Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (638)

Ankstesnėse "Akvarelėse" žvalgėmės šio namo prieškaryje, pokaryje, įžengėme ir į atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus, kas šiame name įsikūrė, kai iš jo išsikraustė "Litrybpromas" - Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas.

Su namo istorijos pasakojimais jau įžengus į Lietuvos atkurtos nepriklausomybės metus, pasipylė "Vakarų ekspreso" skaitytojų klausimai, - ką praleidau, ar jau rašėte apie "Litrybpromą"?

Tie klausimai baugino. Nes lįsti į šios organizacijos, valdžiusios didžiąją galingo namo dalį, kabinetus ir koridorius, prilygo aprėpti neaprėpiama. Bet, kai į laikraščio skaitytojų balsų ansamblius įsiliejo ir Klaipėdos miesto garbės piliečio Valentino Greičiūno vokalas, nebeturėjau kur dėtis - reikia bandyti lįsti. Tuo labiau, kad jis į rankas įspraudė siūlelių galus, galinčius padėti suvynioti pasakojimų ritę.

Kai jūrų kapitonai išėjo šunims šėko pjauti

Po to, kai subyrėjo tiesiogiai Maskvai pavaldus "Litrybpromas", jame dirbę įvairių sričių specialistai išsibarstė kas kur. Kai kurie liko Klaipėdoje, prisitaikė dirbti užgimstančio kapitalizmo ir konkurencijos sąlygomis. Bet daugelio likimai neaiškūs - kas, kur ir su kuo.

Nors klykavau, prašydama atsiliepti žmones, galinčius suteikti informacijos, atsako nesulaukiau. Spėju, kad dėl tragiškos Lietuvos žvejybos laivynų, o ir įmonių egzistavimo baigties. Nes ji neaiški iki šiol, kodėl jūrinė valstybė prarado taip galingai atrodžiusį žvejybinį laivyną - su visom plaukiojančiomis bazėmis, galingais refrižeratoriais, dar iki galo nenudrengtais traleriais, tarp kurių buvo ir apyjaunių, o ir visai jaunų.

Kartu su laivynu išgaravo ir su žvejyba susijusios Klaipėdos įmonės, kurios tapo visiškai nereikalingu balastu. Tai, be abejo, skaudžios istorijos. Dar nesenos.

Kai prie prekybos centro beržų sultimis prekiaujančio vyriškio paklausiau, ar tai iš tiesų beržų sultys, o ne iš čiaupo pripiltas vandenėlis, jis įsižeidė tiek, kad net pašoko: "Jūrų kapitonai nemeluoja", - ir kumščiu daužė į širdį. Ne, jis nebuvo panašus į prasigėrusį ir degradavusį. Ir akių neslėpė. Patikėjau, nusipirkau buteliuką. Bet štai - kapitonas prekiauja beržų sultimis, tam, kad prisidurtų prie pensijos. Pažįstu ir sargaujantį kapitoną. Vis dėl tos pensijos skurdybės.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žinau ir sėkmingai karjeras kapitonų tilteliuose pratęsusiųjų. Bet jau ne Lietuvos laivuose. Amerikiečių, olandų, vokiečių. Čia kaip kas ir kur sugebėjo įrodyti galįs vadovauti paradui moderniuose įvairiausios paskirties laivuose.

Kraujuojančios žaizdos

Taigi, kai įvairiais kanalais prašiau atsiliepti dirbusius "Litrybpromo" sistemoje, niekas neatsiliepė. Gali būti, kad tralerių, refrižeratorių, okeaninės žvejybos laivynų bazėse dirbusieji, pradedant matrosais, baigiant kapitonais, net nežinojo egzistuojant tokį antstatą kaip "Litrybromas"? Nežinau, bet įtariu. Ir kam norėtųsi berti druskos ant žaizdų? Ypač žinant, kad prie jų prisilietus skaudės. O dėl to jau niekas nepasikeis.

Kas buvo tas "Litrybpromas"?

Nuo šio "Lietuvos žuvies pramonės susivienijimo" subyrėjimo praėjo trisdešimt metų. Per juos parėjo visa Klaipėdos jaunoji karta.

Nors su žvejyba jūrose, okeanuose, žuvies perdirbimu juose (plaukiojančios bazės-fabrikai), o ir krante - taros gaminimu, tinklų mezgimu - buvo susijusi kas dešimta klaipėdiečių šeima (bent jau tokią statistiką aptikau, o kiek ja galima pasitikėti - kitas reikalas, nes laivynuose dirbo ir nemažai atvykėlių iš kitų sovietinių respublikų), šiandien trisdešimtmečio klaipėdiečio paklausus, ką jam sako įstaigos pavadinimas "Litrybromas", gūžčioja pečiais.

Trisdešimtmetis ar trisdešimtmetė puikiai žino - tėvas buvo žvejybinio laivo, perdirbimo bazės ar refrižeratoriaus kapitonas, paprastas žvejys, mama gal plušėjo žuvies konservų fabrike, gal mezgė tinklus, gal stovėjo prie konvejerio, nuo kurio nudardėdavo metalinė tara kokioms silkėms sandėliuoti.

Ir kuo čia dėtas tas "Litrybpromas"? Tie trisdešimtmečiai jau nebelankė "Litrybpromo" žinybinių vaikų darželių, su tėvais nevažiuodavo į žinybines poilsines keliones. Nes tėvai jau buvo praradę darbus. Ir išgyventi bandė kas kuo. Tėvų ankstesni darbai ir pareigos jau praeitis, kuria duonos nepelnysi.

O "Litrybpromas" buvo tikrai galinga organizacija. Savo klestėjimo metais (1965-aisiais) turėjo net 232 laivus, jame dirbo daugiau nei 15 tūkst. žmonių, kurių vidutinis metinis uždarbis siekė 2 290 rublių. Darbas buvo labai sunkus, tačiau uždarbis, palyginti su to meto algomis, tris kartus didesnis, nei kitose srityse dirbančiųjų krante.

Sovietmečiu šios organizacijos turtas - laivai, pastatai, poilsiavietės, darželiai, viešbutis "Vėtrungė" - buvo įvertintas daugiau nei 6 mlrd. JAV dolerių. O dar pradėti statyti Žvejų kultūros rūmai, o dar Žvejų ligoninė, tampanti Jūrininkų ligonine, kurios statybų dalininkai buvo ir "Litrybpromas", o poilsio namai "Žvorūnė" Palangoje. Na, "Litrybpromo" valdomo turto sąrašiukas, žinoma, nepilnas. Kitą savaitę bandysime aiškintis to "Litrybpromo" funkcijas jau visai ne Lietuvos, o SSRS ir tarptautiniu mastu.

PRAŠYMAS

Prašome atsiliepti Herkaus Manto g. 2 pastate daugelį metų veikusio "Litrybprom" - Lietuvos žuvies pramonės susivienijimo - darbuotojus. Anuomet tai buvo turtinga organizacija, įvairiais būdais prisidėjusi prie Klaipėdos miesto vystymo reikalų. Kas be ko - ir puošimo. Prisidėjus ir šiai organizacijai, Klaipėdoje parsirado "Meridianas", tapęs miesto simboliu. Rašyti el. paštu [email protected] arba feisbuko paskyroje parašyti žinutę Gražinai Juodytei.

LAIVYNAS. Lietuvos laivynas kadaise buvo galingas. Bet iš Klaipėdos išplaukdavo ir parplaukdavo, žinoma, ne su lietuviška vėliava. Žvejybos bazių laivai įveikdavo ir geležinę uždangą, siekdami ir kapitalistinių šalių pakrantes, ir Afrikos šalių žvejybos plotus. Užtat į jūrines profesijas taip verždavosi jaunimas - bent akies krašteliu pamatyti užsienio šalis.

Asociatyvinė redakcijos archyvo nuotr.

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.