Taigi, laikraštis jau brandaus jaunuolio "statuse". Šiandien net saliamonai negalėtų atsakyti į klausimus, kaip mūsų mažytė Lietuva atlaikys "koronės" išbandymus. Todėl sunku numatyti ir tai, kaip atrodys "Vakarų ekspreso" 30-metis po trijų mėnesių.
Tad, naudodamasi tarnybine padėtimi, trisdešimtmetį miniu "Akvarelėse", kviesdama "memuarintis" buvusius "Vakarų ekspreso" bendradarbius, žurnalistinius kelius pradėjusius būtent Herkaus Manto g. 2-ajame name veikusios redakcijos kabinetuose. Juose suspindėjo nemažai žvaigždžių ir žvaigždučių. Kai kurios suspindo ir užgeso painiuose gyvenimo vingiuose. Kai kurios tebežiba visai kitose srityse ir misijose.
Dėl COVID-19 viruso pasaulyje kilusios sumaišties buvusi "Vakarų ekspreso" bendradarbė Rolanda Lukoševičienė ilgam įstrigo ašrame kažkur Indijos glūdumose. Kaip jai atrodo tai, kas "Vakarų eksprese" kadaise išgyventa ir patirta, iš tokių tolių toliausių? Taigi - Rolandos Lukoševičienės prisiminimai.
Atėjau nedrąsi ir nepasitikinti savimi
"Vakarų ekspresą" galiu drąsiai vadinti mano kaip asmenybės gimimo vieta. Čia atėjau dar nesuprasdama, kas esu, ką galiu, nepasitikinti, visai nemokanti rašyti. "Vakarų eksprese" dirbę ir tuo darbu gyvenę žmonės buvo labai įdomios asmenybės: Dalia Grikšaitė, Kęstutis Oginskas, Gintaras Vaičekauskas, šviesaus atminimo Ivona Žiemytė ir daug kitų. Iš jų mokiausi taip pat būti įdomi. Ir... mokiausi rašyti.
Bijojau ne redaktoriaus
…Labai ryškiai prisimenu pirmą kartą, kai užlipau girgždančiais mediniais laiptais į Herkaus Manto g. 2 palėpę. Su didžiuliu jauduliu ir baime. Pamačiau legendomis, miestelio žvaigždėmis laikomus žmones. Nedrąsiai sveikinausi, baisu buvo ką nors ne taip pasakyti. Vaičkus-Vaičekauskas dėbtelėjo į mane ir burbtelėjo: "Labas…"
Vaičkaus visuomet bijojau, net jau redakcijoje ilgai dirbdama. Nes jis niekuomet žodžių nevyniojo į vatą, rėždavo taip, kaip yra, ir dar daugiau.
Apturėjau laimę
Pirmą straipsnį (jis buvo apie varpų muzikos koncertą Laikrodžių muziejaus kiemelyje), dviem pirštais atspausdintą spausdinimo mašinėle, tuometinė kultūros skyriaus redaktorė Romualda Laimienė stipriai supeikė. Sakė - tai ne straipsnis, o vaizdelis. Bet vis tiek po kurio laiko išspausdino, nors tuomet buvau dar tik neetatinė korespondentė.
Ot buvo laimės!
Kadangi jaučiausi prie meno, o ne prie ūkio, tai, atsilaisvinus vietai redakcijos kultūros skyriuje, mane pakvietė dirbti ten. Dar nebuvo kompiuterių, tekstus, parašytus ranka, rinkdavo mašininkės.
Pirmosios dienos - košmaras
Pirmas dienas prisimenu kaip košmarą! Tiek visko naujo! Reikėjo maketuoti puslapius, subraižyti ant A4 lapo, kiek vietos užims koks straipsnis, kaip viskas bus išdėstyta, kur bus nuotraukos ir panašiai.
Tada tuos A4 puslapius nešdavau maketuotojams - vadinom juos briedžiais, o šie šaukdavo: "Netiksliai nubraižei maketą!" Jie tuomet buvo labai svarbūs, nes mokėjo dirbti kompiuteriais, o mes apie juos tik svajojome… Ir patyliukais kalbėjome: ateis laikas, ir žurnalistai patys viską darys. Ir tai atrodė iš fantastikos srities.
Pirmieji straipsniai
Vieni ryškesnių prisiminimų - pirmieji straipsniai. Ypač įstrigo pirmas apsilankymas parodoje. Žiūrėjau į paveikslus ir nesupratau, ką dabar turėsiu rašyti apie tas tepliones. Jaučiausi neišprususi šioje srityje. Tuomet pradėjau klausytis, ką kalba apie parodą kiti žmonės, kažką pati išdrįsau pakalbinti…
Apie meną, apie žmones mokiausi rašyti iš Ivonos Žiemytės - ji man visuomet buvo ir iki šiolei yra autoritetas, Mokytoja iš didžiosios raidės, gebėjusi prakalbinti bet ką, jautriai, subtiliai mačiusi pasaulį…
O kitas ryškus prisiminimas, irgi vienas pirmųjų staipsnių, kai gavau užduotį - pakalbinti neseniai žuvusio irkluotojo, perplaukusio valtimi Baltijos jūrą, Gintaro Paulionio našlę. Sunkus buvo pokalbis, o dar sunkesnis rašymas. Įdomus sutapimas. Prieš kokį dešimtmetį susirado G. Paulionio sūnus Paulius ir pakvietė dalyvauti projekte "Dėl Tavęs aš perplauksiu jūrą". Jis buvo skirtas tėvo žygiui atminti. Paulius plaukė per Baltijos jūrą baidarėmis su dar dviem draugais, o aš su nemaža komanda, kurioje buvo ir Vytautas Žalys, taip pat perplaukęs Baltiją, tik su kanoja, lydėjome irkluotojus jachta "Lietuva"…
Rašymo universitetas
Žinoma, Herkaus Manto g. 2 palėpėje vyko ir audringas bohemiškas gyvenimas - su gitaromis, dainomis, baliais iki paryčių! Ir man tuo metu, neslėpsiu, tai labai patiko, buvo dalis gyvenimo "Vakarų eksprese"…
Dirbdama jame susipažinau su daug įdomių žmonių ir išmokau rašyti. Tai - mano svarbiausias ir pagrindinis rašymo universitetas, įskaitant ir ten dirbusius įdomius žmones, savo srities profesionalus. Jie šią gerų žurnalistų kalve vadintą redakciją padarė tikrai žavinga, gerus prisiminimus keliančia ir įdomių patirčių suteikusia vieta…
Pergalės diena
O čia štai R. Lukoševičienės opusas, rašytas tolimame Indijos ašrame, kuriame užstrigo, žemės rutulį apjuosus COVID-19 pandemijai. Opusas kažkiek susijęs ir su "Vakarų ekspresu".
"Su Pergalės diena!" - plevėsuodama suknia iki žemės į kambarį įskrisdama šaukia rusė Liuba ir įteikia man du saldainius mėlynais blizgančiais popieriukais. "Su pergalės", - atsakau be didelio entuziazmo. Ir priduriu: "Mano pergalė kitokia nei taviškė. Be karo..." "O kokia?" - nustebo Liuba ir klestelėjo ant lovos. "Mano pergalė - duktė Emilija, gimusi gegužės devintąją. Jums, rusams, mielas hitas "Dien pobiedy" man asocijuojasi su skausmu - primena sąrėmius prieš pat gimdymą... Toji daina maršo ritmu skambėjo pro atvirą balkoną iš namo priešais. Įsivaizduoji, visą dieną! Kol vakare mane išvežė į ligoninę. "Dien pobiedy!" Kvėpuok, Rolanda, kvėpuok... "Dien pobiedy"...
Ir gegužės devintosios vakare "iškvėpavau" 55 centimetrų ūgio, keturių kilogramų svorio gražuolę. Pavadinom ją Emilija. Tačiau bendradarbiams žurnalistams, kurie vakare atvyko į gimdymo namus manęs pasveikint, ji taip ir liko Pobieda..."
... Gimtadienis net karantine Indijoje yra šventė. Nesvarbu, kad jis dukros, kuri šiuo metu gyvena Olandijoje. Ant stalo atsirado kava, arbata, indiški šokoladiniai vafliai, saldainiai, bealkoholinis "Fizz", kurį šiandien specialiai Emilijos gimtadienio proga pirkau ašramo krautuvėlėje - kaipgi šventė be kokių nors burbuliukų?! Išgirdusios apie Emilijos gimtadienį, į svečius užsuko Lena, Katia ir kitos ašramo bendrabučio moterys. Šventėm vos ne su dainomis... O jau linkėjimų prisiklausiau, lyg čia būtų mano pačios šventė. Nesikuklinsiu, puiki Pergalė užaugo... Jautri ir stipri, daininga, darbšti, gražiai rašanti, mokanti mylėti, atjausti, draugauti..."
ANONSAS
Redakcijoje buvo ir "briedžių". Kas toji "fauna"? Šis tas ir apie fotoreporterių "šaiką" - kitą savaitę.
PRAŠYMAS
Prašome atsiliepti Herkaus Manto g. 2 vaistinėje dirbusius farmacininkus, o ir joje vaistų pirkti eidavusius klaipėdiečius el. paštu [email protected] arba feisbuko paskyroje parašyti žinutę Gražinai Juodytei.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą