Nesibaigiančių namo istorijos permainų rezultatas buvo ir miesto laikraščio "Vakarų ekspresas" redakcijos susitvėrimas, 1990 - aisiais rugsėjo 15 d. išleidusios pirmąjį VE numerį. Kaip tvirtėjo "Vakarų ekspreso" kojos, kaip laikraštis populiarėjo Vakarų Lietuvoje ir kas lėmė tą tvirtėjimą ir populiarumą - ankstesnėse "Akvarelėse". Šiandien apie tuos, kurie jau nebe su mumis.
Laiminga grįždavo iš kaimo
Ivona Žiemytė
Ivona Žiemytė "Vakarų eksprese" išsiskyrė rašytojos talentu, savitu požiūriu į daugelį dalykų.
Nors mudviejų keliai susikryžiavo ne Herkaus Manto g. 2-ojo namo palėpėje, o jau M. Mažvydo alėjos name, manau, bent kiek ją pažinau. Nes mūsų neizoliuotos darbo vietos buvo šonas prie šono.
Ivona mane dažnai kviesdavo parūkyti į kiemelį. Ir žinodavau, kad ji man neišsilies. Tiesiog prašys pavaišinti cigarete. Kartą kantrybė trūko - mudviejų gyvenimo biudžetai panašūs, atskaičiau moralą. Ji užsiplieskė: "Man šunis reikia maitinti, man gaila benamių". Tuomet daug ko nesupratau apie jos gyvenimo būdą.
Tikrai laiminga ji grįždavo iš kaimų, kuriuose susirasdavo grynuolių. Ir su kokiu entuziazmu sėsdavo prie kompiuterio klaviatūros tarškinti. Rašiniai apie kaimo šviesuolius griebdavo už dūšios. Redakcijos susirinkimuose dažnai jie buvo pagiriami. O kartais ir paskatinami kokiu kvietimu į poilsio namus. Bet ji ten nevažiuodavo - su šunimis juk nepriima. Tokius ir panašius kvietimus kaip paskatinimus "išbazarindavo" bendradarbiams. Nes draugų, atrodo, neturėjo.
Taip, Ivoną labai mėgo Klaipėdos menininkų bendruomenė. Už publikacijas apie parodas, surežisuotus spektaklius, suvaidintus vaidmenis, įvertintus chorus ar pačių įvairiausių pakraipų šokių kolektyvus. Mėgo ir rašytojai, prie jų besišliejantys literatai, bibliotekininkai. Bet tikrų draugų tarp jų turbūt nebuvo.
Ivonos rašiniai nebuvo kaip išvelėta "kramtoškė". Jie nebuvo standartiniai, iš jų pleveno gėris. Spėju, tiktai spėju, kad gelmėse Ivona buvo tobula.
Ir 30 - metėje "Vakarų ekspreso" istorijoje ji savo rašiniais paliko ryškią brydę.
Aurum - Auruškė, arba Kaip svarbu žmogų pažinti
Savąją brydę "Vakarų ekspreso" istorijoje paliko ir "futbolistas greitakojis tartum vėjas" Algirdas Auruškevičius.
Rašydamas Klaipėdos sportinę bendruomenę dominusias publikacijas, žinoma, didžiausia meile trykšdavo futbolui. Nes šią sritį pažinojo ne iš pasakojimų, iš vidaus. Su visomis viešumoje nutylimomis paslaptimis, paskalomis ir niuansais. Nors, pasitaikydavo, "išvažiuodavo į Karmėlavą", bet savo darbo dešimtmečius įprasmino, kaip jis pats įvardino žanrą, enciklopedija "Pradingęs "Atlantas".
"Išvažiuoti į Karmėlavą" redakcijoje buvo tapęs anekdotu. Mat, išvažiavęs į Karmėlavos oro uostą pasitikti su patirta pergale grįžtančių krepšininkų, Auruškė prašapo kelioms dienoms...
Bet valią jis turėjo. Ir tai liudija viešai publikuotas atsisveikinimo laiškas, suvokiant pralaimėtų dvikovų su ėdusiu vėžiu baigtį.
"Štai ir išaušo ta valanda, kada man tenka pamiršti žemiškus dalykus ir iškeliauti į nežinomybę. Šioms permainoms esu visiškai pasiruošęs - belieka atsisveikinimui brūkštelti keletą žodžių. Gimiau pačiu gražiausiu metų laiku - per Jonines. Visi ieškojo paparčio žiedo, o mano mamytė tuo metu sulaukė pirmagimio, kurį vėliau pakrikštijo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo vardu. Aš visuomet didžiavausi šiuo vardu. Dažnai mane vadindavo Algeliu, Algiu, Algimantu… Mėgdavau atsikirsti, jog aš esu Algirdas. Turėjau ir pravardžių. Kai dirbau "Vakarų eksprese", mane Seneliu vadindavo, o aludėje prie alaus bokalo aš pats mėgdavau prisistatyti "žmogumi iš kaimo".Tas "kaimietis" pokalbiuose net pačius didžiausius sporto žinovus nugalėdavo.
Pagal horoskopą esu Vėžys. 2012 metais, iškart po Joninių, sužinojau, kad mano kūne apsigyveno invazinis Vėžys. Šią nemalonią žinią sutikau be didelės panikos. Supratau, kad nieko negaliu pakeisti ir susitaikiau su šia baisia liga. Pripažįstu, kad dviejų Vėžių dvikovą aš pralaimėjau. Nieko nepadarysi, Vėžys buvo stipresnis už mane. Tačiau aš ilgai jam nepasidaviau ir pralaimėjau tik labai atkaklioje kovoje.
Nežinojau, kada ji mane galutinai pakirs. Todėl, atsiraitęs rankoves, ėmiausi dar nepadarytų darbų - per pusmetį parašiau enciklopedinį leidinį "Pradingęs "Atlantas". Ši istorinė knyga yra apie sovietmečiu žaidusį Klaipėdos "Atlanto" futbolo klubą.
Parašyti šį kūrinį man nebuvo sunku, nes savo archyvuose buvau sukaupęs daug istorinės medžiagos. Be to, knygos rašymas man padėjo pamiršti užklupusią nelaimę. Kai knyga išvydo dienos šviesą, jaučiau didžiulį palengvėjimą.
Visi žino, kad didžiausia mano meilė buvo Jo didenybė Futbolas. Didžiuojuosi, kad mylėjau pačią gražiausią ir populiariausią sporto šaką mūsų planetoje.
Prieš išeidamas į kitą pasaulį susimąsčiau - ką aš ten veiksiu. Man labai imponuoja futbolo trenerio darbas. Žinau, kad Rojuje žaidžia aukščiausiosios lygos futbolo klubai, Skaistykloje - pirmosios lygos komandos, o Pragare - antrojo diviziono ekipos.Man, kaip žemėje daug nusidėjusiam žmogui ir pradedančiam treneriui, tikiuosi, bus pasiūlyta treniruoti perspektyvių kipšiukų jaunimo rinktinę. Manau, kad pradžiai - visai neblogai. O toliau bus matyti. Galbūt nukeliausiu ir iki dangiškųjų komandų?
Ačiū žmonai, vaikams, anūkams, ekspresiečiams ir visiems, mane pažinojusiems. Ačiū visiems, mane kentusiems ant šios žemės. Likite sveiki, būkite laimingi. Sudie visiems!
Pagarbiai - "Pradingęs Auruškevičius"
Gaila, kad Aurum - Auruškę bent kiek labiau pažinau tik paskutiniais jo gyvenimo mėnesiais, kai jis nebesimaskuodavo juokeliais, o dalindavosi gyvenimo išmintimi.
Mama su cepelinais ir kastiniu
Virginija Urbonavičienė.
Iš "Klaipėdos" laikraščio su jaunimo komanda į Herkaus Manto g. 2 pastatą persikrausčiusi Virginija Urbonavičienė, dirbusi "Mažosios Lietuvos", o vėliau ir "Vakarų ekspreso" atsakingąja sekretore, t. y. vadovavusi laikraščių maketavimo "paradui", taip pat buvo sugraužta onkologijos.
Ekspresininkai gal ir dėl amžiaus skirtumų, o gal ir atbildinamų pačios susukto kastinio su karštomis bulvėmis ar garuojančių cepelinų puodu ją vadindavo Mama. Amžinai po miestą besiardantis jaunimėlis, nuolat "prievaizdo" už nugaros "į numerį, į numerį" raginamas, dažnai neturėdavo laiko nubėgti iki restorano, kur redakcijos sąskaita galėtų sukirsti kompleksinius pietus. Tuomet tokios paslaugos - maistas į namus ar darbovietę - dar nebuvo. Tad Virginija retkarčiais pabūdavo tąja tarnyba.
Jeigu kam iš bendradarbių pasitaikydavo nesėkmių, nusivylimų periodas, Virginija mokėdavo paguosti. O guosti tekdavo dažnai: dėl nelaimingų meilių, dėl finansinių nepriteklių, dėl gyvenimo klystkelių ir netgi akligatvių. Žodžiu, Mama. Reikalui esant ir pamotė, kai reikėdavo griežtesnio žodžio.
Taigi, šiuo rašiniu baigiu "30 - metę epopėją. Joje buvo ir daugiau žvaigždučių ir asmenybių, bet nepanorusių "spaviedotis". Tačiau žinau - darbas VE jiems taip pat išliko spalvingas atvirukas. Kad ir su tamsiais debesėliais.
Anonsas
Kitą savaitę iš Herkaus Manto 2 - ojo namo palėpės, kur virė tikras, nesumeluotas VE gyvenimas, nusileisime aukštu žemiau, kur buvo įsikūrusi "Skautų aido" redakcija. Ką čia aptiksime?
PRAŠYMAS
Prašome atsiliepti Herkaus Manto g. 2 vaistinėje dirbusius farmacininkus, o ir joje vaistų pirkti eidavusius klaipėdiečius el. paštu [email protected] arba fb paskyroje parašyti žinutę Gražinai Juodytei.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą