Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (640)

Ankstesnėse "Akvarelėse" žvalgėmės po šį namą prieškariu, pokariu, atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais, domėjomės, kas šiame name įsikūrė, kai iš jo išsikraustė "Litrybpromas" - Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas, tačiau dar nebuvo rašinio apie patį "Litrybpromą". Baugino neaprėpiamos šio susivienijimo veiklos apimtys ne tik Lietuvoje, bet ir gijos į kitas SSRS respublikas, į Pietų Afrikos krantus ir žūklės rajonus, Kanados ir Pietų Amerikos pakrantes ir vandenis.

Visgi spaudžiant VE "Akvarelių" skaitytojams, ryžausi bristi į neaprėpiamą sritį - Lietuvos žuvies pramonės susivienijimą, Herkaus Manto 2-ajame name su įvairiomis pertvarkų metamorfozėmis (skaityti ankstesnę "Akvarelę") karaliavusį daugelį metų, pradedant LTSR žuvies pramonės ministerija, kuri čia dirbo iki 1958 m.

Apie tai, ko daugelis nežinome

Kai visai neseniai Anapilin iškeliavo buvęs "Litrybpromo" - Lietuvos žuvies pramonės susivienijimo - generalinis direktorius Eugenijus Urbonavičius, miesto laikraščiuose nebuvo net nekrologo. Per sudėtinga figūra santvarkų keitimosi sandūroje.

Tik darbščiosios bitutės kolegės žurnalistės Dalia Bikauskaitė, Jelena Listopad, Adelė Žičkuvienė, dešimtmečius rašančios jūrinėmis temomis, po lašelį bando užpildyti informacijos stygiaus korius, kaip galėjo žlugti jūrine valstybe save laikančios Lietuvos laivynas. Kadangi su E. Urbonavičiumi nesu turėjusi jokių žurnalistinių reikalų, teko pasitelkti kolegių asmenines patirtis.

Štai ką sužinojau iš A. Žičkuvienės: "Nors beveik 20 metų dirbau žinybiniame savaitraštyje "Lietuvos žvejys", asmeniškai su buvusiu "generolu" (taip trumpai vadinome šį aukšto rango sovietinį valdininką) susipažinau tik 2014 metais, kai jis paliko Klaipėdą ir buvo grupelės kapitonų išlydėtas į Vilnių. Čia ir dėliojome klaipėdiečiams labai skaudžią dėlionę, kodėl žlugo buvusi tokia galinga, nors ir sovietinė, žuvų pramonė.

Jau išgyvenęs santvarkų lūžį, p. Eugenijus turėjo ką pasakyti, palyginti. Pokalbių metu išryškėjo tokios "smulkmenos", apie kurias anuomet net negalėjai numanyti. Ne, tai ne vingrybės, nukniaukiant nuo Maskvos finansinius srautus ir juos patyliukais skiriant oficialiai Kopgalio tvirtovės restauracijai, o praktiškai - Jūrų muziejui kūrti. Tai drąsių Klaipėdos vadovų Alfonso Žalio, Algirdo Songailos, o ir Eugenijus Urbonavičius suokalbis. Tik dėl tokių fanatikų, kaip architektas Petras Lapė, Vytautas ir Laima Šliogeriai bei muziejininkai Aloyzas Každailis, Eugenijus Buivydas beatodairiško atsidavimo ir pasiaukojimo gimė Lietuvos jūrų muziejus. Daugelio šių žmonių jau nebėra tarp mūsų, o muziejus stovi kaip jų darbų liudijimas, kaip uostamiesčio vizitinė kortelė.

Ne be E. Urbonavičiaus įžvalgų ir "kaulijimų" Maskvoje Klaipėdoje atsirado ir "baltoji gulbė" - Jūrininkų ligoninė. Anot jos vadovo Jono Sąlygos, jūrininkų uostamiestyje beveik nebeliko, o ligoninėje dabar gydomi žmonės iš visos Vakarų Lietuvos. O kur dar Žvejų rūmai, "Vėtrungės" viešbutis ir kt. Bet mane apstulbino ne tai.

Ano pokalbio "vinis" buvo E. Urbonavičiaus prisipažinimas, kad jis sovietmečiu saugumui laidavo net už 20-ties lietuvių kapitonų (o gal ir daugiau) teisę gauti tarybinę vizą. Be sovietinio saugumo - KGB - leidimo ne tik nė vienas kapitonas, bet ir jūrininkas negalėjo palikti Klaipėdos uosto ir atsidurti vandenyno platybėse, tuo labiau - išlipti į krantą kapitalistinėje šalyje.

Jei kuris nors iš kapitonų būtų sprukęs į kapitalistinį rojų, savo galva už tuos netikšas būtų atsakęs pats "Litrybpromo" generalinis direktorius.

To, ko gero, nežinojo net ir patys kapitonai, už kuriuos laidavo "generolas". E. Urbonavičius žuvų pramonės šakai, anuomet prilygintai valstybei valstybėje, vadovavo negailėdamas ir netausodamas savęs.

Griežtas, reiklus buvo ir sau, ir kitiems. Vienas iš kapitonų prasitarė, kad po "generolo" penkiaminučių, trukdavusių 10 kartų tiek, dažnai, jų nuomone, neteisingai gavę pylos, "garo nuleisti" eidavo pas vieną iš jo pavaduotojų, šviesaus atminimo Bronislovą Rudzinską. Anot kapitono, ten ir vykdavo tikrieji pasitarimai. Kaip savo valdas E. Urbonavičius pažinojo ir tuos žūklės rajonus prie Afrikos Mauritanijos bei Pietų Amerikos krantų, kur "ganėsi" sovietinės žuvų pramonės laivyno armados. Ten, prie Mauritanijos, jį ir užklupo Lietuvos istorinis virsmas. Afrikoje susikalbėdavęs su juodaodžiais to kontinento vadais, vadukais ir generolais, bendros kalbos nesurado jau savoje, nepriklausomoje Lietuvoje.

Kai buvęs generalinis direktorius 1992-aisiais vėl išlipo į savąjį krantą, žuvų pramonėje bei laivyne rado sumaištį ir pasimetimą. Jau tada vadovavusį jo įpėdinį Algimantą Šinkų vienas po kito keitė naujai skiriami "generolai". Bet reikalai ėjo tik blogyn.

Kaip patyręs vadybininkas E. Urbonavičius atliko skaičiavimus ir priėjo išvados, jog Lietuva vietoj gremėzdiško sovietinio laivyno gali turėti nedidelę, bet mobilią ir pelningą žvejybos flotilę.

Su savo skaičiavimais, projektu ir įžvalgomis jis kreipėsi net į tris Lietuvos premjerus - Kazimierą Prunskienę, Adolfą Šleževičių ir Gediminą Vagnorių. Visi atsakė panašiai - nesikišk, netrukdyk, mes žinome, ką darome. Tas "žinojimas" ir atvedė prie buvusio "Litrybpromo" pagrindu įkurtos valstybinės žvejybos įmonės "Jūra" žlugimo."

Adelė toli gražu neįvardino visų objektų, prie kurių finansavimo prisidėjo arba finansavo "Litrybpromas". Ne apie visus žinau ir aš. Bet ne miesto biudžeto pinigais buvo nupirkta jachta "Lietuva", garsinusi mūsų nepriklausomybės siekį, miesto simboliu tapęs "Meridianas". O štai, ką atkapstė kolegė Jelena Listopad, kadaise kalbinusi E. Urbonavičių.

Didžiosios žuvies imperijos - tik pėdsakai

Praėjus 10 metų, kai buvo sunaikinta kažkada buvusi galingiausia tarp Baltijos šalių Lietuvos žuvų pramonė, ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas prisiminė Eugenijų Urbonavičių. Kalbėjosi daugiau kaip valandą. "Turėjai 220 laivų laivyną ir daugybę įmonių. Gaila, kad neišsaugota", - sakė Vyriausybės vadovas. Buvęs garsiojo Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo generalinis direktorius, iki 1988 metų vadovavęs visam Lietuvos žuvų pramonės ūkiui, Eugenijus Urbonavičius į tai nieko neatsakė. O ką pasakysi? Žlugo viso gyvenimo darbas ir jo rezultatai.

VE archyvo nuotr.

Anonsas

Po savaitės pasakojimus apie "Litrybpromo" veiklos mastus pratęsime. Ir kaip juos po trisdešimties metų vertina Algirdas Vaitiekūnas, septynerius metus dirbęs "Litrybpromo" generalinio direktoriaus pavaduotoju.