugiau.
"Vakarų ekspreso" portale skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą