Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (634)

Ankstesne "Akvarele" baigėme "Vakarų ekspreso" įsikūrimo ir suklestėjimo šiame pastate epopėją. Nusileidę aukštu žemiau, paklebinsime dar vieno "naujagimio" šiame pastate - "Skautų aido" redakcijos duris. Deja, šio leidinio epopėja nebuvo tokia sėkminga kaip "Vakarų ekspreso".

Keturioliktus metus su "Akvarelėmis" besibraudama į pačius įvairiausius Klaipėdos pastatus, dar sykį įsitikinau, kaip laikas surikiuoja viską į savo vietas ir - kaip beprotišku tempu viskas keičiasi.

Šiek tiek skautijos leidinių istorijos

Tai tik dabar sužinojau, kad pirmieji tarpukario Lietuvoje žurnalą "Skautas" leisti pradėjo šiauliečiai. Nepriklausomybę 1918 m. paskelbusi Lietuva labai pamažu stojosi ant kojų. Tas žurnalas teėjo vos metus. Jį pakeitė 1923 m. kovo 15 d. - 1924 m. spalio mėn. mėnesinis skautų literatūros laikraštis.

Nuo 1924 m. lapkričio mėn. Nr. 9 (17) iki 1940 m. birželio 12 d. mėnesinis skautų laikraštis leistas Kaune. Iš pradžių nereguliariai leido Lietuvos skautų asociacija, nuo 1931 m. kas dvi savaites - Lietuvos skautų sąjunga.

Taip pat leisti ir priedai: 1932-1935 m. - žurnalas "Skautų vadas", 1934-1935 m. - žurnalas "Skautų aidas mūsų mažiesiems", 1936-1940 m. - žurnalas "Skautybė".

1940 m. skautiška leidyba nutrūko. Kaip ir daugelio kitų Lietuvos tarpukarinių leidinių - laikraščių ir žurnalų.

Lietuvių skautų sąjungos leidinys Antano Krauso iniciatyva atkurtas 1946 m. Detmolde, Vokietijoje.

1950 m. jis perkeltas į Kanadą, o nuo 1970 m. kas mėnesį leistas Čikagoje.

Vėlgi žurnalas visiems Lietuvos skautams ir būsimiems skautams "Skautų aidas" Lietuvoje atkurtas 1990 m. ir buvo leidžiamas Klaipėdoje kaip Lietuvos skautų sąjungos mėnraštis jaunimui.

Tai tokia trūkinėjanti leidinių skautijai istorija. O joje - ir Klaipėdos skautų veiklos dalelė. Mat, atkūrus skautų veiklą Lietuvoje, klaipėdiečiai buvo tikrai labai aktyvūs. Tai lėmė ir šviesaus atminimo Rimanto Ulevičiaus, Vytauto Šliogerio gebėjimas uždegti jaunuomenę skautijos idėjomis.

Jaunimas mėgo ir Raimondą Praleiką. Šiems trims klaipėdiečiams JAV gyvenantys dar tarpukario Lietuvos skautai užrišo vyčių kaklaraiščius. Visam skautijos judėjimui Lietuvoje didelę paramą teikė ir Stefa Gedgaudienė iš Klyvlendo.

Įkandin jaunuomenės išskuodžiau paskui

Susižavėjusi skautų ideologija, įtikėjau, kad štai organizacija, kuri atgimusiai Lietuvai augins jaunąją kartą. Žavėjausi jų ritualais, bendravimu gamtoje mokantis, kaip joje išlikti. Pati iš savęs pasijuokiau, kai su skautais susiruošusi stovyklauti miškuose, į kuprinę dėjausi spiralę - toks prietaisas vandeniui puodelyje kavai ar arbatai užsivirinti: ar miškų medžiai su rozetėmis - kikenau...

Pirmieji jaunieji skautukai buvo išskirtinai Vytauto Didžiojo gimnazijos pradinukai, penktokiukai, šeštokiukai, Simono Dacho mokyklos bendraamžiai. Pastarosios mokyklos mokinukai į skautiją patraukė paskui mokyklos direktorių R. Ulevičių.

Jų dievai ir buvo jau spėję JAV apsilankyti, į skautus įšventinti Vytautas Šliogeris, Raimondas Praleika, Rimantas Ulevičius. Pastarasis netgi tapęs Klaipėdos vicemeru, su jaunaisiais skautukais siautėdavo tarsi jų bendraamžis.

Pabuvojusi skautų stovykloje Skomantuose, skautės įžodį daviau ir aš. Ir buvo tarsi logiška seka iš "Klaipėdos" laikraščio pereiti dirbti į "Skautų aido" žurnalo redakciją. Joje tuo metu dirbo dviese - Raminta Cesiulienė ir Vytautas Kudarauskas. Tai tik dabar, besirausdama archyvuose, aptikau, kad V. Kudarauskas buvęs ir redaktorius. Nors šiaip atrodė, kad procesui vadovauja R. Cesiulienė.

"Skautų aido" pirmojo numerio ruošimas buvo gerokai įsibėgėjęs. Nustebau, kad jame visai nebuvo gyvos medžiagos, kai Klaipėdos skautukai tuomet gyveno tikrai intensyviai keliaudami, stovyklaudami. Juos globojo broliai pranciškonai Astijus, Gediminas. Žodžiu, gyvenimas virė.

O rengiamame žurnale tik kažkokių straipsnių skautijos tema santraukos, apžvalgos... Nieko bendra su gyvu skautų gyvenimu beveik neturinčios.

Kaip patekau į pačią "peklą"

Kaip dabar suprantu, "Skautų aido" leidėjams - Vytautui ir Ramintai - pakako drąsos imtis atsakingos misijos, bet nepakako žurnalistinio darbo patirties. Kai pasisiūliau birbti į Vilnių žurnalui "išspausti" interviu iš Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio, idėjai buvo pritarta.

Iš namų išvažiavau neramia širdimi: 1990 m. balandžio 18 d. buvo prasidėjusi 1990 m. kremlinė blokada. O kuo tai kvepia, niekas nežinojo. Bet kuriuo metu galėjo būti nutrauktas dujų tiekimas, netgi elektra dingti. O tuomet jau arbatos ar sriubos išsivirti skautiškai - ant laužo.

Žodžiu, mamą namuose palikau su didelėmis širdperšomis. Bet išdūmiau. Kaune jokios blokados nepajutau. Kolegos sakė, kad kauniečiai automobiliams esą benzino cisternomis apsirūpinę. Sausakimšoje Kauno halėje šlovės apogėjuje Raimondas Šilanskas skaldė anekdotus, kurių prototipai buvo ir Kazimira Prunskienė, ir Vytautas Landsbergis. Na, Kaunas, kaip ir visais laikais, buvo Kaunas.

O Vilniuje vaizdeliai buvo liūdnesni - gatvėse beveik nelikę automobilių, o ir žmonių vos vienas kitas. Dumiu į Aukščiausiąją Tarybą - Atkuriamąjį Seimą (AT). Beveik be kliūčių gaunu leidimą įeiti.

Ir štai aš salėje, kurioje vos prieš mėnesį su trupučiu buvo priimtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. Geras jausmas. Bet kas vyko toje salėje tą dieną, mane labai nuvylė.

Dabar jau nepamenu, kuris deputatas ilgai ir nuobodžiai klostė savo įspūdžius iš kelionės traukiniu iš Vilniaus į Šiaulius ir atgal. Pasakojo tai, ką jau ant savo kupros buvau pajutusi. Širdis spurdėjo - juk blokada. Kokių bus imtasi priemonių ją įveikti? Užuot pliurpus, ką žmonės traukinyje šnekėjo...

Šitoje vietoje turėčiau patikslinti tokį dalyką: tomis dienomis po Nepriklausomybės Atkūrimo Akto paskelbimo AT nariai dirbdavo paromis beveik neišeidami iš AT pastato. Manau, kad daugelis nevilniečių čia ir nakvodavo. Seimo viešbučio dar nebuvo.

Savaitgaliais po namus kur nors Radviliškyje ar Plungėje išvežiodavo autobusias, mikroautobusais. Kelionėms, kaip tas deputatas, traukiniu ryždavosi vienetai. Be abejo, tie AT nariai labai greitai atitrūko nuo gyvenimo realybės. Nes labai skubiai reikėjo kurti įstatymus, įstatymus, įstatymus... O blokadiniai reikalai buvo sprendžiami visai ne šioje salėje - Vytauto Landsbergio kabinete.

Prie šio kabineto durų būriavosi krūvos žurnalistų - skandinavų, prancūzų, amerikonų, žinoma, ir vietinės "faunos", laukdami kokių nors pranešimų. Su visais prie kabineto durų makalavausi ir aš.

Tik visai su skirtingu tikslu: įvairių šalių radijo, televizijos, laikraščių ir žurnalų pasiuntiniams rūpėjo blokados reikalai, o man - kaip profesorius vertintų skautų organizacijos atsikūrimo perspektyvas.

O kaip tik balandžio 26 d. Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas ir Vokietijos kancleris Helmutas Kolis bendru laišku, adresuotu Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui, rekomendavo "tam tikram laikui sulaikyti parlamento priimto sprendimo poveikį", kas esą palengvintų dialogo su Maskva pradžią.

Tai prilygo pasiūlymui beveik sustabdyti Nepriklausomybės Akto paskelbimo galiojimą. Tad pasaulio medijų susidomėjimas Lietuvos valdžios sprendimais buvo ažiotažinis. Prie V. Landsbergio kabineto durų stumdėmės visą dieną.

Anonsas

Ar tos savo valandos sulaukiau - kitą savaitę. Taip pat ir apie Klaipėdoje negirdėtą neregėtą "agregatą" - Styvo Džobso sukurtą kompiuterį "makintošą". Jis pasaulį išvydo 1989 m. 1990 m. "Skautų aido" žurnalo redakcija jau jį turėjo...

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.