Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (643)

Taigi šiandien tęsiame pasakojimą apie Herkaus Manto g. 2- ajame name veikusį Lietuvos žuvies pramonės susivienijimą ("Litrybpromas") su įvairiomis pertvarkų metamorfozėmis karaliavusį daugelį metų, pradedant LTSR žuvies pramonės ministerija, kuri čia dirbo iki 1958 m.

Maitino visą SSRS

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos žvejybos laivyną sudarė 214 laivų, kurie per metus pagaudavo vidutiniškai apie 400 tūkst. tonų, o dešimtmečio viduryje pasiekė 540 tūkst. t. "Litrybpromas" plėtėsi ir krante.

Jam priklausė Tralerių, Okeaninio, Baltijos, Refrižeratorių laivynų bazės, konservų ir žuvies gamyklos, taros kombinatas "Progresas", žūklės priemonių fabrikas, žvejybos uostas, Jūreivystės mokykla, remonto ir statybos valdyba bei buities infrastruktūros įmonės.

"Per visus darbo metus turėjau gerą komandą. Kiekvienas pavaduotojas, padalinių viršininkai - visi buvo asmenybės: Bronislovas Rudzinskas, Nikolajus Koptevas, Nikolajus Mileika, Albertas Nuždovas, Ivanas Matycinas, Vladimiras Mročko, Pavelas Kuperinas, Algirdas Vaitiekūnas, daugelis kitų. Iš viršaus mūsų, galima sakyti, nespaudė - pasitikėjo. Nors viršininkų turėjome daug: Maskva kuravo ekonomikos klausimus, Vilnius - kadrų, "Zapryba" - laivų remontą, transporto laivyną", - kadaise valstybės valstybėje satelitus vardijo E. Urbonavičius.

Nuo pradžių pradžios pats to laikęsis, o ir pavaldinius, kažkur toli nuo sausumos jūrose ir okeanuose žvejų ir žuvį perdirbančiųjų nepagarbiai vadinamus kranto žiurkėmis, pastūmėdavo plaukti, kartais ir skristi į žūklės rajonus.

Kad pajustų, kas tai yra vėjo ir vandens stichija, kas tai yra štormai ir uraganai. Kas tai yra skraidančios lėkštės ir žuvyčių maitinimas per įvaraus tonažo laivų bortus.

Nes daugelis ir užkietėjusių jūros vilkų per stichijas susirgdavo jūros liga. Nuo kurios nėra nei skiepų, nei vakcinų. Tik kažkokių tabletyčių, bent kiek malšinančių bjaurius pojūčius. O prieš pusšimtį metų gal ir tų tabletyčių nelabai buvo. Kiekvienas žvejys turėdavo savo receptus, kaip tą ligą pasilpninti.

Į žūklės rajonus buvo išsiųstas ir generalinio direktoriaus pavaduotojas Algirdas Vaitiekūnas. Jis prie Afrikos krantų žvejojančių Klaipėdos laivų flotilėje pabuvojo ir Okeaninio, ir Tralerių laivynų žvejybos laivuose. Iš jų, pristačiųsiųjų sugautą žuvį, persikraustydavo į Refrižeratorių laivyno bazes ar žuvies perdirbimo fabrikus.

A. Vaitiekūnas matydavo visą gamybos procesą, pradedant sugauta žuvimi, vėliau ją pakraunant į laivus šaldytuvus.

DRAUGYSTĖ. Per sportą "žalioje" jaunystėje užsimezgusi A. Žalio ir A. Vaitiekūno draugystė tęsėsi ir Klaipėdoje, kai buvo sprendžiami miestui svarbūs reikalai.

Parplukdyti žūklės šaldyti laimikiai Klaipėdos žvejybos uoste būdavo pakraunami į geležinkelio vagonus. Aplenkdamas ir Klaipėdą, ir Lietuvą, krovinys riedėdavo į SSRS atokiausius rajonus. Ten išdardėdavo ir vagonai, prikrauti žuvies konservų. Štai dėl ko "Delfino" parduotuvėse mes dažnai pasigesdavome ir šviežios žuvies, o kartais net šaldytos. Prieš Kalėdas, gruodžio mėnesį negalėdavai nusipirkti silkių. Net tuomet, kai jos nebuvo koks deficitas jūrose ir okeanuose. Kažin, kas šiuo atveju buvo dirigentai - Maskva ar Vilnius - prieš Kalėdas "užtrumpinti" prekybą silkėmis? Jeigu jos bent kiek "išmesdavo" specializuotoje "Delfino" parduotuvėje, eilės nutįsdavo tolokai nuo parduotuvės slenksčio.

Ar "Litrybpromas" buvo reikalingas Lietuvai?

Kai važiavau į kaimą, kuriame dabar buvęs valstybės valstybėje vado pavaduotojas Algirdas Vaitiekūnas savo malonumui augina žemuoges, bene svarbiausiu tos kelionės tikslu buvau išsikėlusi tą klausimą. Atsakymas į jį labai rūpėjo. 92-ejų sulaukęs p. Algirdas beveik kategoriškai, daug negalvojęs ir nesvarstęs, atsakė labai trumpai: "Lietuvai - ne, Klaipėdai - taip".

E. Urbonavičius buvo LKP Klaipėdos partijos komiteto biuro narys. Kaip ir partijos Klaipėdos komiteto pirmasis sekretorius Jonas Gureckas, Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys. Visa Klaipėda, ypač po apsilankymų Liepojoje, džiūgaudavo, koks tai buvęs puikus tandemas, tas Žalys ir Gureckas, gana ilgą laiką iš tiesų dirbę vardan Klaipėdos ir klaipėdiečių gerovės.

Viskam reikėjo lėšų. Buvo pakratomi turtingiausių Klaipėdos įmonių biudžetai ir biudžetėliai. Dažniausiai didžiausią tų įnašų dalį skirdavo "Litrybpromas".

Radosi ištisi gyvenamųjų namų kvartalai, labai intensyviai buvo tvarkomas, restauruojamas Klaipėdos senamiestis. Kiek to tandemo dėka buvo padaryta, tiek ir turime. Nors per 30 su viršum metelių fachverkai gerokai apsitrynė, trupėti pradėjo. Visi jaučiame, kad Klaipėda yra praradusi ūkiškai šeimininkišką ranką. Taip, gyvavimo sąlygos pasikeitė. Bet daug ką mieste būtų galima padaryti ir be taip tragiškai subyrėjusios valstybės valstybėje paramos.

O tuomet, kai A. Vaitiekūnas dirbo "Litrybpromo" vado pavaduotoju, dažnai jam tekdavo tarpininkavimo tarp E. Urbonavičiaus ir A. Žalio funkcijos. Taip, partijos komiteto biure jau būdavo apsvarstytos vienokios ar kitokios miesto augimo, gražinimo perspektyvos.

Jau dabar sunku būtų atsekti, kaip užgimė paslaptingas Jūrų muziejaus ir delfinariumo statybos klausimas, kaip subrendo idėja Klaipėdai turėti ne Žvejų, o Jūrininkų ligoninę, kaip buvo "išvartytos" idėjos dėl kvartalų iš raudonų plytų statybų. O dėl viso to turėjo skausmo, žinoma, ne tik tandemas, bet ir visos miesto tarnybos. Kaip prasisukti vienu ar kitu atveju, apeinant visokias plano komisijas, ministerijas. Arba, neapeinant jų, miestui gauti finansavimą labai įvairiems reikalams. Taigi A. Vaitiekūnas puikiai žino, kiek ir kaip "Litrybpromas" pasitarnavo Klaipėdai.

Į REISĄ. Pabuvoti Klaipėdos laivuose žūklės rajonuose prie Afrikos krantų nedidelio tonažo laivu išplaukė ir "Litrybpromo" generalinio direktoriaus pavaduotojas Algirdas Vaitiekūnas.

Algirdo VAITIEKŪNO asmeninio archyvo nuotraukos (iš skaidrių).

Anonsas

Po savaitės susitiksime jau ne su "Litrybpromo" vadais, o su p. Terese Derukiene, kuri šioje sistemoje, baigusi Kauno politechnikos institutą, dirbo nuo 1959 m. Perspektyvoje - ir kapitono Povilo Šiaučiukėno, vadovavusio Okeaninio žvejybos laivyno bazei, našlės prisiminimai. Kartą P. Šiaučiukėnas, dar vadovaudamas laivo įgulai, buvo pareiškęs: "Jei nėra mirties, linksma net per baisiausią štormą".

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.