Kol kas vis debeslampinėjame po "Vakarų ekspreso" kabinetus ir koridorius. Viename kabinetų su dideliu malonumu stveriu už čiuprynos Gediminą Gudavičių.
Kaip ir daugelis, jis į "Vakarų ekspresą" atėjo beveik atsitiktinai. Bėgant laikui, jis tapo vienu iš laikraščio redaktorių. Iš karto prisipažinsiu - redaktoriauti niekada negalėčiau. Dėl labai paprastos priežasties - šimtą metų rašiusi patiems įvairiausiems leidiniams, žinau kiekvieno išbraukto žodžio, sakinio vertę. Redaktorius, kuris imasi tavo rašinio, nematė aplinkybių, nežiūrėjo į pašnekovo akis, rankas, kurių kalba labai daug ką pasako, šito nepajautė, nematė. TAS sakinys, o gal net raktinis žodis, vienintelis žodis, jam nieko nesako. Čirkšt, ir labai lengvai išbraukė. Ir dėl vieno išbraukto žodžio gali labai pakisti rašinio emocinis krūvis.
Bandžiau suskaičiuoti, kiek redaktorių esu turėjusi ant savo galvos ir kupros. Įskaitant ir skyrių vedėjus, kurie pagal pareigybes turėjo teisę pirmieji "darkyti" tavo rašinius pagal savo gyvenimo ir žurnalistikos supratimo dėsnius. Galiu pasakyti - tų redaktorių buvo daug. Labai daug. Tad galiu lyginti. Tai va - Gediminas Gudavičius man - redaktoriaus tobulybė. Dėl labai paprastų priežasčių: jausmas ir protas - du viename. Ir dar empatija. Įsijautimas, ką skaito, o ne mechaninis braukymas.
Taigi, šiandien žodis Gediminui Gudavičiui.
Praktika "stiliaus ceche"
Herkaus Manto g. 2 viršutiniame aukšte atsiradau 1996-ųjų vasarą. Studijavau Vilniuje filologiją ir reikėjo susirasti, kur atlikti filologinę praktiką. Turėjau vieną kitą pažįstamą, jau dirbusį ar bendradarbiavusį "Vakarų eksprese", taigi su jų patarimu ir užtarimu patekau į vadinamąjį stiliaus cechą - padalinį ar skyrių, kuris buvo atsakingas už laikraščio kalbą. Kitaip tariant, taisėme žurnalistų tekstų, skaitytojų laiškų korektūros ir stiliaus klaidas.
Tuomet tai buvo tikras "cechas", kuriame pamainomis dirbo, bijau suklysti, gal dešimt stilisčių ir korektorių. Visas tas grožis buvo nugrūstas į patį ilgo koridoriaus galą šiaurinėje pastato dalyje. Toli nuo valdžios ir tuometinių "Vakarų ekspreso" žvaigždžių žurnalistų. Nepaisant to, "cecho" gyvenimas tiek darbo metu, tiek ir po jo buvo itin turiningas...
Tebebuvo laikai, kai dalis žurnalistų, ypač neetatinių autorių, straipsnius dar rašė ranka. Tad pirmiausia skaitydavome ir braukydavome rankraščius, tada šalia, už pertvaros, sėdėjusios mašininkės tuos tekstus surinkdavo kompiuteriu, išspausdindavo ant tų ilgų "paklodžių", apie kurias jau pasakojo anksčiau kalbinti kolegos, tada vėl skaitydavome ir braukydavome, galiausiai rašiniai patekdavo į laikraščio puslapių maketus, o tada ir vėl juos skaitydavome ir braukydavome. Šiaip "cecho" merginos buvo gana griežtos kalbos sergėtojos ir ne visiems žurnalistams patikdavo, kaip būdavo patobulinami jų tekstai. Kita vertus, mes turėjome neginčijamų savo darbo svarbos įrodymų: buvo toks sąsiuvinukas, į kurį buvo rašomi autorių tekstuose aptikti kalbos "perlai". Kartą prieš pamainą paėmiau tą sąsiuvinį pavartyti, tai ištiko toks juoko priepuolis, kad tą dieną dirbti nebegalėjau.
Tarp verslo ir bohemos
Galbūt filologine praktika mano karjera "Vakarų eksprese" ir būtų pasibaigusi, jeigu ne tuometinis laikraščio priedo "Vakarų verslas" sudarytojas Arūnas Marčauskas, kuris redakcijoje turėjo savotišką autonomiją ir, matyt, galėjo net ir be vyriausiojo redaktoriaus žinios "samdyti" bent jau neetatinius autorius. Tuomet persikrausčiau į kitą kabinetą, kuris jau buvo arčiau visų pagrindinių redakcijos įvykių sūkurio, bet vis dėlto turėjo savo atskirą gyvenimą.
Nors "Vakarų verslas", suprantama, rašė apie verslą, ekonomiką ir turėjo netgi savo nuosavas reklamos agentes, vis dėlto aplinka ir pats darbas vyko gana bohemiškai. Vien ko vertas faktas, kad informaciją apie akcijų biržų indeksus ruošdavo žinomas kultūrininkas, istorikas ir rašytojas Linas Poška.
Parašius straipsnį ir išsispausdinus jį ant tos garsiosios "paklodės", eidavome į gretimame pastate, Herkaus Manto g. 4, buvusią kavinę ("Forena", jei gerai prisimenu), užsisakydavome kavos (kartais ir prie kavos) ir ten, apsipylus tabako dūmais, vykdavo gyvas teksto aptarimas, priedo sudarytojas jį redaguodavo, išraiškingai braukydavo, rašydavo pastabas ir pan. Visai kaip kokiam Monmartre "Gražiosios epochos" laikais...
Nevykęs juokelis
Priedas "Vakarų verslas" išeidavo kartą per savaitę, redakcijoje mes, neetatiniai autoriai, lankydavomės laisvu grafiku, į bendrus kūrybinius pasitarimus mūsų nekviesdavo, o patys gal ir nedrįsome prašytis, tad gali būti, kad dalis kolegų, įskaitant ir vyr. redaktorių, net neįtarė apie tokių autorių egzistavimą. Kol kažkam, kas vis dėlto žinojo, kad yra toks aplink besimalantis pradedantis žurnalistas, kažko prireikė ir jis, užėjęs į mūsų autonominį kabinetą, paklausė - tai visgi aš čia dirbu, ar kaip? Į tai atsakiau kažkokiu nevykusiu juokeliu, kad, žinoma, dirbu ir be redaktoriaus "antpečių" iš čia išeiti nesiruošiu. Tai tuomet jau ir vyr. redaktorius atlėkė pažiūrėti, kas tame "marčauskyne" dedasi...
Kad ir kaip tuomet atrodė nevykusiai keista ir nerealu, tas juokelis vėliau kažkuria dalimi išsipildė, bet tai - jau kito pastato - Mažvydo al. 3 - istorija.
"Ateiviai" tuščiuose koridoriuose
O štai iš Herkaus Manto g. 2 istorijų bene labiausiai įsiminė įvykis, kai kažkoks piktas mokesčių (ne)mokėtojas vidury baltos dienos paskambino į policiją ir pranešė neva užminavęs Mokesčių inspekciją ir ji tuoj išlėksianti į orą. Suvažiavę specialiųjų tarnybų pareigūnai evakavo pastatą, tiek mes, tiek inspekcijos darbuotojai buvome išvesti į lauką ir prasidėjo sprogmenų paieška.
Pastato viršutiniame aukšte įsikūrusioje "Vakarų ekspreso" redakcijoje buvo daugybė visokiausių kabinetų, užkaborių ir vieną jų, kuriame dirbo šviesaus atminimo "Vakarų ekspreso" juristė Dalia Marija Čiornaja, pareigūnai tiesiog praleido. Jau kai visas pastatas buvo evakuotas, moteris, supratusi, kad redakcijoje neįprastai tylu, išlindo iš savo kabineto ir, kaip pati vėliau pasakojo, išvydusi tuščius koridorius ir juose per pravirus langus pučiamo vėjo sklaidomus popierius, pasijuto tarsi alternatyvioje realybėje. Reikia tik įsivaizduoti, koks šokas ją turėjo ištikti, kai po tokios ir taip neeilinės patirties koridoriaus gale ji išvydo dar ir dujokaukėmis pasipuošusius pareigūnus...
O tuo metu gatvėje šalia pastato, kuriame buvo ieškoma sprogmenų, kitą šoką išgyveno "Vakarų ekspreso" žurnalistų žvaigždynas, nes vieno iš jų stalčiuje tebebuvo šiame rašinių cikle jau aprašytas sprogmens muliažas. Įdomiausia, kad, paaiškėjus, jog pranešimas apie bombą buvo melagingas ir suleidus mus atgal į pastatą, tas sprogmens muliažas ramiai tebegulėjo nepaliestas tame pačiame stalčiuje...
Be abejo, tų istorijų buvo labai daug ir visų jų neišpasakosi. Faktas tas, kad labai džiaugiuosi, jog nors ir puse kojos, man dar teko "įšokti" į tą "Vakarų ekspreso" gyvavimo etapą, kai jis buvo įsikūręs pastate Herkaus Manto g. 2, virš Mokesčių inspekcijos, nes neabejoju, kad tos sienos, klaidūs koridoriai, begaliniai laiptai bei visa kita turėjo įtakos to etapo unikalumui ir, žinoma, tebekelia sentimentus.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą