Ankstesnėse "Akvarelėse" klebinome "Skautų aido" redakcijos duris. Šiandien nusileisime į Herkaus Manto g. 2 - ojo namo pirmąjį aukštą, kuriame nuo pokario gyvavo mieste buvusi labai populiari vaistinė.
Deja, "atkapstyti" vaistinės įsikūrimo pradžių pradžios nepavyko. "Vakarų ekspreso" skaitytojams padėjus atrasti stvėriau už pakarpos jau vėlesnių laikų šios vaistinės vieną vadovių - Salomėją Šišniauskienę. Tai iš jos sužinojau, kuo provizoriai skyrėsi nuo farmakotechnikų ir kaip sovietmečiu buvo vykdomi planai. Bet apie viską - iš eilės.
Buvo ir skalbėja
Kai 1982 m. S. Šišniauskienė buvo paskirta šios vaistinės vadovės pavaduotoja vaistų gamybos reikalams, vaistinėje dirbo apie trisdešimt žmonių, įskaitant ir farmakotechnikų bei provizorių chalatų skalbėją ir lygintoją.
Tuomet vaistinėje pagal išrašytus receptus buvo gaminami vaistai. Juos gaminti buvo patikima farmakotechnikams, o provizoriai atlikdavo jų kontrolę. Farmakotechnikus ruošdavo Kauno aukštesnioji medicinos mokykla. Farmakotechnikai, kaip ir šiomis dienomis, būdavo geri patarėjai žmonėms, į vaistinę užsukusiems be receptų prašyti vaistų nuo to ar ano. Ir jie sugebėdavo patarti. Nes pagamintų rusiškų, vengriškų, vokiškų, čekiškų ir net indiškų vaistų buvo ne toks jau ir didelis pasirinkimas. Tai ne dabartiniai įvairių, ne tik europinių valstybių, bet ir kitų žemynų firmų firmelių įvairiais keliais brukami medikamentai. O dar neiškeliavę anapilin pokario klaipėdiečiai, iš tėvų perėmę tėvų "receptūras" - korvalolį, validolį - jų pageidauja ir dabar. Vaistai kainavo kapeikas, pavyzdžiui, korvalolis - 20 kapeikų.
Žodžiu, šiandieninė farmacija tapo dideliu globaliniu bizniu, nelabai paisančiu žmonių finansinių pajėgumų ar poreikių per metų metus išbandytiems vaistams. Bet ne apie tai šiandien šneka.
Vaistų pardavimo planus vykdyti padėdavo ir vata...
Pasak S. Šišniauskienės, vaistų vaistinei užsakydavo du kartus per mėnesį.
"Juos atveždavo didžiausi sunkvežimiai. Rūsiuose sandėliuodavome skirtingose patalpose tabletes, skysčius. Ir provizoriai, ir farmakotechnikai, neišskiriant administracijos, tapdavome krovikais",- juokėsi p. Salomėja.
Ji pabrėžė, kad buhalterija buvo tvarkoma centralizuotai.
"Visos vaistinės, neišskiriant ir mūsų, žinoma, norėdavome ketvirtinių premijų. Jei pranešdavo, kad tas premijas tematysim kaip savo ausis, puldavome "taisyti" padėties dėl planų vykdymo. Važiuodavome į sandėlį Minijos gatvėje vatos, alignino, hematogeno, erškėtrožių sirupo. Tai buvo patys tikriausi "ingredientai" pritempti iki tų premijų", - planų vykdymo paslaptis išdavė p. Salomėja.
"Vaistinės nuolatiniai klientai jau būdavo įsidėmėję, kuriomis dienomis laukti deficitų "lietaus". Vata, aligninu apsirūpindavo ilgam. O mes džiaugdavomės - žmonėms gerai, o ir mums gerai - premijos garantuotos", - neslėpė S. Šišniauskienė.
Šioje vietoje jaunimui reikėtų paaiškinti - sauskelnių dar nebuvo, įklotų ir visokių kitokių higienos "pričindalų" irgi dar nebuvo. Tad apdairūs žmonės, "išmetus" deficitus, uoliai stovėdavo eilėse jais apsirūpinti.
Vaistinės dirbdavo ir naktį
Dabar jau tai atrodo iš fantastikos srities, bet anuomet vaistinės dirbdavo ir naktį.
Statant Klaipėdos naujus kvartalus, gausėjo ir vaistinių įvairiuose mikrorajonuose. Ir anuomet būdavo "optimizuojama".
Kai įvedė naktimis budinčių vaistinių grafiką, mieste kilo didelis nepasitenkinimas - kodėl iš žvejybos uosto rajono naktį, prireikus vaistų danties ar ausies skausmui malšinti, reikia grūstis į centrą ar atvirkščiai. Naktimis jokio visuomeninio transporto nebuvo, nuosavų automobilių, kaip dabar irgi "prūdais" nebuvo.
Nepasitenkinimas buvo numalšintas, kai budėdavo naktimis viena vaistinė pietinėje miesto dalyje, kita - šiaurinėje. Pagal grafikus. Gyvendama tuomet P. Cvirkos (dabar Turgaus) gatvėje, kai arčiausiai buvo "Juodojo erelio" vaistinė, tėvams ar pačiai prireikus, kiūtindavau pas Herkaus Manto 2 budinčius specialistus. "Ritualas" buvo paslaptingas kaip vaikiškoje "murmelėje": "paspausi knopkutę, išlįs bobutė". Naktį, žinoma, vaistinė buvo uždaryta. Atėjęs prie jos durų, spausdavai skambučio mygtuką. Tuomet sulaukdavai iš miegų išbudintos arba visai žvalios (tai priklausydavo nuo vaistų pirkėjų naktį vizitų dažnio) farmakotechnikės, gal ir provizorės (vyrų kažkaip nepasitaikydavo), kuri duryse praverdavo stebuklingą langelį. Kai pasakydavai, ko reikia, arba klausdavai, ko reikėtų tokiu ar anokiu negalavimo atveju - pakonsultuodavo, patardavo, o paskui ir nusipirkdavai. Nereikėdavo nei receptais rūpintis, nei pas šeimos daktarus, kurių tuomet dar ir nebuvo, lakstyti. Kažkaip viskas buvo demokratiškiau ir paprasčiau nei su dabartinėmis tvarkomis.
ANONSAS
Ar naktimis dirbant nekildavo pavojų, ar nepasitaikydavo, kad rūsius, kuriuose buvo saugomi vaistai, užlietų kaimynai iš viršaus, aiškinsimės po savaitės. Taip pat teirausimės klaipėdiečių, kaip jie prisimena šią vaistinę ir joje dirbusius žmones.
PRAŠYMAS
Prašome atsiliepti Herkaus Manto g. 2 pastate daugelį metų veikusio "Litrybprom" - Lietuvos žuvies pramonės susivienijimo - darbuotojus. Anuomet tai buvo turtinga organizacija, įvairiais būdais prisidėjusi prie Klaipėdos miesto vystymo reikalų. Kas be ko - ir puošimo. Prisidėjus ir šiai organizacijai, Klaipėdoje parsirado "Meridianas", tapęs miesto simboliu. Rašyti el. paštu [email protected] arba feisbuko paskyroje parašyti žinutę Gražinai Juodytei.
Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą